Užsienio reikalų ministro rangą atitinkantis Šventojo Sosto pareigūnas interviu BNS teigė, jog vizitas „suteiktų galimybę paskatinti žmones ir paraginti juos toliau būti pasišventusiems tikėjimui“.
„Taip pat tai būtų paraginimas ir Lietuvos visuomenei nepaisant neišvengiamų iššūkių nenukrypti nuo kurso, toliau atkakliai kurti valstybę, stiprinti visuomenę ir išsigryninti savo politinius bei socialinius tikslus, atsakyti sau, kokią visuomenę mes norime sukurti, kokios vilties jai mes norime suteikti“, – sakė P. R. Gallagheris.
Vatikanas kol kas nepatvirtina popiežiaus Pranciškaus ketinimų aplankyti Lietuvą šiemet. Šalies prezidentūra pernai paskelbė, kad vizitas planuojamas rugsėjį. P. R. Gallagheris teigė, jog lietuviai vizitui turėtų ruoštis dvasiškai.
„Toks pasirengimas visada nuostabus, nes tai yra galimybė atnaujinti, išnagrinėti savo tikėjimą, dar kartą pergalvoti, kokie dalykai mūsų gyvenimuose yra reikalingi, o kurie – ne“, – sakė Šventojo sosto sekretorius. Jis ketvirtadienį ir penktadienį dalyvavo Trakų rajone vykusiame Lietuvos ir užsienio saugumo ekspertų „Sniego susitikime“.
– Kaip suprantu, kol kas negalite detaliau papasakoti apie planuojamą popiežiaus vizitą į Lietuvą, nes jis vis dar nepatvirtintas...
– Teisingai.
– Bet jūs susitikote su užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi. Apie ką kalbėjotės?
– Taip, praėjusią naktį buvau susitikęs su ministru ir mes pasikalbėjome apie bendro pobūdžio dalykus. Tačiau jis, aišku, reiškė pasitenkinimą apie planuojamą Šventojo Tėvo vizitą į Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. Galiu pasakyti: vizito galimybė yra vertinama labai rimtai ir aš manau, kad yra vilties, jog netolimoje ateityje apie tai bus paskelbta.
Reikia turėti omenyje, kad daug dalykų nutiko per 25-erius metus, kai į Lietuvą buvo atvykęs Jonas Paulius II. Turime naują kontekstą, naują braižą, taip pat ir naują popiežių, todėl tikriausiai tai būtų kitoks vizitas. Visgi jame bus įprastų protokolo elementų, daug dėmesio vietos katalikų bendruomenei, taip pat tai bus galimybė Šventajam Tėvui, kaip ir man per pastarąsias 24 valandas, pažvelgti į gyvenimą čia, Lietuvoje, ir kitose Baltijos šalyse.
– Ar galėtumėte detaliau papasakoti, kaip popiežius pasirenka šalis, į kurias važiuoja?
– Manau, tam tikra prasme tame yra ir paslapties, tačiau galime matyti ir kažkiek šabloniškumo. Daugelis žmonių, įskaitant mane, mato, kad jis pirmiausia pasirenka šalis, kurios jį kviečia. Antra, tai turėtų būti šalys, kurios galbūt nėra kitų žmonių aplankytinų šalių sąrašo viršūnėje. Pavyzdžiui, jis ne itin dažnai lanko didžiąsias Europos šalis. Nuo pat pontifikato pradžios jis daug kalba apie periferijas, (...) tai rodo ir jo vizitai, pavyzdžiui, jis buvo Filipinuose, tose vietose, kurioms smogė uraganai. Pastaruoju metu jis vyko į Mianmarą ir Bangladešą, kur dabar vyksta didžiulė pabėgėlių krizė.
Baltijos šalys yra Europos pakraštyje. Tai skirtingų politinių ir istorinių srovių kryžkelė, čia vystosi dabartinė Europos istorija. Manau, kad jam tai patrauklu.
– Taigi, Lietuvą taip pat galima laikyti periferijos šalimi?
– Prieš 50 metų, kai augau Jungtinėje Karalystėje, mes daug apie Lietuvą nežinojome. Dabar apie ją žinome kur kas daugiau, į Jungtinę Karalystę atvyksta daug lietuvių.
Manau, kad tai galėtumėme taikyti ir Bažnyčiai. Tais laikais vietos bažnyčios nežinojo labai daug apie šią Europos dalį, ypač apie tas šalis, kurias valdė sovietų sąjunga. Dabar viskas yra atviriau ir mes gyvename visiškai kitoje situacijoje. Pirmą kartą atvykau čia 2000-ųjų pradžioje, kai dirbau Europos Taryboje. Žiūrėjau į šią naują realybę plačiai atmerktomis akimis.
Todėl manau, kad taip, tai yra viena iš tų Europos dalių, su kuriomis žmonės yra mažiau susipažinę, bet jie tai daro ir vis labiau vertina čia esantį turtingą paveldą ir kultūrą. Mums, krikščionims katalikams, taip pat svarbu suprasti, kaip vystėsi daugelį šimtmečių čia egzistavusio tikėjimo istorija.
– Kai pernai lapkritį buvo paskelbta apie popiežiaus vizitą į Lietuvą, nors jis ir nėra kol kas patvirtintas, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas pasakė, jog popiežius neatvyksta į valstybes dėl politinių priežasčių ar sukakčių, kaip kad, pavyzdžiui, šiemet Baltijos šalyse minimų valstybingumo šimtmečių. Bet jis teigė, jog popiežius atvyksta pas žmones. Ką tai reiškia?
– Teisingai, popiežius neatvyksta būtent politinių ar net Bažnyčios renginių proga. Visame pasaulyje bet kuriuo metu yra įvairių sukakčių, todėl nemanau, kad popiežius leidžia tam nulemti jo vizitų programą kiekvienais metais. Jis kur kas labiau suinteresuotas palaikyti žmones, palaikyti bendruomenes, ypač tas, kurios susiduria su kažkokiais sunkumais. Praėjus 25-iems metams nuo Jono Pauliaus II vizito, praėjus tiek daug metų po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo mes turime pasinaudoti galimybe atsukti laiką. Bažnyčiai svarbu pamatyti, kas per šiuos metus nutiko mūsų tikinčiųjų bendruomenei.
Popiežius gali suteikti mums pagalbą ir mus padrąsinti. (...) Žmonės, kurie turi galimybę dažniau pamatyti ir pasiklausyti popiežiaus, dažnai yra labai nustebinti to, kaip popiežius sugeba juos paskatinti ir padaryti jiems poveikį. Todėl manau, kad jeigu popiežius čia atvyktų, net jeigu pabūtų čia labai trumpai, jis stengtųsi, kad žmonės jį pamatytų ir jis pats turėtų galimybę daugiau su jais pabendrauti.
– Ar Lietuva susiduria su kokiais nors jūsų minėtais sunkumais, kurie gali rūpėti popiežiui?
– Kiekviena šalis Europoje šiuo metu susiduria su daug ekonominių iššūkių, o jie turi įtakos šeimų, jaunų žmonių ateičiai. Kaip žinote, šiais metais Romoje vyks senatas, kurio metu nagrinėsime klausimus apie jaunimą ir jo pašaukimą. Turime suprasti, kad Bažnyčia Europoje irgi susiduria su iššūkiais – mūsų skaičiai mažėja, susiduriame su pašaukimo problema, o su šiais sunkumais susiduria ir Lietuva.
Taigi, (popiežiaus vizitas – BNS) suteiktų galimybę paskatinti žmones ir paraginti juos toliau būti pasišventusiems tikėjimui. Taip pat tai būtų paraginimas ir Lietuvos visuomenei nepaisant neišvengiamų iššūkių nenukrypti nuo kurso, toliau atkakliai kurti valstybę, stiprinti visuomenę ir išsigryninti savo politinius bei socialinius tikslus, atsakyti sau, kokią visuomenę mes norime sukurti, kokios vilties jai mes norime suteikti.
– Kaip lietuviai turėtų ruoštis popiežiaus vizitui? Pavyzdžiui, kai lankėsi Kaune, šalies Seimo pirmininkas siūlė atnaujinti vietinę arkikatedrą baziliką. Ar tai iš tikrųjų kelias rengiantis Šventojo Tėvo atvykimui?
– Manau, kad tarp žmonių tai visiškai normalu. Kai namuose laukiame gerbiamo svečio, visada juos tvarkome, patys apsirengiame gražiausiais rūbais tik tam, kad tinkamai jį pasitiktume. Tačiau aš nemanau, kad popiežius kreips į tai ypatingą dėmesį ar bus beprotiškai sužavėtas.
Jis tikėtųsi ir būtų sužavėtas tuo, kaip žmonės jo vizitui pasirengė dvasiškai. Toks pasirengimas visada nuostabus, nes tai yra galimybė atnaujinti, išnagrinėti savo tikėjimą, dar kartą pergalvoti, kokie dalykai mūsų gyvenimuose yra reikalingi, o kokie – ne.
– Kaip jums atrodo, ar technologinės galimybės leidžia šiam popiežiui būti arčiau žmonių, nei bet kuriam kitam?
– Būtų labai sunku pasakyti, ar popiežius Pranciškus yra arčiau žmonių nei, pavyzdžiui, Jonas Paulius II. Tuo metu Benediktas XVI buvo kur kas santūresnė asmenybė, kai kuriais atvejais netgi kuklesnė asmenybė. Visgi Pranciškus sužydėjo būtent kaip popiežius. Jeigu pasikalbėtumėte su žmonėmis, kurie pažinojo jį Buenos Airėse, šie tikriausiai pasakytų, kad jis nebuvo toks pats žmogus, kokį jūs šiandien sutiktumėte Romoje arba visur kitur, kur jis keliauja kaip popiežius Pranciškus.
– O kalbant plačiau, šiais nuvertintos tiesos laikais, amžiuje, kur žmonės vartoja ypač daug informacijos, tačiau nedaro to kritiškai ir dažnai nesugeba sutelkti dėmesio, kokių Bažnyčia ieško būdų jiems vis dar daryti įtaką?
– Manau, kad popiežius šia prasme mūsų daug ko išmoko. Jis pakankamai gerai supranta, kas yra skambi frazė. Savo kalbose jis visada atranda frazę, kuri padarys poveikį, ir nuolatos ją kartoja. Be to, jis gerai supranta gesto galią ir tai, jog veiksmų galia yra stipresnė nei žodžio galia. Popiežius taip pat yra labai kantrus. Jis visada pasisveikina su milžiniškais kiekiais žmonių savo viešuose pasirodymuose ir pasikalba su kiekvienu privačių audiencijų dalyviu, net jeigu jos labai didelės ir sudaro 200 ar 250 žmonių. Tai labai vargina ir sekina, bet jis tai daro.
Man tai visada daro labai didelį poveikį. Kai dirbau nuncijumi Centrinėje Amerikoje, dalyvavau daugybėje sakramento sutvirtinimų, o žmonės ten nuolatos prašydavo nuotraukų. Nusifotografavus su 20, 30 ar 40 arba netgi 100-u šeimų, iš tikrųjų pavargsti. Tais laikais visada prisimindavau Joną Paulių II. Per jo ilgą, 26 metus trukusį pontifikatą jis niekada nepasakė „ne“, kai jo prašė nuotraukos. Juk tie žmonės paskui brangina šias nuotraukas iki gyvenimo pabaigos.
– Grįžkime prie Lietuvos. Bažnyčia čia kartais sulaukia kritikos dėl pernelyg didelio įsitraukimo į politinius klausimus, pavyzdžiui, Seime vykstant diskusijoms dėl embrionų šalinimo. Ką jūs atsakytumėte į šią kritiką?
– Valstybė ir Bažnyčia yra atskirtos, bet Bažnyčia tuo pačiu yra nacionalinė institucija, esanti politinio diskurso dalimi. Ji įsitraukia ypač subtiliais etiniais klausimais, moraliniais klausimais, kurie gali nulemti žmonių ir visuomenės gyvenimą ateityje. Todėl Bažnyčiai ne tik leidžiama reikšti savo nuomonę – ją reikšti yra Bažnyčios pareiga.
Bažnyčios tikslas nėra kištis į partinę politiką. Mes tiesiog norime, kad jos balsas būtų girdimas. Bažnyčios balsas yra girdimas daugelyje šalių ir visuomenių, nes prieš darant sprendimus subtiliais klausimais reikia išgirsti kiekvieno nuomonę. Balsuojantys politikai, sprendimų priėmėjai turi tai daryti sąmoningai ir būti informuoti, o Bažnyčia gali prie to prisidėti.
