Vakarai turi sunkumų ne tik su Rytais, bet ir su integralia savo pačių dalimi. Nuo jos ir pradėsime šią Vakarų spaudos apžvalgą. Kalbame, žinoma, apie Vengriją, tik ką pradėjusią vadovauti Europos Sąjungos Tarybai. „Vengrijos ministro pirmininko Viktoro Orbano pasirodymas Europos Parlamento plenume Strasbūre – daugeliu atžvilgių atmintinas įvykis“, – rašė kaimyninės Austrijos sostinės dienraštis „Standard“.
Kodėl? Ogi todėl, „kad tokio skandalo dar joks Europos Sąjungos pirmininkas nebuvo sukėlęs. Su savo metodu naudotis priešo ginklu, kritikus traktuoti kaip priešus, „tautą“ laikyti savo įkaite, grasinti, vaidinti karį, V. Orbanas parodė, kad jis savo vaidmens nesupranta. Europos Sąjungos Tarybai reikia vadovo, netgi stipraus, bet jokiu būdu ne kario“, – teigė Vienos dienraštis.
Pasak Strasbūro dienraščio „Dernieres Nouvelles d'Alsace“, „šiurkščiai pasitikdami V. Orbaną, Europos Parlamento deputatai išgelbėjo Europos Sąjungos garbę. Komisijos pirmininkas Josse Manuelis Barroso savo pasitarimuose su Budapeštu, be abejo, išgaus kokių nors nuolaidų, tačiau žala jau padaryta. Europa sutinka su kad ir rotacijos būdu priimtu pirmininku, kuris tyčiojasi iš fundamentalių sutarčių“.
Taip rašė Prancūzijos dienraštis, o Šveicarijos laikraštis „Neue Zürcher“ kritikos strėlę atsuko veikiau į pačią Europos Sąjungą. Straipsnyje „Moralės apaštalų sąjunga“ jis rašė, kad „nors Vengrijos žiniasklaidos įstatymo iš tiesų negalima pavadinti demokratišku, Briuselio Komisija ir Europos Parlamentas tikrai nėra įpareigoti tarsi kokia nors socialinės rūpybos įstaiga stebėti demokratinius sutrikimus šalyse narėse.
Liaudies valdžia kartais į parlamentus ir ministerijas atveda nemalonius tipus. Tačiau tuo ir pasitvirtina demokratija, kad joje slypinčios savivaldos jėgos pakankamai stiprios, jog pačios susitvarkytų su šarlatanais, demagogais ir nuo galios apsvaigusiais fiureriais. Bet tam, deja, reikia laiko“, – pripažino Ciuricho dienraštis.
Bet kaip to laiko, pasak Austrijos dienraščio „Salzburger Nachrichten“, Europa ir neturi. Jo žodžiais, „laisvas nuomonių reiškimas ir bendras sprendimų ieškojimas yra pagrindiniai demokratijos stulpai. Europos Sąjunga neturi palikti jokių abejonių, kad jų negalima išklibinti.
Europos Sąjungai, turinčiai įveikti skolų krizę, prieš akis vieni sunkiausiųjų jos istorijos metų. Per daug jau pastatyta ant kortos, kad vengrų pirmininkavimas ir debatai apie nuomonių laisvę mėnesių mėnesiais užgožtų visas kitas diskusijas ir taptų didžiule našta. Todėl čia bei ten turi galioti tik toks principas – šitą konfliktą reikia greitai, be didelio papildomo triukšmo užbaigti kartu ir drauge, o ne atskirai ir vieni prieš kitus“, – ragino „Salzburger Nachrichten“.
Tuo tarpu Vašingtone viešėjo tikrai diktatūrinės ir nepalyginamai didesnės valstybės prezidentas Hu Jintao, ir daugelio laikraščių nuomone, ryžtinga ir tvirta Amerikos prezidento Baracko Obamos laikysena Kinijos atžvilgiu pasiteisino.
Anot Turino dienraščio „Stampa“, „bendra Hu Jintao spaudos konferencija su B. Obama parodė, kad šitas dvišalis susitikimas praėjo po geresne žvaigžde nei anas 2009-aisiais Pekine. Nelauktai sumažėjo įtampa, o už tai reikia dėkoti neįprastai Amerikos prezidento evoliucijai.
Iš tiesų B. Obama, pradėjęs žengti į pasaulio sceną per daug atsargiai ir labai mėgdamas dialogą, savo laikyseną Kinijos liaudies respublikos atžvilgiu sugriežtino. Ir, visai ne pagal įprastinę diplomatijos logiką, šitoks „geležinis kumštis“, atrodo, suveikė“.
„New York Times“ apžvalgininkas Nicholas Kristofas irgi teigė, kad „prezidentas B. Obama iš pradžių su Kinija elgėsi labai susitaikėliškai, tačiau Pekinas tai įvertino kaip silpnybę ir su juo elgėsi kaip su šlapiu skuduru. Dabar ponas Obama yra kietesnis, koks jis ir turi būti.
Man atrodo, – tęsė N. Kristofas, – kad Kinija dabar pereina fazę, panašią į G. Busho erą Jungtinėse Valstijose. Vidaus politikoje viršų paėmė ereliai, griežtosios linijos šalininkai, ir jie diplomatus laiko mėmėmis, mulkiais. Kinijos užsienio reikalų ministerija beveik neturi įtakos.
Svarbiausia dabar vidaus reikalai, iš dalies todėl, kad Kinijos vadovams neramu dėl stabilumo ir dėl opaus perėjimo po dvejų metų prie kito prezidento ir jo komandos. Viena kinų nuomonių apklausa parodė, kad visuomenės pasitenkinimas mažiausias per 11 metų.
O ministras pirmininkas Wen Jiabao supykdė griežtosios linijos šalininkus, viešai reikalaudamas didesnio pliuralizmo. Jis buvo sukritikuotas. Taigi rezultatas tas, kad kiniški Dicko Cheney atitikmenys įgijo didesnį balsą. Būkite pasiruošę“.
Taip rašė N. Kristofas „New York Times“, o dienraščio „Washington Post“ apžvalgininkas Dana Milibankas straipsnyje „Hu Jintao susiduria su laisva spauda“ pažymėjo, jog amerikiečiai žurnalistai gavo retą ir unikalią progą tiesiai pasiteirauti Kinijos prezidento, kokia jo ir jo šalies pozicija žmogaus teisių klausimu.
Tai buvo pats pirmas klausimas per valstybinės vakarienės spaudos konferenciją, ir Hu Jintao bandė jo išvengti, pasiteisindamas vertimo sutrikimais. Tačiau žurnalistai nepasidavė ir privertė jį atsakyti, o tai aiškiai nebūtų buvę įmanoma pačioje Kinijoje, kur, jeigu tą klausimą būtų uždavęs kinas žurnalistas, jis būtų buvęs suimtas.
O Vašingtone Hu Jintao atsakė, kad Kinija daugeliu atžvilgiu yra tebesivystanti valstybė, ir vienas tų atžvilgių – žmogaus teisės.
Mykolas Drunga
