Sicilijos „Cosa Nostra“ korporatyvinės vadybos taisyklių galėtų pasimokyti ir kompanijų direktoriai.
Lygiai prieš 2 metus, 2006-ųjų balandžio 11-ąją, buvo suimtas 40 metų nuo teisingumo slapstęsis Sicilijos mafijos „bosų bosas“ Bernardo Provenzano. Kalėjime parašytuose jo laiškuose yra daug korporatyvinės vadybos idėjų ir rekomendacijų. Neseniai D. Britanijos leidyklos „John Murray Publishers“ išleistos knygos „Bosų bosas: kaip Bernardo Provenzano išgelbėjo mafiją“ autorė Clare Longrigg mano, kad iš šio mafijos vadybos vadovėlio galėtų pasimokyti ir kompanijų direktoriai, rašo britų dienraštis „The Guardian“.
Jie naudoja smurtą, jie negailestingi, jie daug kam suteikė skausmo, tačiau jų kaip verslininkų savybės nekelia abejonių: mafijos autoritetai moka spausti pelną. Nors „Cosa Nostra“ metodai iš esmės neteisėti, tai anaiptol nėra konservatyvi ir sustabarėjusi struktūra, kaip ją dažnai vaizduoja. Ji egzistuoja tik dėl to, kad pasipelnytų. Kaip ir bet kuri kita komercinė organizacija, ji yra pragmatiška ir nuolat evoliucionuoja, kad išnaudotų naujas galimybes.
Stambusis verslas išmoko pateikti save visuomenei iš gerosios pusės: įvairūs TV šou suteikė galimybę pažvelgti į rūstų verslo pasaulį, kuriame viešpatauja tokia įspūdinga konkurencija. Kaip bebūtų keista, tokios TV laidos kai kuriuos britų verslininkus – pavyzdžiui, serą Alaną Sugarą, Duncaną Bannatyne‘ą ar Peterį Jonesą – pavertė šou įžymybėmis. Tačiau mafija tokiais metodais naudotis pradėjo kur kas anksčiau, dar prieš dešimtmetį.
Kai praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio viduryje Sicilijos mafijos bosu tapo Bernardo Provenzano, jis pamatė paveldėjęs gerokai praretėjusią ir demoralizuotą „darbo jėgą“. „Kompanijos darbuotojai“ patys įspeitė save į kampą, užkirtę kelius į politikos ir verslo sferas. Su mafija kovojusius teisėjus ir prokurorus susprogdinusios bombos tapo galingiausia „juodųjų“ ryšių su visuomene priemone ir susilaukė įnirtingo teisėsaugos tarnybų atsako. Šimtai mafiozų buvo įkišti už grotų, be to, daugelis jų taip nusivylė organizacija, kad net nesislėpdami dalijosi savo žiniomis su valdžios pareigūnais.
Teisėjai ir mafiozai vienu balsu tvirtina, kad Provenzano tapo tokiu charizmatišku veikėju, kad jo dėka „Cosa Nostra“ vėl atėjo geri laikai. Apie Provenzano, kaip, beje, ir apie kitus verslininkų gabumus atskleidusius mafiozus, sakoma, kad jeigu jis būtų savo talentą ir resursus pritaikęs teisėtame versle, būtų susilaukęs stulbinamos sėkmės. Laimė, specifiniai mafijos metodai – grasinimų ir smurto naudojimas monopolijoms bei „kainų sąmokslo“ karteliams kurti – nėra pernelyg paplitę tarp paprastų verslininkų. Tačiau Provenzano „sistema“ ištraukė „Cosa Nostra“ iš nuosmukio – prie to labiausiai prisidėjo toliaregiška taktika, kuri nepadarytų gėdos nė vienam žymiam verslininkui. Tai, kad Provenzano laiškuose aprašė savąsias reformas, reiškia, kad, pasinaudojus jo rekomendacijomis, galima suformuluoti 7 taisykles sėkmingos įmonės vadovams.
Pirmoji taisyklė: Gulkis ant dugno
Kai kompanijos reikalai blogi, pats svarbiausias tikslas – paversti ją nepastebimą. Reikia kuo greičiau atsikratyti apibūdinimo „išgyvenanti sunkumus“, net jei tai reiškia, kad žinios apie jūsų bendrovę išnyks iš verslo naujienų kronikos. „Tai protingas žingsnis: palaidok savo klaidas ir eik toliau“, - komentuoja Londono rinkodaros konsultacijų bendrovės „SRU Ltd.“ vadybos konsultantas Peteris Wallisas. Jums taip pat reikės nuraminti akcininkus, įkalbėti juos būti kantresnius, nesinervinti ir pasikliauti jumis.
„Tada mes stengėmės padaryti „Cosa Nostra“ nematomą, išlošti laiko reorganizacijai“, - prisimena Provenzano „leitenantas“ Nino Giuffrè, netrukus po suėmimo 2002 m. pradėjęs bendradarbiauti su teisėsauga. Po serijos susirėmimų kovojant dėl valdžios, per kuriuos žuvo daug žmonių, verslininkai – visai logiška – nelabai norėjo atsakinėti į mafiozų skambučius. Mafijos nariams buvo įsakyta susilaikyti nuo visų veiksmų, kurie galėjo atkreipti dėmesį. Jei gamyklos vadovas atsisakydavo mokėti už „stogą“, niekam nebuvo leidžiama sprogdinti sunkvežimių ar padeginėti įrangą. Buvo leidžiama naudoti tik taikias įtikinėjimo priemones.
Skirtingai nuo ankstesnės sistemos („Pirma šaudom, po to klausinėjam“), prieš imantis bet kokių priešiškų veiksmų buvo liepta kruopščiai pasverti, ar jie neigiamai neatsilieps įvaizdžiui. „Buvo labai svarbu įvertinti, ar to žmogaus mirtis nepadarys mums didesnės žalos, nei jo dabartiniai veiksmai“, - prisipažino Giuffrè.
Paskelbęs savo sistemos principus, Provenzano perspėjo, kad prireiks laiko organizacijai atsistoti ant kojų: mafijos nariams galbūt teks palūkėti 5 ar 7 metus, kol jos veikla vėl taps pelninga. Iš naujo megzti ryšius su verslininkais ir politikais buvo galima tik toli nuo pašalinių akių. Kai „Cosa Nostra“ daugiau ar mažiau bus pamiršta, ji turėjo būti reorganizuota, kad nusikratytų parazito įvaizdžio ir įsijungtų į pramonės ir politikos institutus.
Antroji taisyklė: Valdyk tarpininkaudamas
„Kalbėk ramiai, aiškiai, teisingai ir nuosekliai, mokykis iš visų nemalonumų, nenumok ranka į visa tai, kas tau sakoma, bet ir netikėk kiekvienu žodžiu. Prieš prabildamas stenkis išsiaiškinti reikalo esmę, ir atmink – kad galėtum susidaryti savo nuomonę, tik vieno informacijos šaltinio niekuomet nepakanka“.
Šis laiškas vadinamas Bernardo Provenzano vadovaujamos „Cosa Nostra“ manifestu. Po neįsivaizduojamų žvėriškumų dešimtmečio, kuomet prie organizacijos vairo stovėjo jo pirmtakas Totò Riina, Provenzano pakeitė Sicilijos mafijos „korporacinę kultūrą“, išmokęs savo žmones derybų meno ir išaiškinęs jiems dialogo svarbą.
Provenzano veikė ryžtingai ir tam tikromis situacijomis reikalavo greito ir tiesaus atsakymo į savo klausimus, bet kai reikėdavo, mokėdavo „tempti gumą“. Išlošęs laiko jis skatino savo pavaldinius spręsti vidinius nesutarimus derybomis. Jei mafiozai patys nepajėgdavo susitarti, Provenzano dienomis ir naktimis sėdėdavo prie savo rašomosios mašinėlės, stengdamasis ginčus išspręsti savo išmintimi bei patirtimi, ir tik labai retai griebdamasis apgaulingų triukų.
Visi bendrovių direktoriai kruopščiai kuria savo viešąjį įvaizdį, Provenzano taip pat nebuvo išimtis. Jis nenorėjo sudaryti tirono įspūdžio, stengėsi būti „geranoriškas diktatorius“. Jis koordinavo skirtingų, tarpusavyje besivaržančių grupuočių veiklą neprimesdamas savo valios. Provenzano neabejotinai buvo aukščiausiasis vadovas, tačiau sudarydavo įspūdį, kad savo sprendimus priima po ilgų konsultacijų su kitais.
Trečioji taisyklė: Siek socialinio sutarimo
Provenzano atsakydavo į visų socialinių sluoksnių atstovų laiškus – ir dėl laisvų darbo vietų, ir dėl egzaminų rezultatų, ir vietinės valdžios veiksmų ar sveikatos apsaugos problemų. Tai panašu į labdaringą veiklą, kurios šiandien imasi didžiosios korporacijos. Provenzano aiškiai pareiškė: mafija privalo pozicionuoti save kaip pozityvią visuomenės jėgą. „Krikštatėvis“ privalo sudaryti geradario įspūdį. Jis turėtų būti laikomas savotišku „dėde“, į kurį kreipiamasi patarimo arba prašoma jo pritarimo visais klausimais – ir dalykiniais, ir asmeniniais. Provenzano suvokė, kad, siekiant sustiprinti savo firmos pozicijas, bus kur kas efektyviau įtikinti žmones, kad jiems tavęs reikia, o ne naudoti prievartą ar primesti savo valią.
„Pranešinėkite man apie viską, ko reikia žmonėms, – rašė jis savo patarėjui. – Jie turi laukti iš mūsų tik gerų darbų.“
Vienas svarbiausių raktų į organizacijos atgimimą buvo sutarimo visuomenėje atstatymas. Mafija visada rėmėsi visuomenės paklusnumu – sakyti „pritarimu“ šiuo atveju ko gero būtų per drąsu. „Stogo“ pardavinėjimo versle socialinė kontrolė yra tiesiog būtina: jeigu jūsų „klientai“ susivienys ir sukils, jūsų reikalai blogi.
Ketvirtoji taisyklė: Tegul Dievas būna tavo pusėje
Viena sudėtinių Provenzano plano, kaip atkurti žmonių pasitikėjimą ir reabilituoti „Cosa Nostra“ jos tradicinių šalininkų akyse, dalių buvo doro kataliko įvaizdis. Jis pozicionavo save kaip ganytoją, patikimą ir autoritetingą žmogų. Jo laiškai panašūs į parapijos klebono pamokslus. Provenzano savo žmonėms net siuntinėdavo ilgas ištraukas iš Šv. Rašto.
Tardytojai ilgai suko galvas, ką galėtų reikšti Provenzano iš Biblijos išrašytos ir pabrauktos eilutės. Jie įtarė, kad tai kažkokio šifro raktas. Tačiau iš visko sprendžiant Provenzano paprasčiausiai citatas naudojo kaip naudingą savo vadovavimo stiliaus priemonę.
Pasak tardytojų, ištraukose, kurias parinkdavo Provenzano, galima įžvelgti „tam tikrą dėmesį taisyklėms, bausmėms, kaltės ir keršto motyvams, tarsi jis būtų ieškojęs įkvėpimo.“ Kartu pastebima, kad jam reikėjo autoritetingų šaltinių, kuriais galėtų pasiremti vykdydamas savo pareigas ir priiminėdamas sprendimus, tiesiogiai susijusius su jo vadovavimu organizacijai.
Kaip ir daugelis politikų, įskaitant ir Tony Blairą, Provenzano savo laiškuose visaip stengėsi daryti užuominas, neva esąs Dievo valios instrumentas. „Telaimina ir tesaugo jus Viešpats... Žinokite, kad visada, kai tik galėsiu būti jums naudingas, jei tokia bus Dievo valia, galėsite visiškai manimi pasikliauti...“
Šis paprasto vaikino, nepraleidžiančio nė vienerių mišių, įvaizdis padėjo ir George‘ui Bushui, kai jis ieškojo visuomenės paramos. „Busho religingumas – labai nepastovus reiškinys, - pastebi „SRU Ltd.“ vadybos konsultantas Peteris Wallisas. – Jis rėžia sparną apie dešiniųjų pažiūrų krikščionis evangelikus, tačiau nesusigundo visų jų idėjų kompleksu – jam pakanka rasti su jais bendrą kalbą.“
Penktoji taisyklė: Būk politiškai lankstus
Iš pačių įvairiausių socialinių sluoksnių kilę skirtingų politinių pažiūrų verslininkai ilgainiui pradedami kviesti į vyriausybę konsultuojančias tarybas. Praturtėjęs vaikinas iš Londono East Endo rajono anaiptol nepanašus į tradicinį leiboristų šalininką, tačiau, pasak kai kurių šaltinių, seras Alanas Sugaras dabar verslo klausimais konsultuoja Gordoną Browną. „Ši vyriausybė – ne leiboristinė. Tai patys tikriausieji toriai senamadiška prasme, - aiškina jis. – Gordonas man patinka labiau, nei Tony. Blairas atnešė permainų, bet Brownas labiau panašus į mane. Jis pasižymi gerai išugdyta darbo etika.“
Provenzano žengė dar toliau – savo politines pažiūras jis mainė priklausomai nuo naudos. Jis siekė draugystės su politikais, kurie buvo pasirengę padėti įgyvendinti jo savanaudiškus siekius: sumažinti bausmes nuteistiems mafiozams, panaikinti imunitetą su teisėsauga bendradarbiaujantiems mafijos nariams. „Derėjo slapta megzti ryšius su politikais, kurių reputacija nebuvo sutepta skandalų ar korupcijos, - prisimena Provenzano padėjėjas Nino Giuffrè. – Jei iškils viešumon, kad politiką remia tam tikro rango žmonės iš „Cosa Nostra“, jam galas: politiniai priešininkai jį sunaikins jau kitą dieną.“
Šeštoji taisyklė: Išmok reinvestuoti
Kilus politiniam skandalui ar ištikus verslo nesėkmei, naujajam bosui gyvybiškai svarbu sugebėti atsiriboti nuo įvykio. Jis net gali nuspręsti, kad būtų geriausia išvis pakeisti įvaizdį. Kai buvęs drabužių parduotuvių tinklo „Arcadia“ savininkas Stuartas Rose‘as po 3 metų grįžo į savo bendrovę, kad išgelbėtų ją nuo žlugimo, jis pareiškė: „Įdomu štai kas – žmonės mano, kad aš nepasikeičiau, bet manęs čia nebuvo trejus metus! Aš visai ne ankstesnysis Stuartas Rose‘as. Aš stipriai pasikeičiau.“
Po naujųjų Provenzano direktyvų ne tik pradingo neigiami atsiliepimai spaudoje, bet ir patsai „krikštatėvis“ įsigudrino atsiriboti nuo praeities skandalų. Kaip ir visų mafiozų, jo reputacija po kruviniausio „Cosa Nostra“ istorijoje dešimtmečio buvo pasibaisėtinai suteršta, tačiau patarėjai, pasak buvusio „leitenanto“ Nino Giuffrè, padėjo Provenzano „atgauti nekaltybę“. Viešųjų ryšių subtilybes išmanančių konsultantų dėka Provenzano pavyko pasiekti, kad niekas jo nesietų su prievartos metais. Jis susikūrė kovotojo už taiką įvaizdį.
„Išėjęs iš kalėjimo pastebėjau, kad Provenzano tapo kitu žmogumi, - prisimena Giuffrè. – Anksčiau jis buvo žudikas, o dabar jame galima įžvelgti šventojo bruožų.“
Septintoji taisyklė: Būk kuklus
Per savo karjerą mafijoje Provenzano iš smogiko virto verslininku – investuotoju bei politiku – organizatoriumi, o galiausiai – strategu ir lyderiu. Jo mistinė aura iš dalies rėmėsi tuo, kad niekas tvirtai nežinojo, kas Provenzano yra iš tikrųjų – genijus ar tiesiog tamsuolis, kuriam sekasi. Kad pabrėžtų savo kuklią kilmę ir sudarytų paprasto žmogaus „iš liaudies“ įspūdį, jis rašydavo laiškus su daugybe rašybos ir skyrybos klaidų, ir visada juos užbaigdavo nuolankiu atsiprašymu: „Prašau man atleisti už tai, kad rašau su klaidomis...“
Kiekvienas jo laiškas baigdavosi vienu ir tuo pačiu šiltu, maloningu palaiminimu ir atsiprašymu už gramatines klaidas. Pakeverzoti žodžiai ir mokiniams būdingos klaidos visiškai negriovė autoriaus autoriteto. Iš visko sprendžiant tai buvo kruopščiai parengto įvaizdžio elementas, nes Provenzano puikiai jausdavosi verslininkų ir politikų sluoksniuose. Tardytojai įsitikinę, kad tariamos Provenzano rašybos problemos – sąmoninga apgaulė.
Žymūs politikai ir verslininkai efektyviai naudojasi tokia pačia strategija. „G. Busho šeima priklauso aukščiausiam JAV socialiniam sluoksniui, aukštesnio tiesiog nėra, - pastebi Londono rinkodaros konsultacijų bendrovės „SRU Ltd.“ vadybos konsultantas Peteris Wallisas. – Jis pagaliau nėra ir tikras teksasietis. Neaišku, kas slypi už jo prasčiokiškos kalbos manieros – ar neišmanymas, ar noras įtikti publikai. Bet ji neabejotinai efektyvi.“
„Sainsbury‘s“ tinklą išgelbėjęs multimilijonierius Justinas Kingas elgiasi taip pat. „Aš knygelių neskaitau... Aš tik paprastas vaikinas“, - įtikinėja jis. A. Sugaras niekuomet nėra išsižadėjęs savo East Endo šaknų, jis neriečia nosies, bet viskas ir taip aišku: jis išaugo tarp bedalių, tačiau dabar tapo galingu žmogumi.
Savo apsimestiniu kuklumu Provenzano siekė dar daugiau. Jis tvirtino (beveik neabejotina, kad nenuoširdžiai), jog norėtų, kad vietoj jo organizacijai vadovautų kas nors kitas. „Jie nori, kad aš jiems sakyčiau, ką daryti, - rašė jis. – Bet kas gi aš esu, kad įsakinėčiau jiems, kaip elgtis? Aš niekam negaliu įsakinėti. Tiesą sakant, aš ieškau žmogaus, kuris galėtų įsakinėti man.“
Provenzano nelaimei šis jo noras išsipildė: 2006 m. jis buvo suimtas, rašo „The Guardian“.
