Ar kada, sunkiai susirgus ar patekus į ligoninę, teko suvokti, kad žmogus, kurį manėte esant jūsų draugu, net nepasiteiravo ir nepaskambino? Kai panašios bėdos buvo ištikę juos, buvote šalia jų.
Daugelis mūsų yra turėję mylimąjį ar draugą, kurį būtų galima pavadinti kraštutinės formos narcizu. Daugumą tokių santykių lydi dramos, nebent visiškai patenkinami narcizo įgeidžiai, o tai yra tiesiog neįmanoma. Tipiški kraštutiniai narcizai arogantiški ir demonstratyviai pasipūtę. Norėčiau atkreipti ypatingą dėmesį į vieną kraštutinio narcizo tipą, kurio daugelis žmonių nepastebi. Tačiau visų pirma, leiskite paaiškinti, kas yra kraštutinis narcisizmas.
Kraštutinis narcisizmas – tai egoistiškas susirūpinimas savimi. Jis pasireiškia susitelkimu į asmeninius interesus, siekius, poreikius, pasisekimą ir tai, kaip žmogų vertina aplinkiniai. Saikingas narcisizmas yra sveika. Tokį narcisizmą reikėtų veikiau įvardinti kaip atsakingą rūpinimąsi savimi arba, kaip aš vadinu, „normalų“ arba „sveiką“ narcisizmą.
Egoistiškieji narcizai paprastai išauga dviem atvejais. Tai gali būti per didelio tėvų lepinimo pasekmė. Vaikui diegiamas požiūris, kad ji ar jis yra geresnis už kitus bei turi teisę į ypatingas privilegijas. Taip išugdomas sveikos dėkingumo bei nuolankumo dozės stokojantis pasipūtęs vaikas. Štai jums ir klasikinis visų neapkenčiamo vaikiūkščio paveikslas.
Kita priežastis, kodėl atsiranda kraštutiniai narcizai, tai patirta stipri emocinė skriauda arba jų virtinė, kurią vainikuoja rimta trauma, susijusi su atskyrimu ar prisirišimu. Taip nutinka, kuomet neužmezgamas emocinis ryšys tarp tėvų, irgi narcizų, ir vaiko. Vėliau tai apsunkina narcizo gebėjimą kurti emocinį ryšį su kitais. Kad ir kokiais puikiais bendravimo įgūdžiais būtų apdovanotas kraštutinis narcizas, jis ar ji nesugeba formuoti santykių ir yra paženklintas ankstesnės skriaudos. Toks įskaudintas žmogus susikuria dirbtinius fasadus, taip siekdamas išlikti bei atsiriboti nuo žmonių, kadangi yra kamuojamas nepasitikėjimo ir baimės (Lopez De Victoria, 2008).
Narcizas visiškai paniręs į save. Kraštutinio narcizo pasaulyje neegzistuoja kitų dievų, nesvarbu, jis tikina tikįs Dievu ar ne. Paprastai kalbant, savo vaizduotėje narcizas pats yra Dievas. Narcizo gyvenimą valdo Ego, todėl jį pakrauna viskas, kas maitina Ego, o Ego patinka malonumas ir nauda sau. Paprastai tai įmanoma pasiekti penint Ego dviem būdais, kurių vienas – savęs aukštinimas, paprastai reiškiantis savo savybių sureikšminimą. Kraštutinis narcizas jaučiasi esantis ypatingas, taigi, turintis galią. Jam ar jai žmonės tėra naudojimui skirti daiktai.
Dar vienas būdas narcizo Ego sulaukti ypatingo dėmesio – tai aukos vaidmuo. Susipažinkite su kraštutinės narcizu-auka. Dauguma žmonių mano, kad Ego – tai arogancija. Tačiau jie nepastebi subtilesnių Ego gudrybių, kuomet šis persikūnija į aukos vaidmenį. Mus, geraširdžius žmones, tikinčius gailestingumu, lengvai apkvailina toks kraštutinės formos egoizmas. Žiniasklaidoje įvairiomis formomis nuolat girdime pagalbos prašančius vargstančiųjų balsus: netekę pilietinių teisių, nepasiturintys, benamiai, kenčiantieji, pabėgėliai, išnaudotieji. Sąrašą galima tęsti be galo be krašto. Tačiau dažnai nepastebime, kaip šie žmonės nuolat mus gėdija, kad esą nepakankamai dėl jų darome. Manipuliuoti mumis yra juokų darbas, kadangi esam nuoširdūs. Ego apgaulė slypi tame, jog narcizas sugeba pasislėpti už nelaimių bei savo aukos vaidmens, tokiu būdu įtikindamas mus, kad jis kenčia labiau nei mes ir taip sukeldamas gėdos jausmą. Tokie žmonės tvirtins, kad jūs jais nepakankamai rūpinatės. Jie sugebės priversti jūs galvoti, jog nepakankamai nuveikėte, kad jiems padėtumėte. Užimdamas „vargšės ir bejėgės“ aukos poziciją, Ego siekia dėmesio, kontrolės, naudos bei galios valdyti kitus. Kraštutinio narcizo akyse, jo pozicija visuomet teisinga ir visiškai pateisinama. Užuot prisiėmęs atsakomybę už save ir savo elgesio pasekmes, kraštutinės formos narcizas stengiasi priversti kitus jaustis atsakingus už jų padėtį. Kadangi kraštutiniai narcizai yra neįtikėtinai gerai įvaldę manipuliacijos žaidimą, jie visuomet sugebės rasti būdą, kaip suversti jums kaltę. Jie darys viską, kad pasijaustumėte esantys atsakingi ir kalti, jog nepadėjote jiems ar neužstojote jų.
Kraštutiniai narcizai dažnai pereina nuo aiškiai juntamos didybės manijos prie elgesio, bylojančio, esą jie yra geresni už kitus, kadangi labiau kenčia. Kraštutinis narcizas, susiglemžiantis visą rampos šviesą ir šlovę už savo darbus bei garbinantis save, sugeba pelnyti panašų pripažinimą ir pasinaudodamas patirta žala ar tariamai jiems nutikusia nelaime. Kraštutiniai narcizai-aukos nuolat tyko patiklios sielos, kuri patikėtų jų istorija apie juos ištikusią negandą, ar ši būtų tikra, išpūsta ar išgalvota. Jų nuomone, jų nelaimė neprilygsta kitų bėdoms, todėl jų atvejis ― ypatingas. Saugokitės tokio kraštutinės formos narcisizmo. Tai lygiai toks pats egoistiškas ir manipuliatyvus elgesys kaip ir pasipūtėlio egoizmas. Kai tik šie žmonės pastebi, jog neįsitraukiate iki galo į jų žaidimą ir nepuolate imtis veiksmų didžiai jais susirūpinę, jiems patarnaudami ir paikindami juos, jie bematant išbrauks jus iš „mylinčių“ žmonių sąrašo. Jie gali netgi šmeižti ir apkalbėti jus ar pasmerkti kaip savanaudžius ir beširdžius, įsivaizduokit sau! Tokių atvejų mačiau daugybę dirbdamas skausmą malšinančių vaistų vadybos srityje. Paprastai būtent kuklūs, sklidini dėkingumo ir džiaugsmo žmonės lengviausiai pakelia sužalojimus ir skausmą. Nuolat dejuojantys ir savęs gailintys egoistai sveiksta ilgiau, o kartais visai nepasveiksta, jų sveikata toliau eina blogyn. Mano patarimas būtų niekada nežiūrėti į šių žmonių nelaimes kaip į aukščiausios žmonijos kančios pavyzdį. Būkite mandagūs. Pripažinkite jų skausmą, ir tiek. Nesileiskite įtraukiamas į jų emocinės manipuliacijos tinklą. Venkite kraštutinių narcizų.
D.r. Samuel López De Victoria
