Vyzdžiai kitokie nei angies
Miškininkas, gamtos fotografas Vaidas Karpavičius mano, kad žaltį atskirti nuo gyvatės gana paprasta. Jo galvos šonuose yra dvi gelsvos ar oranžinės dėmės. „Atskirti žaltį nuo angies galima ir pagal akies vyzdžius – žalčio vyzdžiai apvalūs, o angies – elipsės formos, kaip katino. Be to, žaltys pilkas ar juodas, be zigzago nugaroje. Žinoma, ne visi norėtų ir galėtų be baimės pažvelgti į angies ar žalčio akis. Tad geriausia žiūrėti į geltonas „ausytes“. Dar vienas esminis skirtumas – dydis. Jei pastebėtas roplys, „gyvatė“ ilgesnė nei metras, tai tikrai bus žaltys“, – sakė pašnekovas.
Moka apsimesti negyvais
Žalčiai gali būti 65–140 cm ilgio, kartais būna net 2 metrų ilgio žalčių. Šie gyvūnai judrūs ir greiti, gerai plaukioja ir nardo. Po vandeniu gali išbūti apie tris minutes. Žalčiai nenuodingi, todėl žmonėms nekelia jokio pavojaus. Negalėdami pabėgti nuo persekiotojų, žalčiai šnypščia ir gąsdina staigiais galvos judesiais. Pagauti ginasi, išpurkšdami iš kloakos labai nemalonaus kvapo balkšvai gelsvą skystį. „Taigi, palikite tokį gyvūną ramybėje ir neturėsite jokių rūpesčių“, – sakė gamtininkas. Pasak jo, įdomu tai, kad žalčiai, pajutę pavojų, apsimeta negyvais: suglemba, išsižioja, tačiau, pasijutę suagūs, greitai atgyja. „Teko ir man matyti „negyvą“ žaltį. Važiuodamas žvyrkeliu, pastebėjau ant kelio lyg ir virvutę. Kliūtį apvažiavau. Tik po to man toptelėjo, kad ant kelio buvo žaltys. Grįžęs apžiūrėti jo, apsidžiaugiau, kad „virvutė“ nesuplota, vadinasi, žaltys gyvas. Nufotografavęs paėmiau už uodegos ir įmečiau į pakelės žoles. Tada žaltys suvaidino visą spektaklį – „nudvėsė“ aukštielninkas ir net išsižiojo. Kol niekas nesumynė, teko dar kartą čiupti už uodegos ir permesti per tvorą tolėliau“, – pasakojo Vaidas.
Žiemą miega
Žalčiai medžioja sausumoje ir vandenyje, grobį ryja gyvą. Minta varliagyviais, buožgalviais, kartais – driežais, mažomis žuvytėmis, smulkiais paukščiais ir žinduoliais. O jaunikliai paragauja ir vabzdžių.
Paprastieji žalčiai užmiega spalį arba lapkritį, o pabunda kovą arba balandį. Poruojasi balandžio–gegužės mėnesiais, susirinkę prie ežerų, upių šiltų pakrančių. 7–24 kiaušinius deda į lapų krūvas, supuvusius kelmus ar kitas drėgnas šiltas vietas liepą–rugpjūtį. Vos 10–20 cm žalčiukai išsirita po 5–8 savaičių, subręsta tik 3–4 metais. Geltonskruosčiai žalčiai gyvena apie 25–28 metus.
Lietuvoje žalčiai dar neišnykę. Taigi, gyvename švarioje aplinkoje.
Geroji namų dvasia
Pagonybės laikais žalčiai buvo laikomi kaip naminiai gyvūnėliai. Jie, kaip ir katės, žmonėms padėjo gintis nuo derlių, kitas maisto atsargas naikinančių graužikų. „Sodyboje radęs žaltį džiaugiuosi. Beje, senojoje lietuvių mitologijoje žaltys – namų, židinio, mirusių protėvių, gerovės, sveikatos ir vaisingumo dievybė. Jis buvo laikomas gerąja namų dvasia, globėju ir gydytoju. Manyta, kad šis Dievo kūrinys – protinga nemari būtybė. Žmogui žaltys pagarbą kėlė savotiška žibančia išvaizda, hipnotizuojančiu žvilgsniu ir gebėjimu išsinerti iš odos. Manyta, kad žalčiai viską žino ir viską moka, rūpinasi žmonių ir namų gerove, todėl žmonės juos laikydavo namie, maitindavo. Dabar dažnas nieko nežino apie juos, todėl ir bijo“, – apgailestavo gamtininkas.
Jis sakė galintis pasigirti, kad jo sodyboje gyvena bent keletas žalčių, matyti ir įsikūrusių kaimynystėje. „Duokite šiam gražuoliui kelią ir tikėkitės, kad atsidėkodamas į namus jis atneš santarvę ir sveikatą. O jei šių gėrybių turite į valias, pelių apsigyvenus žalčiui tikrai sumažės“, – tikino gamtininkas.
