• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Įdomiausias paviršius žemėje yra žmogaus veidas. 

Jis kalba net tada, kai lūpos tyli. Jis aiškiai praneša apie kai kurias ligas. Ryšys tarp veido bruožų ir charakterio yra labai menkas, tačiau žmonės vis tiek linkę apie sutiktą žmogų spręsti iš pirmo žvilgsnio. Ko gero, žinomiausias ir labiausiai nagrinėjamas veidas pasaulyje –  Leonardo da Vinci „Mona Liza“ (Džokonda).

REKLAMA
REKLAMA

Sutikę žmogų pirmiausia iš veido mėginame įspėti, koks jo charakteris, ar jis piktas, geraširdis, ryžtingas, nuolaidus.  Žmogaus veidu, kaip svarbiu informacijos šaltiniu apie asmenį, domisi įvairūs specialistai – nuo psichologijos ir genetikos mokslininkų  iki fizionomistų, pastarieji, beje, prilyginami chiromantams, astrologams.

REKLAMA

„Mes labai greitai, net nepabendravę, nusprendžiame, ar žmogus pasižymi savybėmis, kurios mums yra svarbios – patrauklumu, kompetencija“, – teigia  Prinstono universiteto psichologas Alexas Todorovas. Psichologo atliktu tyrimu nustatyta, jog pirmas įspūdis apie žmogų susidaro per tokį trumpą laiką, kad jo nepakanka suformuluoti jokiai racionaliai minčiai. Tyrimas atliktas su 200 žmonių, jie į 66 veidus žvilgtelėjo tris kartus – pirmą kartą 100 milisekundžių, antrąsyk – 500 milisekundžių, o trečią kartą – sekundę. Nustatyta, kad, jeigu būtų skirta daugiau laiko, tiriamųjų įspūdis apie pamatytą veidą nepasikeistų, tiesiog būtų  patvirtintas pirmasis įspūdis. Profesorius teigia, kad nėra aišku, kokie žmogaus veido bruožai lemia pirmąjį įspūdį.

REKLAMA
REKLAMA

„Veidą patrauklų daro simetrija, veido dalių proporcingumas. Bet kol kas neaišku, kuri veido dalis leidžia spręsti apie žmogaus kompetentingumą“, – pažymi p. Todorovas, jis paneigia teorijas, kad vien iš veido formos, kitų detalių galima daug ką pasakyti apie žmogaus asmenybę.

Vadovo veidas

Psichologai teigia, kad kai kuriuos veidus visuotinai patraukliais laikome dėl genetikos. Mes esame genetiškai užprogramuoti manyti, kad kūdikiai yra gražūs ir patrauklūs. Kūdikio veido pats išraiškingiausias bruožas yra akys. Tai gali paaiškinti, kodėl moterys kosmetikos priemonėmis stengiasi padidinti savo akis – nori būti tokios pat patrauklios kaip kūdikiai. Tačiau mažyliai reikalauja daug priežiūros. JAV atliktas tyrimas parodė, kad Holivudo aktorės, kurių veidai labiausiai primena kūdikių veidus, būna populiarios tik ekonomikos klestėjimo metais – juk ne kiekvienas vyras išgali materialiai aprūpinti moterį, o kino žvaigždės, kurių veidai mažiau panašūs į kūdikių, populiaresnės ekonominio nuosmukio laikotarpiu. Galima teigti, kad atėjus sunkesniems laikams vyrai renkasi moteris, sugebančias pasirūpinti savimi.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tai, kas mums patrauklu, priklauso nuo to, ko mums reikia. Kadangi poreikiai keičiasi, kinta ir tai, kuo mes žavimės.

JAV karo akademijoje „West Point“ atliktas tyrimas atskleidė, kad absolventų veidai paskutiniais mokslo metais gana tiksliai  atspindėjo vėlesnę karjeros sėkmę. Buvo nustatyta, jog daugiau galimybių tapti generolu turi tas, kurio veidas apibūdinamas kaip „dominuojantis“: žmogaus antakių linija yra žema, žandikaulio forma kampuota, „kvadratinė“. Kitaip tariant, dominuojanti išvaizda leidžia pasiekti svarbiausias pozicijas kariuomenėje. Remiantis šiuo tyrimu galima teigti, kad veide užkoduota mūsų ateitis, bet toks teiginys labiau primena astrologų prognozes, pranašystes. Iš tiesų veidas daug informacijos suteikia medikams, ypač genetikams. Veidas yra genetinių ir įgytų  ligų atspindys.

REKLAMA

Genetinė informacija veide

Teiginius „Žmogaus veidas yra įdomiausias paviršius žemėje“ ir „Veidas kalba net tada, kai lūpos tyli“ mėgsta cituoti Algirdas Utkus, docentas, Vilniaus  universiteto ligoninės Santariškių klinikų Žmogaus genetikos centro genetiku dirbantis nuo 1991 metų. 

REKLAMA

„Tai ne vien poetiškos frazės, – savo mintis apie veidą pagrindžia  p. Utkus. – Mums, genetikams ir medicinos studentams, veido tyrimas yra klinikinės, arba medicininės, genetikos dalis. Genetikų akiratyje yra šeima, kuri atvyksta į konsultaciją. Renkama ligos istorija, kalbantis su atvykėliais braižomas genealoginis medis, tada visa informacija analizuojama. Atliekant šį tyrimą labai svarbus darbas yra įvertinti žmogaus fenotipą. Fenotipas siaurąja prasme – žmogaus išorė, plačiąja prasme – požymių visuma (išorinių ir vidinių organų būklė). Vertindami išorę apžiūrime žmogų nuo viršugalvio iki pat kojų pirštų, stebime, ar nėra kokių nors nukrypimų nuo normos. Didžiuosius raidos defektus, kliudančius žmogui gyventi, trukdančius funkcijoms, kiekvienas gali lengvai pastebėti. Be didžiųjų defektų, esti ir mažųjų. Mažosios raidos anomalijos žmogui netrukdo gyventi, tačiau, jei jų yra daugiau, iš jų susideda būdingas vaizdas, bylojantis apie vienokią ar kitokią genetinę ligą. Todėl žmogaus išorė iš tikrųjų yra labai informatyvi."

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Medikas pasakoja, kad yra išskiriami vadinamieji portretiniai sindromai. „Tai nėra tam tikra ligų grupė, bet tai reiškia, kad kartais vien tik žmogaus išorė gali pasufleruoti medikui, kokia vienu ar kitu atveju galėtų būti nustatyta genetinė liga. Geriausiai visuomenei, ko gero, žinoma genetinė Downo liga, arba Downo sindromas. Šis sindromas yra ryškiausias portretinio sindromo pavyzdys. Jį tiksliai galima diagnozuoti vien pažiūrėjus į išorę, dar neištyrus vidaus organų. Iškalbingiausias yra veidas – jis plokščias, kartais šie vaikai dar vadinami „mėnulio“ vaikais. Downo liga sergančių žmonių veidams būdingi tokie bruožai: įstriži akių plyšiai, vidiniai akių kampai yra žemiau negu išoriniai, įdubusi nosies nugarėlė, vidiniame akies kampe yra papildoma odos raukšlė, vadinama epikanto raukšle, didelis, burnoje netelpantis liežuvis. Galutinė Downo ligos diagnozė patvirtinama ištyrus chromosomas. Kiti genetiniai sindromai taip pat atsispindi veide. Vien tik pažiūrėjus į išorę įmanoma pasakyti, kokia liga žmogus serga. Visada studentams patariu – įsidėmėkite paciento ar žmogaus, su kuriuo bendraujate,  veidą ir jo plaštakas, nes tose kūno dalyse galima pamatyti ne tik didžiųjų, bet ir  mažųjų anomalijų“, – sako docentas Utkus.

REKLAMA

Slypinčių ligų pėdsakai

Pašnekovo teiraujuosi, kokios yra mažosios anomalijos ir ar jos lemtingos.

„Dažnas mūsų po kokią vieną mažąją anomaliją turime, tačiau jos neturi jokios reikšmės. Idealiai gražių ir sveikų žmonių nėra. Tai taikytina ir mažosioms anomalijoms – daugelis jų turime, žinoma, nebūtinai veide (jų neretai pasitaiko plaštakose), galima pamatyti ir kitose kūno vietose, bet jos netrukdo mums gyventi. Tačiau jei anomalijų yra per daug – trys ir daugiau mažųjų anomalijų, jau  galima įtarti genetinę ligą, – pasakoja p. Utkus. –  Naujagimiams, kurie turi tris ir daugiau mikroanomalijų, rekomenduojama ištirti vidaus organus – pasižiūrėti, ar nėra defektų. Todėl, nors ir kartoju gana gerai visuomenei žinomą frazę, kad svarbiausia žmogaus vidus (turiu galvoje ne tik vidaus organus, bet ir asmenybės elgesį, moralę), o ne išorė, tačiau aš, kaip genetikas,  ne visuomet su šiuo teiginiu sutinku. Jeigu yra daug išorinių sutrikimų, tikėtina, kad ir viduje ne viskas bus gerai. Tai nereiškia, kad mes visi turime būti gražuoliai, tačiau reikėtų žiūrėti, ar mažųjų anomalijų ne per daug. Jei per daug – reikia pagalvoti apie genetinių ligų tikimybę.“

REKLAMA

Genetikas vardija mažųjų  anomalijų pavyzdžius  – papildoma raukšlė akių vidiniame kampe, netaisyklingas tarpas tarp akių.

„Vertinant, ar akys yra ne per toli arba ne per arti viena nuo kitos, reikia pasižiūrėti, kokia atkarpa nuo vienos akies išorinio kampo iki kitos akies išorinio kampo. Turi būti trys vienodi atstumai – akis, tarpas, akis. Jei šie atstumai neatitinka proporcijų, akys yra arčiau viena kitos, tai vadinama akių hipotelorizmu, jei akys viena nuo kitos per toli – hipertelorizmu. Šios anomalijos gyventi netrukdo, jos laikomos mažosiomis anomalijomis. Burnos plyšys gali būti per didelis arba per mažas, tai taip pat laikoma mažąja anomalija. Norint patikrinti burnos proporcijas, nuo vyzdžių tiesiai žemyn brėžiamos linijos, lūpų kampai turėtų būti ties tomis linijomis. Jeigu lūpų kampai nesiekia šios linijos, anomalija vadinama mažaburnyste, arba mikrostomija, o jei jos ilgesnės – didžiaburnyste, arba makrostomija. Tai tik keletas veido mažųjų anomalijų, o iš tikrųjų jų gali būti labai daug, – atskleidžia medikas, – matydami  anomalijas, mes, genetikai, galvojame apie įgimtas ir paveldimąsias ligas.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tačiau p. Utkus primena, kad pakitimų veide gali atsirasti nebūtinai sergant genetinėmis ligomis. Veide galima pastebėti įvairių ligų atspindžių. Pavyzdžiui, specifinė, net melsva veido spalva rodo, kad organizmas stokoja deguonies. Tai atsitinka sergant lėtinėmis širdies, kvėpavimo sistemos ligomis. Jei patinę paakiai, patinęs veidas,  vertėtų išsitirti, ar nesergama inkstų ligomis. Sergant gelta, kepenų, tulžies pūslės ligomis, pagelsta akys, oda, nes sutrinka bilirubino apykaita organizme.

REKLAMA

Veidas neabejotinai gali būti informatyvus ir padėti diagnozuoti kai kurias ligas. Kartu su moderniais, aukštųjų technologijų diagnostikos būdais genetikai neatsisako ir stebėjimo.

Monos Lizos veidas man neįdomus, nes jis yra normalus, – paklaustas apie, ko gero,  labiausiai pasaulyje tyrinėtą veidą atsako p. Utkus, – jame nėra nieko tokio, kas verstų ieškoti genetinės ligos. Todėl man jis profesine prasme neįdomus.“ Tačiau Monos Lizos portretas ir toliau traukia mokslininkus.

REKLAMA

Monos Lizos veidai

Šių metų pradžioje Kanados nacionalinės tyrimų tarnybos (NTT) tyrėjai Otavoje paskelbė atlikę tyrimą – skenuodami moderniu lazeriu padarė pirmuosius trimačius šio dailės šedevro atvaizdus.  Tyrimas padėjo išsklaidyti ankstesnes spėliones apie tai, kad galbūt tai ne moters, o jauno vyro portretas. Tyrėjai atskleidė iki šiol nežinomą faktą: pasirodo, pirmiausia moteris buvo nutapyta su kuodu, o vėliau šukuosena pakeista – dabar matome laisvai krintančius plaukus. Dėl jų irgi kildavo abejonių, nes XVI amžiuje, kai paveikslas buvo nutapytas, palaidais plaukais galėjo vaikščioti tik  mergaitės arba nedorybingos moterys. Ši aplinkybė kėlė nemažai ginčų, mat buvo skelbiama, kad „Mona Liza“ – vieno Florencijos pirklio žmona. Dėl jos mįslingos šypsenos iki šiol netyla diskusijos.  NTT mokslininkai atskleidė ir šią paslaptį – pritaikius aukštąsias technologijas ir ištyrus paveikslą, paaiškėjo, kad tapytos moters suknelė apgaubta plona permatoma, akimi nematoma, skraiste. XVI amžiuje tokias skraistes vilkėjo kūdikių besilaukiančios arba tik ką pagimdžiusios moterys. Taigi „Monos Lizos“ šypsena, ko gero, reiškia ne ką kita, o motinystės palaimą.

Paslaptingai besišypsanti moteris kasmet į Luvro muziejų Paryžiuje pritraukia 7 milijonus žiūrovų ir toliau išlaiko labiausiai analizuojamo ir, ko gero, daugiausia emocijų keliančio veido statusą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų