Buvusio sostinės mero Artūro Zuoko vadovauto Vilniaus klubo siekis iš muziejaus atimti grafienės Janinos Umiastowskos rūmus senamiestyje sukėlė Romoje įsikūrusio jos vardo fondo pasipiktinimą - į Lietuvos teismus keliaus kilmingosios meno rėmėjos testamentas.
Ilgus dešimtmečius apleisti daugiau kaip 1500 kv.m ploto rūmai Pylimo ir Trakų gatvės kampe kaip riebus masalas badė akis ne vienam norinčiam užkariauti kadaise net Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pamėgtą pastatą, rašo „Respublika“.
Nauji pastato vaiduokliai
XVIII amžiaus viduryje iškilę rūmai visada buvo puošni rezidencija. Sakoma, kad joje, traukdamas į Rusiją, šokęs net pats imperatorius Napoleonas.
Rūmuose apsigyvenus grafui Umiastowskiui ir jo jaunai žmonai Janinai Sofijai, pastatas tapo meno renginių ir sukauptų vertingų kolekcijų centru. Net kai grafai išvykdavo į Lenkiją, rūmų tarnams būdavo leista organizuoti vaidinimus minioms inteligentų.
Tebesklando legenda, kad grafienei J. Umiastowskai viešint Varšuvoje jos vyras pasikorė rūmuose, todėl čia ir dabar esą vaidenasi moters dvasia ieškanti savo velionio vyro.
XXI amžiuje Umiastowskių rūmuose vaidenasi jau kitaip. Istorinį pastatą prestižinėje vietoje nusižiūrėjo dar tuometinis Vilniaus meras, o dabar Seimo narys Artūras Zuokas. Jo įkurta viešoji įstaiga (VšĮ) Vilniaus klubas į grafų valdas brovėsi po truputį - iš miesto valdžios vis iškaulydavo panaudos sutartis, o šiemet išvijo ir čia ilgus metus veikusį muziejų.
Grafienės testamentas
Tuo tarpu „Respublikai“ pavyko gauti unikalius dokumentus – grafienės J. Umiastowskos testamento kopiją, kuri verslininkų sambūrio – Vilniaus klubo - planus visiškai užvaldyti įspūdingą pastatą gali apversti aukštyn kojomis.
„Viso kito mano nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, įskaitant ir esantį Lenkijoje, Vilniuje bei Varšuvoje, paveldėtoju skiriu Fondą, kuris, jeigu nebus įsteigtas iki mano mirties, turėtų būti įsteigtas mano testamento vykdytojo iškart, kai bus galima po mano mirties. Fondas bus pavadintas „Markizės Janinos Umiastowskos (iš Romos) fondas“. Jis turės būti tarptautinio pobūdžio, o jo tikslu turės būti parama mokslams, žemės ūkiui ir menams per publikacijas, subsidijas studentams stipendijų forma, kelionėms propagavimo tikslais. Reikės ypač remti literatūrą, dėstytojus ir dėstymo mokslą“, - rašoma testamente.
Šį dokumentą vaikų nesusilaukusi našlė J. Umiastowska prie liudininkų ir notaro Carlo Capo parašė Romoje 1941 metų rugpjūčio 20 dieną. Tų pačių metų spalio 6-ąją moteris užgeso, buvo palaidota Romoje. Netrukus pradėta vykdyti ir velionės valia - įkurtas jos fondas. Apie jo įsteigimą paskelbta oficialiame Italijos valstybinių dokumentų leidinyje „Gazzetta Uffiaciale“ 1944 metų gruodžio 23 dieną.
Beveik tuo pat metu iš Umiastowskių rūmų Trakų ir Pylimo gatvių sankirtoje daugiau kaip 30 sovietų kariškių sunkvežimių kažkur į Sankt Peterburgą išvežė visas grafienės sukauptas meno vertybes. Iki šių dienų išliko tik šiuo metu Verkių rūmuose esantys įspūdingi sietynai.
Prieš kurį laiką pasklidus kalboms, kad į Umiastowskių rūmus kėsinasi verslininkų klubas, dėl pastato ateities sukruto ir J.Umiastowskos fondo valdytojai.
„Jeigu rūmai ir toliau būtų priklausę muziejui, tarnautų visuomenei, Romos fondas vargu ar norėtų juos susigrąžinti, - „Respublikai“ sakė J. Umiastowskos fondo atstovė Lietuvoje Česlava Stanul. – Tačiau pasklidus žiniai, kad rūmus ketinama privatizuoti ar perduoti kažkokiam Vilniaus klubui, bet ne muziejui, vėl atsirado būtinybė vykdyti grafienės valią - pastatą perduoti fondui“.
Grafienės fondo valdytojai vadovavosi ne gandais. Dar 1991 m. vasarą beveik 40 ir 300 kv.m ploto Umiastowskių rūmų patalpas Vilniaus savivaldybė pardavinėjo viešai, aukcionuose. Kai kurias jų įsigijo vienas verslininkas, netrukus istoriniame name duris atvėrė naktinis klubas, tebeveikia picerija.
„Šiuo metu rengiamės kreiptis į teismą dėl grafienės testamento pripažinimo Lietuvoje, o vėliau bus pareikštos pretenzijos dėl teisės į likusį turtą, - teigė Č. Stanul. - Europos teisė gerbia testamentą, o kaip bus Lietuvoje - nežinia. Artimiausiu metu fondas turėtų įsteigti ir savo padalinį Lietuvoje, kuris sieks, kad Umiastowskių rūmai būtų skirti visuomenės reikmėms, kultūros projektams, o ne verslininkų klubo privatiems vakarėliams“.
Ar tikra nuosavybė?
Vakar „Respublikos“ kalbintas Seimo narys A. Zuokas sakė nieko nežinantis apie grafienės testamentą, J. Umiastowskos fondą ir jo ketinimus atsiimti rūmus Vilniaus senamiestyje.
„Nežinau, kiek ta nuosavybės teisė yra tikra, ir neįsivaizduoju, kaip galėtų veikti testamentas - įstatymas buvo suteikęs laiką buvusiems savininkams pateikti pretenzijas į išlikusį turtą, - sakė A. Zuokas. - Tiesa, tos patalpos nėra jau tokios didelės, kaip gali atrodyti, yra ir kitų savininkų. Šį bent jau istoriškai gražų pastatą reikėtų rekonstruoti, tuo ir galėtų užsiimti klubas“.
Kol fondo atstovai rengia dokumentus teismui, sostinės valdžia toliau nemokamai „nuomoja“ grafų rūmus Vilniaus klubui. Šių metų sausį savivaldybės taryba nusprendė šiai VšĮ perduoti naujas „papildomas patalpas“ - iki 2027 metų balandžio 13 dienos verslininkai galės linksmintis dar 371,13 kv.m ploto salėse.
Tuo tarpu Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus iš rūmų jau iškraustytas. Jo direktorė Regina Lopienė sakė, kad visas viltis deda tik į grafienės testamentą, nors pati sunkiai tiki, kad pajėgs atsilaikyti prieš stiprų spaudimą visus rūmus atiduoti Vilniaus klubui.
„Vilniaus klubas labai norėtų turėti tą pastatą, nes tuo iškart susidomėjo ir bent keletą metų labai aktyviai ta kryptimi dirbo. A. Zuokas - taip pat, - sakė R. Lopienė. - Vilniaus klubas mane spaudė visą laiką, o miesto valdžia net nesvarstė mano prašymo išnuomoti pastatą muziejui“.
Kol kas rūmuose liko tik vienas menininkas - specialų projektą kuriantis garsus dailininkas Sigitas Staniūnas, kurio asistentai metus švarino ir kuopė pastatą.
„Girdėjau kalbas, kad rūmai vis dėlto turi savo tikrąjį šeimininką, bet į šiuos reikalus nenoriu veltis - man svarbus tik menas, - sakė žinomas tapytojas. - Kita vertus, man labai svarbu, kad šis pastatas, turintis bene 200 metų senumo istoriją, nuostabią aurą, matęs Čiurlionį, Dobužinskį, Vagnerį, liktų menininkams. Ir jau daug pasiekusiems, ir jaunimui.
Šiuo metu tai yra vienas įdomiausių Vilniaus kultūros taškų, kur lankėsi daugybė šviesių žmonių. Aš girdžiu, kad dėl to pastato jau draskosi net politikai, bet laikausi principo, kad gero menininko pareiga pakilti virš tokių dalykų. Mano galva, visada geriau atgaivinti medžio šaknis ir jis užaugs“.
Dar šių metų pradžioje Vilniaus valdžioje sklandė kalbos, kad rūmų Trakų gatvėje perdavimo Vilniaus klubui klausimas buvo pateikiamas kaip ultimatumas J. Imbrasui: arba atiduodi pastatą, arba mes tau - interpeliaciją. Meras neva pakluso, tačiau netrukus vis tiek buvo nuverstas.
„Anekdotas! Tikras anekdotas, kokius gali kurti tik su kultūra nieko bendra neturintys žmonės“, - sakė A. Zuokas, kuris save vadina tik eiliniu ir ne pačiu aktyviausiu Vilniaus klubo nariu.
A. Zuokas vakar „Respublikai“ negalėjo pasakyti, kodėl apie Vilniaus klubą beveik nėra jokios informacijos internete, ką ši organizacija veikia.
„Nežinau, bet reikia skambinti į administraciją Juditai, ji viską ir paaiškins. Klubas tikrai veikia, tikrai daro. Yra labdaros organizacijos, lėšos paramai Vaikų ligoninei Santariškėse, jaunųjų menininkų skatinimo projektams ir t.t.“ - sakė A. Zuokas.
Julius Girdvainis
