Gyvybės ir atgimimo šventė
Velykos lietuviams visada buvo labai svarbi ir didelė šventė. Ji turi gilias tradicijas, atneša žinią apie Kristaus prisikėlimą ir amžiną gyvenimą. Tai – baltų tikėjimas apie sugrįžtančią šviesą, gyvybę, energijos klodus.
Kaip pasakojo etnologė, Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vyresnioji muziejininkė Vitalija Vasiliauskaitė, tradiciniame kaime Velykų šventė labai laukta, gal net labiau nei Kalėdos. Ji tarsi simbolizuoja naujų žemdirbiškų metų pradžią, kai diena vis ilgėja, šaltis po truputį traukiasi, vis aukščiau pasirodo saulė. Dažniausiai po Velykų prasidėdavo didieji arimo, sėjos darbai.
„Velykos yra pati didžiausia Romos katalikų bažnyčios šventė, kurios esmė – Kristaus prisikėlimas. Lietuviams, išlaikiusiems baltų gamtatikystės pagrindus, ji sutampa su gyvybės atgimimo švente. Į žemę, skleidžiamą gyvybę protėviai žiūrėjo su didele pagarba, tikėjimu ir šventumu. Velykos sutampa su pirmosios pavasario žalumos pagerbimu, tai gyvybei garbinti skirta šventė“, – pasakojo V. Vasiliauskaitė.
Velykos neatsiejamos nuo margučių ridenimo ir daužymo, tačiau kiekvienas etnografinis rajonas turi tik jam būdingų papročių ir tradicijų.
Aukštaitijoje įžanga į Velykas prasidėdavo Didžiąją savaitę. Didysis ketvirtadienis dar vadintas čystuoju arba žaliuoju. Šią dieną reikia išvalyti visus namų kampus, sudeginti po žiemos sugriuvusias tvoras, sąšlavas. Šeimininkės iššveisdavo visas per žiemą aprūkusias kertes, net krosnį išvalydavo, namai tiesiog kvepėdavo švara, todėl šią dieną ir vadindavo „čystuoju četvergu“.
Didysis ketvirtadienis dar buvo vadinamas ir žaliuoju. Tikėta, kad šią dieną vanduo tampa šventas, todėl jeigu maudysies iš rytų pusės tekančioje upėje prieš saulės tekėjimą, visiems metams pasisemsi energijos, sveikatos, stiprybės, net grožio.
Vėlių Velykos
Etnologės žiniomis, Kazimieras Būga dar XX a. pradžioje Didįjį ketvirtadienį vadino vėlių Velykomis – tada visos vėlės sueina į bažnyčią ir gyviesiems tą vakarą nevalia vaikščioti. Apskritai tikėta, kad Didžiąją savaitę visos vėlės sugrįžta į savo gyventas vietas. Kai kur jų pagerbimo paprotys išlikęs iki šių dienų.
„Kupiškio krašte ir dabar žmonės mena, kad prieš Didįjį šeštadienį, prieš eidami į bažnyčią parsinešti šventos ugnies ir vandens, būtinai aplankydavo artimųjų kapus ir padėdavo pernykščių margučių. Buvo tikima, kad patys gražiausi margučiai, išlaikyti visus metus, yra namų skalsos, gėrio simbolis“, – kalbėjo V. Vasiliauskaitė. Didysis penktadienis buvo maldos, susikaupimo diena, kai nebuvo galima net tvarkyti namų, o Didysis šeštadienis – pasiruošimo didžiajai šventei diena.
Šio šeštadienio tradicijos labai panašios į . Kūčių – žmonės eidavo į pirtį, kad prie Velykų stalo sėstų švarūs, pakeisdavo patalynę, čiužinių šieną, namus išpuošdavo įvairiais karpiniais. Šeimininkės ruošdavo Velykų valgius.
„Velykų valgiai būdavo ypatingi. Privalu buvo patiekti veršienos kumpį, aukštaičiai jį mėgdavo riebesnį, tad dar prismaigstydavo lašinukų.
Velykų stalas neatsiejamas nuo šaltienos, troškintų kopūstų su dešrelėmis ir daugybės kitų mėsos gaminių. Būtinai ant stalo turėdavo būti velykinė boba, aptepta įvairiais glaistais ar nubarstyta miltiniu cukrumi. O kur dar varškė, įvairūs sūriai, kiaušiniai su krienais. Septynias savaites pasninkavusių žmonių Velykų stalas buvo nepaprastai sotus ir gardus“, – pasakojo muziejininkė.
Velykų rytą šeimininkei tereikėdavo pakurti krosnį ir pašildyti jau paruoštus valgius.
Piktąsias dvasias baidydavo būgnais
Velykų rytas prasidėdavo Mišiomis, kai kur jų laukdavo iš vakaro. Ir Panevėžio krašte labai paplitęs buvo velyknakčio paprotys – budėjimas prie Kristaus karsto per visą naktį. Jauni vyrai vieni persirengdavo Romos kareiviais, o kiti – žydais, kurie kėsindavosi pavogti Kristaus kūną. Žydai įkūnydavo ir velniavą, kuri dėdavosi mirus Kristui.
Dažnai velyknakčio budėjimas būdavo labai linksmas, nes jauni žmonės prisigalvodavo įvairių šunybių, pavyzdžiui, kokiai besnaudžiančiai senutei po nosimi pakišdavo pašvinkusią silkę.
„Šiaurės Aukštaitijoje ilgokai gyvavo tradicija prieš saulės patekėjimą mušti būgnus, jie kviesdavo į bažnyčią. Toks būgnas ir dabar Velykų rytą mušamas Vadokliuose. Manoma, kad būgno skleidžiami garsai yra džiaugsmo garsai, kviečiantys į Prisikėlimo mišias. Be to, jie išbaido piktąsias dvasias, kad šios netrukdytų prisikėlimui“, – sakė V. Vasiliauskaitė.
Po Mišių namų šeimininkai skubėdavo į namus, tikėdami, kad pirmasis sugrįžęs pirmas bus ir prie ūkio darbų. Todėl dažnai būdavo ir lenktynių, grumtynių, o kai kada net iš vežimo išvirsdavę. O jauni vyrai, samdiniai, susirinkę turgaus aikštėje, pradėdavo daužavimo varžybas. Pasak etnologės, tai labai senas paprotys, susijęs su agrariniais dalykais. Per daužavimo varžybas buvo renkamas stipriausio margučio savininkas. Buvo tikima, kad laimėjęs vyras bus pats šauniausias jaunikis ir stipriausias darbininkas. Tačiau ir čia neapsieita be gudrybių – visi stengdavosi pasidaryti netikrą margutį – vadinamąjį pamaininką. Iš kiaušinio išleisdavo trynį ir baltymą, o į vidų prileisdavo smalos, vaško ar lydyto cukraus, o kad būtų dar tvirčiau, apkepdavo krosnyje. Tačiau jeigu sugaudavo su netikru margučiu, bausmė būdavo suvalgyti pamaininką su visais lukštais.
Linksmybių metas
Po rytinių Mišių visa šeima susėsdavo prie stalo. Pirmiausia būdavo šventu vandeniu pašlakstomas stalas ir visi namiškiai, ypač ligoniai, taip pat galvijai, net į šulinį pildavo vandens, kad „atjaunėtų“.
Kaip ir Kūčių vakarienę, Velykų pusrytį pradėdavo vyriausias šeimos narys – šventintą kiaušinį padalydavo į tiek dalių, kiek šeimos narių. Paskui kiekvienas išsirinkdavo tvirčiausią margutį. Buvo tikima, kieno margutis duš paskutinis, tas bus sveikiausias per visus metus.
„Velykų laikotarpis trukdavo dvi savaites. Nuo Verbų sekmadienio iki Velykų buvo daugiau tvarkymosi, rengimosi joms, ruošimosi metas, o nuo Velykų iki Atvelykio – svečiavimosi, sotaus valgymo, alaus gėrimo ir visokių linksmybių laikas. Upytėje esame užrašę net tokį paprotį, kad nuo Velykų iki Atvelykio šventinio stalo išvis nenukraustydavo ir vadindavo šventu stalu – „svencionai“, – pasakojo V. Vasiliauskaitė.
Panevėžio krašte buvo paplitęs ir lalavojimas. Pasak etnologės, tikrieji lalauninkai būdavo Dzūkijoje – jauni bernai eidavo į kiemus, kur yra netekėjusių merginų, ir apdainuodavo jų grožį, linkėdami šiais metais ištekėti. O Aukštaitijoje jaunuoliai pasiimdavo ne tik armoniką, bet ir vandens bei rankšluostį ir eidami per kiemus simboliškai nuprausdavo netekėjusias merginas, tarsi pažadindami jų motinystės instinktus, vaisingumą. O merginos nelauktiems svečiams atsilygindavo margučiais, pyragais, alumi.
Dar labai populiari Velykų pramoga būdavo suptis. Sūpynes taisydavo ne tik vaikams, bet ir jaunimui. Tikėta, kad su kuo supsiesi, su tuo gali ir visą gyvenimą nugyventi. Tai būdavo kaip savotiškos piršlybos. „Supimasis buvo magiškas veiksmas, turėjęs išjudinti orą, kad greičiau ateitų šiluma. Jis trukdavo net septynias savaites – iki Sekminių. Suptis jaunimas mėgdavo ne tik kaime, bet ir mieste. Ant Nevėžio kranto, ten, kur baigdavosi miestas ir prasidėdavo Plukių kaimas, buvo įrengtos maždaug 5–6 metrų sūpynės. Ši pramoga sutraukdavo daug jaunimo“, – kalbėjo muziejininkė.
Laukdavo Velykų Bobutės ar Velykio
Antrąją Velykų dieną vaikai galėdavo eiti kiaušiniauti. Panevėžiškiai net turėjo savitą pasakymą: „Čiūž pas motinėlę raudoną kiaušinėlę.“ Kaip pasakojo V. Vasiliauskaitė, vaikai eidavo su krepšeliais, o jeigu kiaušiniautojai labai maži ir dar nemokėjo oracijų, prie lūpų pridėdavo tiek pirštų, kiek norėtų gauti margučių. „Pasvalio krašte vaikai laukdavo ne Velykų Bobutės, o Velykio – nuostabaus grožio paslaptingo paukščio, kuris į gūžteles vaikams pridėdavo margučių. Jeigu buvai negeras, neduok Dieve, rasi juodą kiaušinį. O pati gražiausia spalva – raudona, simbolizuojanti energiją, gyvybę, prisikėlimą, net yra toks pasakymas: „Nusimezgiau raudoną megztinį kaip Velykų kiaušinį“, – teigė V. Vasiliauskaitė.
Aukštaitijoje labai populiaru buvo puošti Velykų eglutę, tarsi gyvybės medį, ant kurio šakų – įvairiaspalviai margučiai. Viršutinėse šakose vyraudavo šviesios spalvos, o apačioje – tamsios, tarsi iš dangaus ateinanti į žemę gyvybinė energija.
Suvienydavo šeimą
Trečioji Velykų diena buvo vadinama Ledų diena, kai žmonės baigdavo lankyti kaimynus, gerti alų. Šią dieną nebuvo galima dirbti jokio darbo, nes buvo tikima, kad vasarą perkūnas gali pasiųsti krušą, kuri išdaužys visus pasėlius.
„Tikėta, kad visas tris Velykų dienas negalima pyktis, bartis, pakeltu tonu kalbėti su kaimynais ir artimaisiais, nes į namus gali trenkti perkūnas.
Šeduvos apylinkėse menama, kad po Velykų visi šventoriuje sveikindavo vieni kitus ir net bučiuodavosi, nors lietuviai yra labai santūrūs ir nepratę bučiuotis kaip italai ar prancūzai, kurie tik susitikę trinasi žandais. Dar išlikęs posakis „Ko čia bučiuojatės, juk dar ne Velykos“, – kalbėjo etnologė.
Ketvirta Velykų diena buvo vadinama Gegutės diena. Ypač ji buvo švenčiama Dzūkijoje ir Žemaitijoje, kur margučiai buvo drožinėjami ir skutinėjami. Panevėžio krašte kiaušinius dažniausiai margindavo marmuriniu būdu – su svogūnų lukštais ir dažais, kad būtų itin margi. Gegutės dieną būdavo renkama gražiausia margintoja.
Velykų šventes užbaigdavo Vaikų velykėlės. Anot V. Vasiliauskaitės, per Vaikų velykėles visi papročiai ir tradicijos tarsi atsikartodavo, tačiau ne taip iškilmingai: šv. Mišios – be procesijų, vaišės – be velykinių bobų. Velykos visada būdavo švenčiamos kaip gyvybės atgimimo šventė, kuri suvienydavo visą šeimą. Dabar žmonės kartais patys iš savęs atima tą pasiruošimo didžiajai šventei malonumą, nes margučius įsigyja prekybos centruose, o ne patys kiaušinius margina.
„Tai gyvybės triumfo šventė visomis prasmėmis. Gaila, kad komercija žudo tradicijas. Kiaušinių marginimas turėtų suvienyti šeimą. Vyrai seniau eidavo į mišką parnešti įvairių žievių, samanų, žalumynų, o moterys raugdavo juos, ir visi rungtyniaudavo, kas nudažys gražiau, tai suvienydavo šeimą. Būtų gerai, jeigu bent šį džiaugsmą prekybos centrai paliktų patiems žmonėms“, – sakė V. Vasiliauskaitė.
Velykų tradicijos etnografiniuose regionuose
Velykų tradicijos gana panašios visoje Lietuvoje. Tačiau, priklausomai nuo regiono, yra ir keletas įdomesnių niuansų.
Margučių dažymas bei ridenimas – visoje Lietuvoje paplitusi tradicija. Habilituotas daktaras etnografas Juozas Kudirka pasakoja, kad akmens ir molio kiaušinių Lietuvoje aptikta dar XIII amžiuje, o remiantis rašytiniais šaltiniais teigiama, kad kiaušinių dažymo paprotys XVI amžiuje jau turėjo būti paplitęs visoje šalyje. Primarginti kiaušinių – šventas kiekvienos šeimynos ritualas, lemiantis laimingus ir vaisingus metus. Ne veltui visoje Lietuvoje buvo paplitęs kiaušiniavimas – paprotys antrąją Velykų dieną lankyti kaimynus ir keistis margučiais.
Žemaitijoje dažniausiai kiaušiniaudavo vaikai. Nuėję pas giminaitį ar kaimyną, įkišdavo pirštuką ar kelis į burną, taip parodydami, kiek margučių norėtų gauti dovanų. Anot profesoriaus etnografo Stasio Skrodenio, žemaičių kraštuose kartais po namus keliaudavo ir dainuojantys persirengėliai – vadinamieji velykžydžiai. Taip pat šiuose kraštuose persirengėliai dalyvavo net bažnytinėse apeigose: kai kuriose parapijose vaidinimais būdavo atkuriamas Jėzaus prisikėlimas.
Lalavimas, anot profesoriaus S. Skrodenio, išskirtinė dainingiausio regiono – Dzūkijos – tradicija. Dar ir dabar čia po kaimus vaikšto lalauninkai. Lalauninkų būrį dažniausiai sudarė tik nevedę vyrai. Susitarę jaunuoliai lalauti pradėdavo dar pirmosios Velykų dienos vakare. Atvykę prie trobos, lalauninkai specialiomis dainomis sveikindavo šeimininką, girdavo šeimininkę, o jaunas, netekėjusias merginas pamalonindavo dar kitokiomis dainelėmis – lalinkomis. Jų tekste skambėdavo linkėjimai greičiau ištekėti. Už dainas merginos turėdavo svečiams duoti riešutų. Apskritai lalauninkus privalu gerai sutikti – pakviesti vidun, pavaišinti, mat jų apsilankymas buvo gerą lemiantis ženklas. Jei kuriais metais lalauninkai neaplankydavo sodybos, tai buvo nepagarba. Savo ruožtu po kaimus einantys jaunuoliai šykštesnei šeimininkei ir kokių pokštų pridarydavo ar kad vištos ištintų palinkėdavo.
Aukštaičiai tikėjo Velykų bobute bei puošdavo Velykų medelį. Prie vienos tiesios medžio šakos buvo rišamos eglės šakelės, taip dirbtinai sukuriant eglės formos medelį. Šiame medelyje būdavo padaromi lizdeliai, į kuriuos įstatomi kiaušiniai. Paprastai buvo įstatomi 9 ar 12 kiaušinių, mat šie skaičiai laikyti magiškais, nešančiais laimę. Toks medelis dar buvo puošiamas išsprogusiais žilvičio kačiukais, popierinėmis gėlėmis, paukštelių formos sausainiais. Tikėta, kad kiaušiniai nuo šio medelio neša laimę ir sėkmę.
Skirtinguose Aukštaitijos rajonuose Velykė skirtingai įsivaizduojama. Daug kur ji nupasakojama kaip miela moteriškė, kuri dailiame vežimėlyje veža vaikams margučių. Vežimaitį dažniausiai traukia kiškučiai, o rankose – saulės spindulių botagėlis. Kai kur Velykė pati važiuoja aukso karieta, kitur – tiesiog pintinėle nešina pėsčiom po kaimus vaikšto.
O suvalkiečių Velykė – baisi, panaši į raganą. Etnografas J. Kudirka sako, kad Suvalkijoje Velykų bobutė važinėja tik nakčia, pasikinkiusi vaško kumelaitę kanapine uodegaite, snarglių vadelėmis. Dieną ji negalėjusi pasirodyti, kad kumelaitė neištirptų. Tiek suvalkiečių, tiek ir aukštaičių vaikai niekada nematydavo, kaip ir kada dovanėles Velykė padeda.
