Apie vertybes ir politiką galima kalbėti įvairiais aspektais. Pavyzdžiui, galima kalbėti apie vertybes užsienio politikoje – suverenumą, principingumą, solidarumą. Šiuo metu Estija yra šių savybių ir subjektas, ir objektas.
Galima kalbėti apie politikos proceso ar procedūrines vertybes – skaidrumą, sąžiningumą, padorumą, net ir teisingumą ar konstitucingumą. Akivaizdu, kad čia turime daug problemų ir apie tai daug kalbame. Apie tai šiandien beveik nekalbėsiu.
Aš noriu kalbėti apie valstybės ir visuomenės pamatines vertybes, vardan kurių yra įgyvendinama politika. Ir čia pabandysiu išdėstyti konservatyvųjį požiūrį į tokį vertybių ir politikos santykį.
Pradėsiu nuo to, kad jau treti metai esame pilnateisiai Europos Sąjungos nariai.
Tai buvo vienas svarbiausių ilgalaikių mūsų valstybės politikos tikslų. Šiam tikslui pasiekti eikvojome beveik visas savo jėgas ir visą savo protą.
Pasiekėme, nes tikėjome laisvės vertybe. Politika buvo nulemta šios vertybės.
Daug pasiekėme, bet ir daug sumokėjome.
Pasiekę didžiųjų strateginių valstybės tikslų, šiandien jau atgręžiame žvilgsnį į artimiausią aplinką, į eilinio žmogaus kasdienybę, kurioje persipina viskas – žmogaus asmeninė sėkmė ar nesėkmė, valstybės politikos reikalai ir žmogaus socialinė, kultūrinė aplinka, kuria bendriausiu žodžiu galime vadinti visuomenę. Štai šioje "visuomenės" aplinkoje ir matome esmines šių dienų mūsų bėdas:
1. Nyksta ar net neatsiranda bendruomeniniai ryšiai, socialinis solidarumas, bendruomeniškumas – visa tai, kas sudaro vadinamąjį socialinį kapitalą.
2. Silpsta šeima, daugėja skyrybų, nesantuokinių vaikų, vaikų, augančių tik su vienu iš tėvų, plinta nepilnamečių nėštumas, tragiškai mažėja gimstamumas, esame nykstanti tauta.
3. Plinta asociali elgsena, auga nusikalstamumas, smurtas.
4. Neįgauna patrauklumo mokymasis ir sąžiningas darbas, kaip vienintelis asmeninės sėkmės šaltinis.
5. Dar vis gyvename skurdžiai, kas neprisideda prie emigracijos mažėjimo.
Šiandien, matant tokias savo "visuomenės" problemas, atėjo laikas pagalvoti, kokie mes norėtume būti, kai jau esame Europos, Vakarų dalimi.
Akivaizdu tik tiek, kad esame šiek tiek sutrikę, neturime nei naujų tikslų, nei tokio tikėjimo bendromis vertybėmis, kurį turėjome, kai, skelbdami laisvės vertybę savo pagrindine vertybe, siekėme valstybės nepriklausomybės.
Dar viena problema – veržėmės į Vakarus, bet ne viskas, ką randame Vakaruose, mums patinka. Turime turėti drąsos tai pasakyti. Dar daugiau – bėgome iš sovietmečio vertybinės dykumos, tikėdami, kad galėsime pasinerti į neišsenkantį Vakarų vertybinį šaltinį ir taip atsigauti. Deja, labai dažnai randame, kad ir europietiškoji politika yra tapusi sausai pragmatiška, tikros vertybinės orientacijos reikia su žiburiu ieškoti, kad galėtum pagal vertybinę orientaciją atskirti Europos socialistus, konservatorius ir liberalus. Prieš keletą metų šiokią tokią paguodą galėjai rasti Amerikos neokonservatorių pastangose konstruoti vertybinę politiką, bet ir tai paskendo Irako karo liepsnose.
Vertybės ir visuomenės bėgant laikui keičiasi. Tokios esminės vertybės, kaip šeimos ryšių tvirtybė, vaikų pagarba tėvams, darbo etika ir kasdienis pilietiškumas savoje bendruomenėje, buvo stipriausios Vakarų vertybės prieš 50 ar net prieš 30 metų. Sekant M.Weberiu, tai buvo vadinama Protestantiškąja etika. Galima ginčytis su Weberiu, kiek tokios vertybės būdingos ir katalikiškajai etikai, bet nenuginčijama yra tai, kad krikščioniškasis tikėjimas per du tūkstantmečius sukūrė šią vakarietiškąją vertybių sistemą. Šiandieniniame pasaulyje šių vertybių niekas nebmonopolizuoja, bet akivaizdu, kad tos visuomenės, kurios remiasi šiomis vertybėmis, klesti; tos, kurios to nesugeba, patiria didelių problemų. Mes turime suprasti, kad šių vertybių erozijos nesustabdysime vien pasiguosdami, kad jos yra mūsų kraujyje ir mūsų kultūroje, kad jos yra mūsų religiniame tikėjime. Mes turime nuolat stebėti savo visuomenės socialinius tikėjimus ir elgseną. Mes privalome nuolat sau kartoti, kokios vertybės mums yra svarbios ir turime sugebėti jas perduoti savo vaikams.
Tai reiškia, kad turime aiškiau pasakyti, kokiomis vertybėmis tikime. Vertybėmis, kurias būtų galima dėti į statomos valstybės pamatą. Valstybė turi išmokti rūpintis tokiomis vertybėmis, jas ginti, nes valstybės neutralumas jų atžvilgiu reiškia, kad visuomenė yra paliekama vieniša ginti savo gyvybinę esmę, tai yra vertybes, kuriomis visuomenė tiki. Juk akivaizdu, kad stiprią valstybę galima sukurti tik tuo atveju, jeigu ji remiasi į stiprios visuomenės pamatą. Visuomenė yra stipri tiek, kiek ji vertybes išlaiko ir jomis tiki. Todėl valstybė privalo padėti visuomenei tapti ir išlikti stipria, nes tik taip valstybė taps stipria. Todėl valstybė turi būti pajungta vertybėms, o visuomenė turi susitarti – kokioms vertybėms.
Taigi mums iškyla iššūkis susitarti dėl bendrųjų vertybių. Kokios jos turi būti ir kokia turi būti valstybės politika, kad tokios vertybės būtų puoselėjamos mūsų visuomenėje – tai yra pagrindiniai iššūkiai mums kuriant stiprią valstybę.
Aš išvardinsiu, mano manymu, svarbiausias vertybes, kurias turime ginti išnaudodami ir valstybės institutą, tai yra turėdami tinkamą valstybės politiką.
1.Laisvė. Tai vertybė kuria tikėjome, tai vertybė, kuri mus stiprino, atgaunant ir kuriant nepriklausomybę. Laisve mes turime tikėti ir ateityje.
Bet laisvės vertybė negali būti vienintelė ir nelygstama. Bet koks vienpusiškumas nėra ir negali būti tikslas.
Šiandien laisvė yra vertybė, vis labiau įsigalinti, gąsdinančiai įsigalinti vis naujose visuomenės gyvenimo srityse, jos ribos nuolat plečiamos. Turime suprasti, kad kartu su žodžiu "laisvė" turime išmokti vartoti ir žodžius "yra ribos", kad yra sveiku protu paremtos ribos. Nes dažnai "laisvės" plėtra vyksta kitų, mums brangių vertybių sąskaita.
Mums labai svarbios vertybės yra žmogiškumas, supratimas, gerumas, meilė. Tokie žmonių tarpusavio ryšiai, kuriems būdinga pagarba, pagalba, parama.
Apibendrintai tai galima vadinti bendruomeniškumo vertybe. Tai nėra vien tik vertybė pati savaime. Pastaruoju metu atliekami tyrimai akivaizdžiai rodo, kad bendruomeniškumas, tiksliau – jo nykimas siejamas su tokiomis esminėmis visuomenės rykštėmis kaip nusikalstamumas, narkomanija, alkoholizmas, asocialumas, vartotojiškumas. Randama sąsajų netgi su ūkio pažanga, gimstamumo mažėjimu bei visomis su tuo susijusiomis bėdomis.
Todėl mes sakome:
2. Bendruomeniškumas bei pilietinė visuomenė yra lygiai svarbūs, kaip ir asmuo, jo laisvė. Šiandien Lietuvoje liberalios vertybės ryškiai vyrauja. Pagal prieš keletą metų Eurobarometro atliktus tyrimus lietuviai yra mažiausiai bendruomeniška tauta visoje Europoje: tik 5% lietuvių pripažįsta dalyvaują kokioje nors visuomeninėje veikloje, kai tuo tarpu tik 5% švedų teigia nedalyvaują jokioje bendruomenės veikloje. Todėl mintis, kad bendruomeniškumas turi būti ne mažiau svarbus už asmens laisvę, reiškia, kad bendruomeniškumui šiandien reikia skirti žymiai daugiau dėmesio.
Bendruomeniškumo vertybės iškėlimas – tai kol kas tik bendra nuostata, dėl kurios reikia susitarti. Dar turėsime daug ko išmokti, ką turėtume padaryti, kokia valstybės ir visuomenės veiksmų programa turėtų būti įgyvendinta, kad realiai pajustume pokyčius visuomenės bendruomeniškajame gyvenime.
Bet viena mintis jau šiandien yra aiški. Turime atsigręžti į visuomenėje vieną svarbiausių bendruomenių – šeimą. Todėl manau, kad trečioji bendroji vertybė turėtų būti susijusi su šeimos instituto irimo stabdymu. Turime aiškiai pasakyti
3. Šeima yra svarbiausia visuomenės bendruomenė ir valstybė turi ginti šią vertybę. Taigi, mūsų įsitikinimu, šeima – svarbiausias valstybės prioritetas.
Mes turime atmerkę akis matyti, kas įvyko su mūsų šeimomis per pastaruosius dešimt metų: įregistruotų per metus santuokų tūkstančiui gyventojų sumažėjo dvigubai ir netrukus skyrybų skaičius viršys vedybų skaičių; gimstamumas sumažėjo dvigubai ir lietuviai tapo išmirštančia tauta; asocialių šeimų padvigubėjo ir dabar jau jų yra daugiau kaip 20 000; vaikų, gimusių ne šeimoje skaičius nuo 5% 1990 metais išaugo iki 30% nuo visų gimusių tais metais. Taigi per penkiolika metų mes pasivijome Jungtines Amerikos Valstijas. Deja, tai nėra ta sritis, kur mes norėjome pasivyti ir pralenkti Ameriką.
Vakarai jau atranda paprastus dėsnius, kurie sako: jeigu nori tvarkos visuomenėje, pirmiausia rūpinkis tvarka šeimoje ir šeimos tvirtumu. Visuomenei per brangiai kainuoja liberalus požiūris į šeimos institutą. Esu įsitikinęs, kad ir mūsų visuomenė negali likti abejinga tokiai slinkčiai, kai išaukštinta asmeninio moralinio apsisprendimo laisvė baigia sugriauti tradicinę šeimą.
Kita mūsų silpnybė – nepasitikėjimas valdžia, ir iš to išplaukiantis nepasitikėjimas sava valstybe. Manau, kad tai yra ir didžiausias pavojus tautiškumui bei tautiniam identitetui. Negalima sukurti stiprios valstybės, jeigu visuomenėje vyrauja nepasitikėjimo kultūra. Visuomenei valstybė reikalinga ir kaip autoritetas, ginantis visuomenės bendrąsias vertybes. Autoritetu negali būti tas, kas yra silpnas, ir tas, kuriuo nepasitikima. Autoritetą reikia gerbti ir reikia ginti jį nuo erozijos ir cinizmo, nes tai yra vertybė.
Todėl ketvirtąją vertybę aš įvardinčiau taip:
4. Stipri valstybė yra visuomenei svarbus autoritetas. Kad šią vertybę apgintume, pirmiausia turime užtikrinti, kad pati valstybė veikia tinkamai, kad paprastam žmogui, jo šeimai ji užtikrina teisingumą ir efektyvų problemų sprendimą. Tai galima padaryti reformuojant valstybės biurokratinį valdymą, tuo pačiu tai būtų ir pasitikėjimo valstybe bei valdžia, jos autoriteto atkūrimo programa.
Ir paskutinė vertybė, kurią noriu aptarti ir kuri man rūpi – tai
5. Nuosavybės, verslo ir darbo vertybė. Šiuolaikinis verslas yra visuomenės ir valstybės gerovės šaltinis, todėl juo privalu rūpintis. Darbo etika yra viena iš pamatinių Vakarų civilizacijos vertybių. Motyvacija darbui, motyvacija žinioms, kurios reikalingos darbui, motyvacija normaliai šeimai yra tai, ko labiausiai trūksta tiems, kurie šiandien gyvena be vilties, be iniciatyvos ir giliame skurde. Šeima be nuosavybės yra žymiai silpnesnė nei šeima, kuri nuosavybės šaknimis yra atsirėmusi giliai į žemę ir prisirišusi prie savo bendruomenės. Savininkų bendruomenė yra labiau atsakinga ir pilietiškesnė nei išlaikytinių sambūris. Vidurinysis sluoksnis, kurio mes taip pasigendame Lietuvoje – tai savininkų ir šeimos verslininkų sluoksnis. Verslininko ir savininko autoritetas yra svarbus visuomenei, nes tai bendruomenių lyderių autoritetas.
Taigi, trumpai tariant, norėdami žengti toliau, turime sutarti, kad svarbiausiomis bendromis mūsų vertybėmis šalia laisvės vertybės yra šios: Stipri šeima. Stipri bendruomenė. Stipri valstybė. Stiprus ūkis.
Valstybė ir visuomenė turi įsipareigoti ginti ir puoselėti šias vertybes, nes tik taip turėsime stiprią valstybę.
Ką turime daryti?
Turime rašytinę demokratinių ir liberaliųjų žmogaus vertybių Konstituciją. Lygiai taip pat turime turėti nerašytinę, bet sutartinę visuomenės vertybių Konstituciją, kurios pagrindinius postulatus bandžiau išdėstyti.
Tokios Konstitucijos pagrindų turėtų būti mokama kiekvienoje šeimoje, darželyje ir mokykloje, nes tik taip vertybės yra perduodamos iš kartos į kartą.
Prezidentas, Premjeras ir Seimo Pirmininkas savo viešose kalbose turėtų kalbėti ne vien apie biudžetą ir apie privatizavimą, bet ir apie mūsų visuomenės bendrąsias vertybes. Jie turi būti mūsų bendrųjų vertybių lyderiai.
Valstybė turėtų vykdyti tinkamą politiką, kad minėtosios vertybės ir realiame gyvenime būtų stiprinamos, kad žmonės nebūtų gundomi jų atsisakyti; valstybė turi prisiimti atsakomybę ginti tokias vertybes, jeigu mato, kad joms gresia erozija ar užmarštis.
Be abejo, tai yra konservatyvus požiūris į politikos ir vertybių santykį. Galima ginčytis, ar tai geriausias požiūris. Bet blogiausia yra neturėti jokio požiūrio į politikos ir vertybių santykį, paliekant politiką be apibrėžtų vertybių. Nes taip visuomenės tylioji moralioji dauguma yra paliekama be lyderystės. Valstybės tariamas neutralumas vertybių atžvilgiu dažnai slepia savyje paprasčiausią valstybės abejingumą pamatinėms visuomenės vertybėms ir valstybės nesugebėjimą imtis lyderystės atsakomybės.
Pranešimas, skaitytas EP narės Laimos Andrikienės rengtoje konferencijoje "Vertybės ir politika". Vilnius, 2007.05.11
Andrius Kubilius yra Tėvynės sąjungos pirmininkas, seimo vicepirmininkas
