1998 metais buvo nužudytas kunigas Ričardas Mikutavičius ir pagrobta jo meno kūrinių kolekcija, įvertinta penkiais milijonais litų. Prieš kelias dienas surastas dar vienas vertingas eksponatas – senovinė vaza.
Lietuvos kriminalinės policijos biure – šventinė nuotaika. Organizuoto nusikalstamumo tyrimo padalinio pareigūnai kartu su Latvijos kriminalinės policijos vyriausiosios valdybos kriminalistais užbaigė bendrą tarptautinę operaciją, per kurią Latvijos sostinėje Rygoje surado dar vieną R. Mikutavičiaus kolekcijos eksponatą – itin vertingą antikvarinę vazą su aukso detalėmis.
2008-aisiais to paties padalinio pareigūnai sulaikė grupę nusikaltėlių, kurie ketino kontrabandos būdu iš Lietuvos į Rusiją, Vokietiją ir Lenkiją išgabenti vertingiausią dingusios kunigo kolekcijos dalį – 9 paveikslus, tarp kurių – XVI amžiaus italų dailininko Paolo Veronezės „Mirusio Kristaus apraudojimas“, nežinomo XVIII amžiaus Lietuvos dailininko „Nežinomos moters portretas“, to paties amžiaus dailininko Johano Konrado Zėkaco „Kristus su mokiniais“. Šių kūrinių muziejinė vertė – apie 700 000 litų. Laimei, teisėsaugininkai aplenkė verteivas – visos šios drobės per kratas rastos Vilniuje bei Kaune.
Sėkminga, bet nuostolinga
Tąkart operatyvininkai gavo žinių, jog 3 senovines drobes iš kunigo kolekcijos į Vokietiją automobiliu slapta pervežė Lietuvos pilietis Edmundas Burda. Kūriniai paslėpti Rizum-Lingholmo mieste, kur apsigyvenusi O. Daujotienės duktė su savo vyru Viktoru Djačenka, o du tarpininkai – Egidijus Abarius ir Virginijus Silvestravičius – ieško jiems pirkėjų.
Į pagalbą buvo pasitelkti Londono Skotland Jardo agentai, kurie apsimetė kolekcininkais, sutikusiais už 28 000 JAV dolerių nupirkti tris iš R. Mikutavičiaus, du iš kito Lietuvos kolekcininko pavogtus peizažus, ir derėjosi dėl daugiau kūrinių. Iš Vidaus reikalų ministerijos biudžeto buvo skirti keli šimtai tūkstančių litų, juos teko paduoti griežtas sąlygas diktavusiems nusikaltėliams ir laukti. Tačiau tie perprato klastą ir kai vokiečių policija visus sulaikė, nei paduotų pinigų, nei paveikslų nebeaptiko.
O. Daujotienė, jos žentas ir kiti 3 parankiniai buvo nubausti simbolinėmis bausmėmis arba baudomis. Nors paveikslų pirkimo Vokietijoje operacija įtraukta į JAV Federalinių tyrimų biuro vadovėlius kaip tarptautinio policijos bendradarbiavimo pavyzdys, dėl tų prarastų ketvirčio milijono litų mūsų pareigūnai jos neidealizuoja.
Giminės turėjo viltį
R. Mikutavičius dingo 1998-ųjų vasarą. Gavęs pasiūlymą pirkti antikvarinę XIV amžiaus lovą, jis neatsispyrė pagundai įsigyti tokį seną unikalų daiktą. Nežinodamas, kad lenda į spąstus, birželio 30-ąją kunigas išėjo į susitikimą su paslaptinguoju pardavėju ir dingo be žinios.
Tuščiame R. Mikutavičiaus bute, esančiame Kaune, Laisvės alėjos 9-ajame name (priešais patį Kauno vyriausiąjį policijos komisariatą), artimieji rado tik tuščius paveikslų rėmus. Laukdama nusikaltėlių skambučio su išpirkos reikalavimu, R. Mikutavičiaus sesuo Liucija Kolaitienė iš brolio buto nesitraukdama net 40 parų budėjo prie telefono.
Policija neskubėjo daryti skubotų išvadų, nes pasklido gandas, esą ėmę aiškėti, kad kai kurie kolekcijos kūriniai įsigyti nešvariu keliu, todėl kunigas, girdi, nutaręs savo kolekciją skubiai parduoti užjūryje, paskubomis susirinkęs daiktus ir dingęs.
Švelnus apsukrus vaikas
Vos žiniasklaida išplatino žinią apie paslaptingai su visa savo kolekcija dingusį R. Mikutavičių, žinomas kaunietis kolekcininkas, antikvarinio salono „Mona Liza“ savininkas Vladas Šimkus tą pačią dieną policijai pareiškė neabejojąs, kad prie to reikalo bus nagus prikišęs prasta reputacija garsėjantis Vladas Beleckas. V. Šimkus neturėjo jokių įrodymų, tik kartojo, jog V. Beleckas gerai pažįstamas tarp kolekcininkų ne kaip kolega, o kaip lengvo uždarbio mėgėjas, teistas sukčius ir nedoras verteiva.
V. Belecko biografija iš tikro nekėlė pasitikėjimo. Kaune, Žemuosiuose Šančiuose, apsistojusio Raudonosios armijos kariškio ir lietuvės sūnus Vladas Beleckas vaikystėje turėjo Vladimiro vardą ir Stupakovo pavardę. Stupke pravardžiuojamas vaikas mėgo žaisti su mergaitėmis, augo švelnus, bet nekvailas ir apsukrus.
Kalėjime sąžinės neįgavo
Pirmuosius pinigus V. Stupakovas užsidirbo karšindamas vienišas senutes ir už šią paslaugą teisėtai paveldėdamas jų turtą. Greitai jis ėmė prekiauti antikvarinėmis retenybėmis. Dar labiau V. Stupakovas praturtėjo vedęs už save gerokai vyresnę prekybininkę Oną Daujotienę, beje, irgi mėgstančią senus vertingus daiktus.
Devintojo dešimtmečio pradžioje V. Stupakovas jau turėjo kelis paveldėtus namus ir vilą Jūrmaloje, nemenką senovinę kolekciją, nemažai santaupų. 1983 metais jo turtėjimą sustabdė milicija – V. Stupakovas buvo nuteistas už 20 karatų brilianto vagystę ir gavo 5 metus. Maždaug po poros Pravieniškėse praleistų metų buvo amnestuotas.
Naują laisvą gyvenimą V. Stupakovas pradėjo tuo, kad pasikeitė vardą ir pavardę – bet ne įpročius. Todėl dingus R. Mikutavičiui ir jo kolekcijai, 1998-ųjų liepos 3-iąją, nors policija neturėjo nė vieno įkalčio, būtent V. Beleckas buvo suimtas kaip pagrindinis įtariamasis.
Pražudė sūnėno godumas
Deja, kratos įtariamojo bei jo artimųjų namuose buvo bevaisės. Tardytojai V. Stupakovą-Belecką mėgino ir įbauginti, ir gudriai apmauti – niekas nepadėjo. 1999-ųjų sausio 5-ąją V. Beleckas buvo paleistas ir sekamas, tikintis, kad jis lankys slaptavietes, kad įsitikintų, ar tebėra iš R. Mikutavičiaus pagrobta kolekcija.
Tačiau V. Beleckas nieko nelankė. Jis nesislapstė, dalino pompastiškus interviu ir kiek įmanydamas klaidino kriminalistus – vis pranešinėjo, kad esąs aptikęs R. Mikutavičiaus kolekcijos pėdsakus. Informacijos puolę tikrinti teisėsaugininkai kaskart įsitikindavo, kad V. Beleckas juos vedžioja už nosies.
Aklavietėje užstrigęs tyrimas pajudėjo tik 1999-ųjų kovo 2-ąją. Tądien buvo gauta žinia, jog V. Belecko sūnėnas Rolandas Beleckas ieško pirkėjo kartu su kolekcija dingusiam R. Mikutavičiaus Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinui..! Pirkėjais apsimetę Saugumo departamento pareigūnai sulaikė tą Rolandą su įkalčiu. Įkliuvęs jis greitai palūžo ir parašė atvirą prisipažinimą.
Išaiškėjo, jog tam, kad pagrobtų R. Mikutavičiaus kolekciją, V. Beleckas buvo subūręs nusikaltėlių gaują. Trys jauni už smulkius nusikaltimus teisti vyrai – Ivanas Kvaskovas, Artūras Daškovskis ir Valdas Puodžiūnas – susiviliojo vadeivos pažadu lengvai praturtėti.
V. Beleckas kunigą atsiviliojo į Kaune specialiai nužudymui išnuomotą butą. Vos peržengęs jo slenkstį R. Mikutavičius buvo ketverto nusikaltėlių partiestas ant grindų, užmigdytas eteriu, išrengtas ir susuktas į kilimą.
Po to gauja kūną su kilimu išnešė, automobilio bagažinėje nuvežė į Panemunės šilą ir nuskandino Nemune. Nužudyto kunigo kolekcija – per pusšimtis meno kūrinių – tą pačią dieną buvo pagrobta ir išslapstyta iš anksto paruoštose slėptuvėse.
Trūksta dar trečdalio
2000-ųjų rugsėjį žudikai buvo nuteisti taip ir neradus R. Mikutavičiaus kolekcijos. V. Beleckas įkalintas iki mirties. I. Kvaskovas gavo 20 metų, o dar pridėjus 2 metus ankstesnės bausmės, jam už grotų skirta praleisti 22 metus. Jau po metų I. Kvaskovas pasikorė. A. Daškovskis nuteistas kalėti 19 metų, V. Puodžiūnas – 13 metų. V. Belecko griežto draudimo neliesti paslėpto grobio nepaisiusiam, kunigo ordiną pirkėjams siūliusiam, įkliuvusiam ir gaują išdavusiam R. Beleckui atlyginta paskyrus tik lygtinę bausmę.
Po teismo buvo užfiksuoti slapti V. Belecko pokalbiai su žmona bei giminėmis nelegaliai įsigytu mobiliuoju telefonu. Po to pavyko Kauno slaptavietėse surasti apie trečdalį kunigo kolekcijos kūrinių.
Kriminalistai mano, jog R. Mikutavičiaus kolekcija pernelyg vertinga ir garsi, ilgainiui ji bus surasta tikriausiai visa. Trūksta dar maždaug trečdalio kolekcijos – 17 meno kūrinių, įkainotų maždaug milijonu litų.
Kontrabanda į Daniją
Tuo metu, kai Rygoje buvo surasta vaza, Vilniuje apygardos prokuratūros 3-iojo skyriaus prokurorė Vilma Gužaitė teismui perdavė baudžiamąją bylą dėl kontrabandos stambiu mastu ir netikro Lietuvos Respublikos apyvartoje esančio didelės vertės vertybinio popieriaus (paprastojo vekselio) pagaminimo bei realizavimo.
Prokurorai prieštaringos reputacijos verslininką vilnietį 53 metų Juozą Edvardą Petraitį kaltina tuo, kad jis iš Lietuvos be leidimo išvežė ketvirčiu milijono litų įvertintą XVI amžiaus medinę antikvarinę skulptūrą iš R. Mikutavičiaus kolekcijos „Prisikėlęs Kristus“. Ją jis nusipirko iš kunigo R. Mikutavičiaus sesers ir kurį laiką laikė savo bute Vilniuje. Nors žinojo, kad šiai skulptūrai išgabenti iš Lietuvos būtinas Kultūros paveldo departamento leidimas, tačiau nesistengė jo gauti, o paslapčiomis išgabeno į Danijos sostinę Kopenhagą.
Vėliau ši skulptūra atsidūrė Švedijos uostamiestyje Geteborge ir atiteko stambiam prekiautojui persiškais kilimais.
Po kurio laiko „Prisikėlęs Kristus“ grįžo į Daniją. Ši skulptūra, nurodžius legalų įsigijimo pagrindą, buvo pateikta Bruuno Rasmuseno aukcionų namams – vieniems didžiausių iš šioje šalyje veikiančių. Kone 500 metų senumo 83 centimetrų aukščio medinę skulptūrą, kuri anksčiau priklausė prieš 13 metų nužudytam kunigui R. Mikutavičiui, aukcione legaliai įsigijo Austrijos pilietis.
Kaltės nepripažįstančiam J. E. Petraičiui gresia laisvės atėmimas iki dešimties metų.
