Reikalavimai energiją išgauti iš atsinaujinančių šaltinių – saulės, vėjo, biomasės ir kitų – griežtėja ne tiek dėl senkančių energijos išteklių, kiek dėl vis didėjančios gamybos išmetamo anglies dvideginio. Pagal Europos Komisijos parengtą kovos su klimato kaita planą 2020-aisiais 30 proc. visos ES šalių sunaudojamos energijos turės būti pagaminama iš atsinaujinančių šaltinių. Lietuvoje iki 2020 metų tokia energija turės sudaryti 23 proc. visos šalies suvartojamos energijos.
Atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojime ypač toli pažengusi yra Švedija. Joje net 39,8 proc. visos šalyje suvartojamos energijos jau dabar pagaminama naudojant atsinaujinančios energijos šaltinius. Planuojama, kad 2020-aisiais jos bus pagaminama daugiau nei 50 proc. Tokių investicijų nauda akivaizdi: laiku vykdomi įsipareigojimai ES, išlaikomas šalies respektabilumas, saugoma aplinka, tausojami žaliavų resursai. Vėjo jėgainių energiją Švedijoje ketinama naudoti netgi daugiabučiuose.
Lietuva skęsta biurokratijoje
Jau iki 2010-ųjų, pagal įsipareigojimus Europos Sąjungai, 7 proc. elektros energijos Lietuva turėtų gaminti iš atsinaujinančių šaltinių. 2,2 proc. iš jų turi būti gaminama vėjo jėgainėse, bet šiuo metu pagaminamas tik 1 proc. visos šalyje suvartojamos elektros energijos.
Atsinaujinančių šaltinių panaudojimas Lietuvai galėtų būti alternatyva atominei energetikai. Norint statyti vėjo jėgaines, neretai sausumoje susiduriama su menkai informuotų gyventojų pasipriešinimu. Jūrose taip pat nėra lengva rasti laisvos akvatorijos dėl laivybos poreikių, saugomų teritorijų, vietų, kur slypi cheminis ginklas, geologiškai netinkamų vietų ir pan. Tačiau bene didžiausias kliuvinys norintiems investuoti – Lietuvos įstatymai.
Ateities projektų stabdžiai
„Detalusis planavimas žemės sklypo tikslinės paskirties keitimui statant jėgainę reikalauja papildomų išlaidų, taip pat prailgina projekto įgyvendinimo terminą. Kitose Europos šalyse žemės sklypo paskirtis nėra keičiama. O Lietuvoje tai užtrunka iki metų laiko“, - aiškino bendrovės „Naujoji ranga“, parduodančios ir aptarnaujančios vėjo jėgaines, rinkodaros specialistas Nerijus Urbonavičius.
Pasak jo, Lietuvos įstatymais įtvirtintos techninės nuostatos nekonkurencingos – sudaryta galimybė be konkurso statyti tik iki 250kW galios jėgaines. Tai stabdo vėjo energetikos plėtrą, o konkurencijos nebuvimas išlaiko sąlyginai aukštas įrangos kainas, dėl kurių projektai su naujomis iki 250kW galios vėjo jėgainėmis be finansinės paramos iš valstybės pusės nėra ekonomiškai rentabilūs. N. Urbonavičiaus teigimu, taip pat sudaromos „dirbtinės“ kliūtys perteklinės energijos tiekimui į tinklus, o vėjo jėgainių atsiradimas buitiniam naudojimui neskatinamas iš valstybės.
„Jeigu turėtume išvystytą vėjo jėgainių tinklą, geriau išnaudotume kitus atsinaujinančios energetikos šaltinius, nepajustume energijos stygiaus ir uždarę Ignalinos atominę elektrinę. Sutvarkę elektros jungtis per Lenkiją su Vokietija bei su Švedija, turėtume galimybę perteklinę elektros energiją parduoti jiems, o pritrūkę – ten pat įsigyti trūkstamą kiekį.
Tačiau tam reikia labiau skatinti vėjo jėgainių statybas, paprastinti biurokratinius procesus, didinti paramą norintiems plėtoti vėjo energetiką. Lietuvoje nėra priimtas ir alternatyvios energetikos įstatymas, kuris dar tik ruošiamas“, - sakė N. Urbonavičius.
TIK FAKTAI
Žemyninėje Lietuvos dalyje vėjo jėgainės galėtų pagaminti daugiau negu 1200 megavatų (MW). Baltijos jūroje galimas 1000 MW vėjo jėgainių parkų įrengimas.
Vėjo energetika JAV pernai įdarbino 85 tūkst. žmonių, Europos Sąjungoje - kelis kartus daugiau.
Iki šiol pasaulyje instaliuota kiek daugiau nei 120 tūkst. MW galios vėjo elektrinių.
