Masinės gamybos pasaulyje autorinis antspaudas – elegantiškas tapatumo ženklas. Juo galima pažymėti knygas, laiškus, dovanų kuponus, svarbius dokumentus, laiškus. Grafikė Jūratė Kemeklytė-Bagdonienė ir kultūros istorikė Neringa Jarmalienė seną meno šaką bando paversti mažu ir maloniu verslu.
Gaivina seną amatą
Ex libris pažodžiui išvertus iš lotynų kalbos reiškia iš knygų. Tai knygos ženklas, parodantis, kas jos savininkas. Paprastai tai nedidelis spaustuvėje atspaustas lapelis su vaizdu, klijuojamas knygos viršelio vidinėje pusėje. Ženkle yra piešinys ir knygos savininko vardas ar inicialai arba įstaigos pavadinimas.
Ekslibrisai atsirado XV a. Vokietijoje, kai Johanas Gutenbergas išrado spausdinimo mašiną ir 1455 m. atspausdino pirmą knygą. Lietuvą ekslibrisų mada pasiekė XVI a., ypač jie išpopuliarėjo XVII a., kai knygos tapo prieinamos ne tik aukštuomenei, bet ir pasiturintiems miestiečiams, bibliotekas ėmė kaupti universitetai, bažnyčios.
Žinoma, kad XVI a. antspaudu buvo žymimos vyskupo Povilo Alšėniškio bibliotekos knygos. 1671 m. Lietuvoje sukurtas vario raižinys su lotynišku užrašu didiko Boguslavo Radvilos, pagarsėjusio tuo, kad slopino kazoko Bogdano Chmelnickio sukilimą ir buvo vienas iš Kėdainių sutarties iniciatorių, knygoms. O pirmą ekslibrisą su lietuvišku tekstu XIX a. pabaigoje ar XX a. pradžioje nežinomas autorius sukūrė rašytojui Juozui Tumui-Vaižgantui.
Praėjusio amžiaus antroje pusėje ekslibrisas neteko taikomosios paskirties, užtat tapo savarankišku smulkiosios grafikos kūriniu. Dabar menininkai kartais ekslibrisus kuria ne tik žmogui, bet ir miestui, šventei, renginiui, na, kad ir Kristijono Donelaičio metams. Nors daugelis grafikų dirba šioje meno srityje, rengiamos tarptautinės parodos, dalis žmonių nežino, kas yra ekslibrisas. Todėl prieš porą metų dviem vilnietėms į galvą šovė mintis prisiminti pirminę ekslibriso paskirtį ir atgaivinti šį meną, kurio tradicijoms – šeši šimtai metų. „Knygų turime daug, neretai jos yra vertingos, retos ir brangios, bet jos turi ir kojeles, kuriomis iš vienų namų pereina į kitus, kol galiausiai pasiklysta. Tad mums kilo mintis atgaivinti seną meną ir papuošti knygas grafiniais ženklais“, – kaip gimė verslo idėja, atskleidė Neringa.
Mintys gimsta kalbantis
Tokia mintis moterims atėjo į galvą neatsitiktinai. Jūratė Dailės akademijoje baigė grafikos studijas. Po jų labai sunku savo žinias taikyti gyvenime, todėl daug žmonių pakeičia profesiją. Taip pasielgė ir Jūratė – ji ėmė dirbti reklamos srityje. „Man visuomet rūpėjo, kaip grafiką priartinti prie dizaino, kaip galėčiau tai, ką moku, taikyti savo darbe ir iš to gyventi“, – pasakojo Jūratė.
Neringa Vilniaus universitete studijavo kultūros istoriją. Baigusi studijas ji turėjo tapti mokytoja arba muziejininke. Tačiau tokia perspektyva jos neviliojo, tad ji pasirinko studijuoti antrą specialybę – tarptautinę komunikaciją. Paskui Neringa ilgą laiką dirbo įvairiose viešųjų ryšių, reklamos agentūrose. Tada su bičiule ryžosi įkurti mažą reklamos agentūrą. Pas jas dirbti grafikos dizainere atėjo Jūratė. Darbe moterys išsikalbėjo. O kalbant gimsta mintys.
„Mėgstame knygas, skaitome, jomis dalijamės... Mūsų knygos nesužymėtos, sunku atsiminti, iš kur jas gavome. Tad nusprendėme pabandyti atgaivinti senąjį ekslibrisų meną, juoba kad turime įrankių ir gebėjimų. Nuo to ir pradėjome“, – pridūrė Neringa.
Sujungė tradicijas
Kai J.Gutenbergas išrado spausdinimo mašiną, prasidėjo spausdintų knygų era. Ekslibrisai buvo atspaudžiami spaustuvėje ir klijuojami į knygas. Bet moterys nusprendė, kad taip nepatogu: tai užima daug laiko, ekslibrisų tiražas ribotas, o klijai gali sugadinti popierių.
„Pagalvojome, kad antspaudu sužymėti knygas paprasčiau“, – sakė Neringa. Šitaip gimė mintis sujungti 600 metų senumo amatą su dar senesne – tūkstančių metų – tradicija.
Visais amžiais antspaudas buvo svarbus. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje antspaudus iš metalo, dažniausiai švino, gamino auksakaliai. Jie buvo spaudžiami į vašką. Savo antspaudu dokumentus žymėjo didieji kunigaikščiai Mindaugas, Gediminas, Vytautas ir kiti.
Tik sovietiniais laikais antspaudų gamyba prislopo, mat ji buvo smarkiai suvaržyta – gaminti juos galėjo tik specialios dirbtuvės, antspaudai turėjo būti registruoti – juk jais patvirtinama, kad dokumentai tikri. Buvo cenzūruojama net grafika – vaizdas turėjo būti apskritas ir be tautinių motyvų.
Dabar modernios technologijos atveria plačias galimybes. Antspaudai gaminami nebe iš metalo, o iš specialios gumos, kuri pjaustoma lazeriu, todėl galima išgauti labai smulkias detales ir net subtiliausią grafikos piešinį perkelti į antspaudą. „Jūratė – profesionali grafikė, todėl mes daug dėmesio skiriame vaizdui“, – teigė Neringa. Jūratė pati kuria ekslibrisus ir į antspaudus gali perkelti kitų menininkų sukurtus knygų ženklus. Tiesa, kartais tenka autoriaus paprašyti truputį jį pataisyti. „Netgi ir ne menininkas gali pasidaryti ekslibrisą. Mums dažnai tenka į antspaudą perkelti vaiko piešinį“, – sakė Jūratė. Žymėti galima viską
„Iš pat pradžių pradėjome gaminti ekslibrisus – knygų žymėjimo ženklus, bet vėliau pastebėjome, kad žymėti reikia ne tik knygas. Pavyzdžiui, moterys, kurios gamina papuošalus, ekslibrisą gali naudoti, kaip prekės ženklą, galima antspaudu papuošti maišelius, etiketes, pakuotes. Kolekcininkai ženklina muzikos įrašus, atvirukus, nuotraukas, sūrininkai – sūrius, žolininkai – arbatos pakuotes“, – pasakojo Jūratė.
Antspaudą su ekslibrisu galima panaudoti ir dar plačiau. Jeigu tai šeimos ženklas, juo galima žymėti ir dovanas, atvirukus, kvietimus. Modernios technologijos pasiekė ir dažų pramonę, tad dabar antspauduoti galima ne tik popierių, bet įvairius paviršius – tekstilę, metalą, plastiką.
Dabartinėmis technologijomis galima pagaminti įvairių dydžių antspaudus, tačiau populiariausi –nuo 10 centimetrų įstrižainės iki vos 2 centimetrų mažylio. O į medinį korpusą moterys juos įspraudžia tam, kad primintų senovę ir per amžius gyvuojančią tradiciją.
Skleidžia žinias
Moterys juokiasi, kad pagrindinis jų darbas – šviečiamasis. Jos dalyvauja įvairiuose renginiuose ir pasakoja, kas yra ekslibrisas, kam jis reikalingas, kokios jo tradicijos. Štai ir šiemet, kaip ir pernai, jos dalyvavo Knygų mugėje ir ten specialiu šiai mugei pagamintu antspaudu žymėjo knygas. „Žmonėms malonu prisiminti, kur įsigijo knygą, – sakė Neringa. – Šiemet sužymėjome gerokai daugiau knygų nei pernai. Atėjo ir senų klientų, ir naujų.“
Yra daug žmonių, kuriems nereikia pasakoti, kas yra ekslibrisas. „Didžiausias turtas mūsų darbe – įdomūs žmonės, – tikino Neringa. – Jie išsilavinę, dirba įdomius darbus. Tai įvairių sričių mokslininkai, rašytojai ir netradicinių verslų savininkai. Net ir mažų gamintojų verslai neįprasti, šie žmonės mąsto netradiciškai, yra novatoriški, kupini netikėtų idėjų. Tokių žmonių nesutiksi kasdien.“
Vieni žmonės į Ekslibris.lt užsuka, nes nori sužymėti knygas, kad jos nedingtų, kiti turi didžiules bibliotekas ir ateityje ketina jas padovanoti universitetams ar valstybei. Jas irgi reikia sužymėti, kad nepasiklystų. Moterys turi gerai pažinti žmogų, kad galėtų sukurti jam ekslibrisą. „Ilgai su užsakovu kalbamės – jis pasakoja, kuo gyvena, kokie jo pomėgiai, koks jam stilius patinka, netgi kokius paveikslus mėgsta. Kartais žmogus žino, ko nori – nuo vaikystės ar paauglystės turi viziją, kaip galėtų atrodyti jo simbolis. Taip ir sako: „Šitą daiktą visą gyvenimą piešiu.“ Tuomet lieka tik profesionaliai sudėlioti vaizdą“, – pasakojo Jūratė ir pridūrė, kad kuo daugiau žmogus papasakoja apie save, tuo lengviau jam sukurti ekslibrisą.
Žinoma, dailininkas turi atsižvelgti į užsakovo norus, bet jis vaizdą turi padaryti profesionalų, todėl ne visuomet įmanoma įgyvendinti visus užsakovo norus. „Man įdomu kurti grafinius ženklus konkretiems žmonėms, nes visi jie skirtingi“, – tikino Jūratė. Ar darbas padarytas gerai, išaiškėja tuomet, ar žmogus nori tapatintis su ženklu.
Aušrinė Šėmienė
