Toli nuo Pamplonos šurmulio, mažame Andalūzijos miestelyje Gausine kasmet rengiamas velykinis bulių bėgimas. Šviežiausius įspūdžius iš šio nepakartojamo renginio pasakoja Džošua Bulokas (Joshua Bullock).
Su vaizdu į Afriką
Gausinas įsikūręs maždaug valanda kelio į šiaurę nuo Gibraltaro, pietų Andalūzijos kalnuose. Vėjuotas kalnų keliukas nuo pakrantės pamažu kyla, už nugaros palikdamas miegančius klonius ir juose tingiai besiganančias šio regiono įžymybes – juodutėlius galvijus.
Pusiaukelėje automobilis pasiekia kalno viršūnę ir čia, 626 metrai virš jūros lygio, prieš akis išnyra Gausinas, it baltas brūkšnelis tamsių kalnų fone. Atvykęs į miestelį ir pažvelgęs pietų kryptimi išvystu Gibraltaro uolą, o už jos – naftos platformas, dydžio sulig nedideliu miestu. Dar toliau – karštoji Afrika. Atrodo, lyg kalnai, ant kurių stoviu, panyra į Viduržemio jūrą ir vėl išnyra į žemės paviršių Maroke. Džiaugiuosi, kad bulių bėgimas atviliojo mane čia.
Kalbama, jog velykinis bulių bėgimas Gausine vyksta jau nuo XVIII a., nors tikslių duomenų vis dėlto nėra. Šią tradiciją ir šiandien tęsia net keletas Andalūzijos kalnų miestelių. Čia toro de cuerda yra autentiškas, tačiau tik vietos gyventojams svarbus renginys. Tad turistų masė iš Pamplonos iki čia beveik niekada neatkanka. Šio renginio nereklamuoja joks internetinis portalas, o visa, ko reikia, norint jame dalyvauti, – tai dvi kojos ir didelė širdis. Dažnai bėgime dalyvauja vos 40 žmonių. Palyginkime: Pamplonoje – keli tūkstančiai...
Pamišėliška pramoga
Prieš Velykas Gausine vyksta ne tik bulių bėgimas, bet ir vigilijos (naktinės maldos) bei religinės procesijos. Didįjį Penktadienį po miestelį nešiojamas Nukryžiuotojo paveikslas. Jo kelionė baigiasi prie bažnyčios laiptų. Čia iš minios išsiveržia kiek įkaušęs vietos gyventojas ir pradeda savo vaiduoklišką saeta. Tai primena flamenko dainą, kažkokį himną arba kvietimą musulmoniškai maldai... Tai Andalūzija. Jaučiuosi pasirengęs pasigalynėti su buliais.
Sekmadienį mane įsuka puikiai nusiteikusių Gausino gyventojų banga. Visi nekantraudami būriuojasi prie koridos starto linijos. Esame gatvėje, laikinai aptvertoje tvora. Ore tvyro įtampa, drąsa, sumišusi su nervingumu. Balkonai pilni smalsių žiūrovų ir aukštyn iškeltų vaikų. Visi jie laukia pasirodančio buliaus. Prie vartų renkasi bėgikai.
Kai pagaliau iš medinio aptvaro paleidžiamas pirmasis bulius, paaiškėja, kad jis – milžiniškas! Berods, trijų metrų ilgio, sveria 450 kilogramų. Vartai atsiveria ir it pamišėliai stačia galva neriame į vingiuotą siaurų gatvelių trasą. Šios akimirkos siaubingos, sukančios vidurius, absoliučiai nuostabios... Kai kurie žmonės laukia, kol bulius pavojingai priartės, kiti skuodžia, kol pasiekia pastatą su pravirais langais pirmame aukšte arba ropščiasi ant apsauginių barjerų. Tai vienintelis būdas pabėgti.
Vienintelė mirtis
Bulius mus atakuoja beveik valandą. Mes ropščiamės ant tvoros, paskui šokame žemyn ir bėgame paskui jį. Kartais kam nors pavyksta įsikibti į prie buliaus ragų pritvirtintą 10 metrų ilgio virvę. Antrasis iš trijų bulių staiga ragais pralaužia kažkieno namų duris. 20 vyrų skubiai čiumpa už virvės, dar trys – buliui už uodegos ir mėgina patraukti gyvulį nuo namų slenksčio. Vėliau išgirdome istoriją apie senolį, kuris prieš 30 metų paliko savo namų duris praviras ir buvo pakirstas buliaus namų prieangyje. Tai vienintelis žinomas mirtinas atvejis per visą Gausino istoriją.
Pasmerktieji
Galiausiai pavargęs ir vos galėdamas pastovėti ant kojų bulius pamažu įvaromas atgal į medinį aptvarą. Vėliau jis, deja, bus nugabentas pas mėsininką ir paskerstas. Vietos gyventojai pasakoja, kad pagal Europos Sąjungos taisykles nė vienas bulius, dalyvavęs tokiose varžybose, negali grįžti į bandą.
Buliai, dalyvaujantys mažo Andalūzijos miestelio bėgime, paprastai netinka bulių kautynėms. Valanda persekiojant miestiečius, o paskui – beskausmė mirtis, atrodo priimtiniausias variantas tiek moraliniu, tiek praktiniu aspektu. Tai geriau nei ilgai trunkančios ritualinės kančios koridos arenoje. Kas nors, žinoma, pamanys, kad nė vienas šių variantų nėra doras, tačiau iki Velykų Andalūzijos buliai nugyvena puikiausią gyvenimą...
Paskutinis iš trijų chaotiškų tos dienos šokių baigiasi penktą valandą. Miestelis jau pavargęs ir apsvaigęs, gatvės tuščios. Vidurnaktį kalnuose negirdėti nė garso. Kai išvykstu iš Gausino, pradedu galvoti, kad korida yra barbariška ir jai nėra vietos šiuolaikiniame pasaulyje, tačiau po kelių valandų aš jau būsiu toli nuo Gausino, jo pirmykščių aistrų ir kolektyvinio ritualo.
