Kraujo vėžiu sirgęs Kazimieras Petraitis tvirtina, kad bet kuri onkologinė liga yra išgydoma. Tereikia tikėti ir pasitikėti.
Lyg du vėžiai
Pašnekovas pasakojo visą gyvenimą savęs netausojęs – dirbo daug, maitinosi netinkamai, nevengė išgerti, daugiau kaip 30 metų nesiskyrė su cigaretėmis. „Pradėjau jaustis pavargęs, net vairuodamas turėdavau sustoti ir pailsėti. Atokvėpio valandėlių reikėdavo ir nesunkaus darbo dienomis“, – pasakojo K.Petraitis. Kaip ir kasmet, jis susiruošė į Jūros šventę. Brolis, pamatęs svečią, iškvietė greitąją pagalbą. „Klaipėdos ligoninėje pragulėjau savaitę, tačiau gydytojai tik skėsčiojo rankomis. Pažįstami ragino kuo skubiau vykti į Santariškių klinikas. Negalėjau net paeiti, tačiau klinikų gydytojai taip pat nieko nerado ir išvarė į namus“, – prisiminė panevėžietis.
Sveikatai negerėjant, po kelių dienų vyriškis vėl nuvyko į Vilnių. Atlikus inkstų ir kaulų čiulpų biopsijas, buvo diagnozuota sudėtinga kraujo vėžio forma su sistemine amiloidoze. Anot K.Petraičio, tai lyg du vėžiai ir abu nepagydomi. „Man paaiškino, kad mielomą galima tik pristabdyti, o susirgus amiloidoze niekas neišgyvena ilgiau nei dvejus metus. Paskyrė chemoterapijos kursą, geriamus vaistus, tačiau aš ėjau tik silpnyn, negalėjau pakilti iš lovos“, – pasakojo jis.
Begulėdamas Santariškių klinikose K.Petraitis prisiminė, kad žinoma gydytoja ir rašytoja Filomena Taunytė savo knygose rašė, jog badavimas padeda įveikti vėžį. „Vilniuje manimi niekas nesirūpino, mėtė kaip šunį – įkelia į ratukus, nuveža, suleidžia chemiją, ir ramu. Todėl giminaičiai paprašė, kad mane perkeltų į Panevėžio ligoninės onkologijos skyrių. Čia iš karto pasijutau žmogumi. Nežinau, ar hematologės Jūratės Daubarienės rūpestis mane pastatė ant kojų, ar savaitę trukęs badavimas, tačiau mano sveikata po truputį pradėjo taisytis“, – kalbėjo vyriškis.
Beliko tik kojų skausmas
Chemoterapija ir badavimas baigėsi kovo 22 dieną – per K.Petraičio gimtadienį. Pašnekovas ir toliau iš rankų nepaleido knygų apie mitybą. Jis įtarė, kad susirgimas vėžiu susijęs su cukraus vartojimu, todėl pradėjo mažinti angliavandenių kiekį. „Tą dieną, kai atradau veikalą „Naujoji priešvėžinė mityba“, galutinai pakeičiau savo kasdienį racioną. Gegužės 6-ąją sueis metai, kai aš per parą suvalgau ne daugiau nei 40 g angliavandenių“, – teigė jis.
Knygoje vyriškis perskaitė, kad pagrindinis vėžio maistas yra cukrus ir krakmolas, todėl atsisakė visų produktų iš grūdų, saldumynų, cukraus, medaus, bulvių, makaronų. „Rekomenduojamą angliavandenių normą sumažinau dar labiau – iki 20–25 g per dieną. Gydytojai gąsdino, kad mane gali ištikti glikeminė koma, kad be angliavandenių smegenis gali ištikti mirtis, tačiau aš neklausiau. Sakiau, kad jeigu po metų numirsiu, galės sakyti, kad aš buvau neteisus, bet jeigu pasveiksiu, turės visiems tokią dietą rekomenduoti. Tačiau gydytojai ir dabar nekalba apie mitybos reikšmę, net Santariškių klinikų Onkologijos institutas rekomenduoja vėžiu sergantiems ligoniams maitintis kruopomis“, – piktinosi K.Petraitis. Panevėžiečio savijauta, pakoregavus mitybą, gerėjo ne savaitėmis, o dienomis. Per pusmetį jis pakilo iš ligos patalo, priaugo beveik visą ligi tol turėtą svorį. Negana to, praėjusių metų rugsėjį pensininkas įsigijo vagonėlį ir pasistatė savo žemėje, pats nudirbo visus reikalingus darbus – stogą uždengė, kastuvu mojavo, daržoves pavasarį pasodino.
„Jaučiuosi puikiai – tyrimai rodo, kad mielomą išsigydžiau. Beliko tik amiloidozė, tačiau ir ji nebeplinta po organizmą. Nuo mielomos jokių vaistų negeriu jau nuo praėjusių metų birželio, o nuo spalio atsisakiau ir opiatų, malšinusių dėl amiloidozės atsiradusius kojų skausmus. Ja sergu jau ilgiau nei metai, bet, kaip matote, nenumiriau. Tik tiek, kad kojas ir dabar nuolat skauda“, – pripažino vyriškis.
Visus produktus reikia sverti
K.Petraitis neslėpė, kad aplinkiniai stebisi jo pasveikimu, tačiau mitybos įpročių keisti nenori. „Net ir sveikiems žmonėms reikėtų mažiau valgyti produktų, kuriuose yra angliavandenių. Jeigu jų suvartosite iki 100 g per parą, pakankamai judėsite, negrės nei cukrinis diabetas, nei onkologinės, psichikos ar širdies ir kraujagyslių ligos. Cukrus nėra gamtinis produktas – jį žmonija pradėjo gausiai vartoti tik per pastaruosius du šimtmečius. Dėl to sutriko medžiagų apykaita ir išaugo sergamumas minėtomis ligomis“, – įsitikinęs panevėžietis.
Jis apgailestavo, kad nė vienas jo kalbintas vėžiu sergantis žmogus nesiryžo keisti mitybos įpročių. „Noriu padėti žmonėms, tegul jie man skambina dieną naktį. Deja, vėžys žmones taip įbaugino, kad jie viliasi rasti stebuklingų vaistų ir neklauso manęs, netiki, jog negeriu jokių vaistų. Manau, kad nuo vėžio jokių vaistų nėra ir negali būti. Jeigu būtų kitaip, ir Vytautas Kernagis, ir Gintautas Abarius būtų pasveikę, juk pinigų gydymui jie turėjo“, – teigė pensininkas.
Daugelyje interneto forumų K.Petraitis siūlosi patarti, kaip maitintis, tačiau daugumą susidomėjusių atbaido maisto produktų atranka ir svėrimas. „Jie mano, kad be bulvių neturės, ką valgyti. Neslėpsiu, iš pradžių buvo sunku save riboti ir nuolat sverti produktus. Viską užrašinėjau į sąsiuvinį, kol išmokau iš akies nuspręsti, kiek viename ar kitame produkte yra angliavandenių. Pavyzdžiui, paprasčiausiame obuolyje yra keturi šaukšteliai cukraus, banane – penki, 100 g makaronų – net aštuoni“, – vardijo K.Petraitis. Jis sakė valgantis virtą, keptą, troškintą, rūkytą mėsą, vištieną, daržoves, kiaušinius, pieno produktus, įvairią žuvį, tačiau labiausiai vertinantis žiemines bulves – topinambus. „Bulvėse yra daug krakmolo, o topinambe – inulino, kuris nedidina cukraus kiekio kraujyje ir pagerina medžiagų apykaitą, jų įsisavinimą. Kasdien suvalgau bent 100 g žalių, virtų ar džiovintų topinambų. Taip pat valgau daug raugintų produktų, nes juose nėra angliavandenių. Valgau viską, kas yra po ranka, ir akyse sveikstu, jėgų man netrūksta“, – tikino guvus pašnekovas.
Negavusi medžiagų vėžinė ląstelė gali žūti
Jūratė Daubarienė
, Panevėžio apskrities ligoninės gydytoja hematologė
Apie 1 proc. pasaulio onkologinių ligų sudaro paraproteinemijos. Tai kelių ligų, kurios pasireiškia pradėjus nevaldomai daugintis vienos rūšies ląstelėms, grupė.
Dažniausia šios grupės liga – mieloma. Kasmet ja suserga apie 140 Lietuvos gyventojų (5 iš 100 tūkst.), vidutinis ligonių amžius – 68 m. 2005–2009 m. tyrimų duomenimis, susirgusieji išgyvendavo vidutiniškai šiek tiek ilgiau nei dvejus metus, kas penktas ligonis – mirdavo.
Ligos pradžia gali būti įvairi: kelerius metus skauda nugarą, džiūsta burna, užkietėja viduriai, atsiranda silpnumas, sutrinka inkstų veikla, išsivysto mažakraujystė. Nustačius ligą, trečdaliui sergančiųjų taikomas kaulų čiulpų persodinimas, kitiems – chemoterapinis gydymas. Tačiau visiškai išgydyti ligą kol kas nepavyksta – ji tik „užmigdoma“. Mieloma vėl gali prabusti patyrus stresą, netinkamai maitinantis ar pasigavus infekciją.
Amiloidozė – retesnė paraproteinemijų grupės liga. Ja serga vos vienas gyventojas iš 100 tūkst. Apie 15 proc. ligonių, sergančių mieloma, išsivysto ir amiloidozė. Amiloidas – nereikalingas žmogui baltymas, kuris pradeda nesuvaldomai gamintis ir, patekęs į kraujotaką, nusėda visose kraujagyslių sienelėse, sutrikdydamas visų organų veiklą (sutrinka judėjimas, jutimai, atsiranda inkstų, plaučių, širdies nepakankamumas). Su šia liga išgyvenama vidutiniškai 1–2 m. Skiriama chemoterapija arba malšinami simptomai.
Kaip maitintis sergant onkologine liga, prirašyta daug knygų, tačiau vienareikšmio atsakymo nėra. Vėžinės ląstelės yra nesubrendusios, jaunos, todėl, kaip ir visiems augantiems organizmams, joms reikia angliavandenių, baltymų, vitaminų. Jei nutrūksta kurios nors medžiagos tiekimas, vėžinė ląstelė patiria stresą ir gali žūti. Tačiau yra kita medalio pusė – badaujant susilpnėja imuninė sistema, sumažėja medžiagų, kovojančių su piktybinėmis ląstelėmis.
D. Šalc
