Jau rytoj Vašingtonas tikisi sulaukti nuo 1 iki 4 milijonų turistų, siekiančių išvysti Barako Obamos inauguraciją. Būtent šiame istorija alsuojančiame mieste prieš pusamžį M. L. Kingas pasakė garsiąją kalbą „Aš turiu svajonę“, o dabar naujai išrinktas prezidentas imasi tą svajonę įgyvendinti.
Inauguracija, beje, nėra tas renginys, į kurį pateksi vos užsinorėjęs. Nors internete atsirado nemažai apgaulingų puslapių, siūlančių įsigyti bilietus į ceremoniją, tačiau juos galima gauti tik tiesiai iš šalies senatorių rankų. Kiekvienas iš jų gauna ribotą bilietų kiekį, kuriuos vėliau savo pasirinkimu išdalija visuomenei. Vienintelė paguoda paprastiems amerikiečiams: bilietų nereikia norint žiūrėti inauguraciją per didžiulius ekranus nacionalinėje alėjoje ir stebėti iškilmingą paradą Vašingtono gatvėse.
Nors Vašingtonas negali pasigirti Londono gaudesiu, Niujorko šurmuliu ar Paryžiaus žavesiu, tačiau jo gyventojai nesiskundžia: šis miestas pernelyg didelis, kad būtų nuobodus, ir pernelyg mažas, kad apsunkintų kasdieninį gyvenimą. Kelis pastaruosius amžius būtent jo kabinetuose buvo priimama daugybė istorijos vagą keitusių sprendimų. Tiesa, tik pusė dabartinių sostinės gyventojų gali save laikyti „tikrais“ vašingtoniečiais, visi kiti atsikėlė į miestą vos per 5 pastaruosius metus.
Kai 1970 m. miestas buvo specialiai įkurtas tapti vyriausybės lopšiu, dėl jo priklausomybės susipešė dvi kaimyninės valstijos: Virdžinija ir Merilandas. Valdžia, siekdama išvengti tolimesnių konfliktų, suteikė jam nepriklausomą statusą. Iki šių dienų tik Jungtinių Valstijų Kongresas gali spręsti dėl jo reikalų. Visgi daugiau nei pusė milijono Vašingtono gyventojų neturi teisės rinkti savo kandidatų į Kongresą – jų apygarda pagal JAV teisę neturi valstijos statuso. Daugelis iš jų neslepia pykčio: juk mokesčiai valdžiai mieste mokami.
Sakoma, jog po Vašingtono dangumi telpa visos tautos. Itin didelės yra ispanakalbės ir afroamerikiečių bendruomenės. Vašingtonas visada buvo pastarųjų kultūros centras. Tikriausiai nedaug kas žino, kad miestas garsėja pačia geriausia etiopų virtuve pasaulyje.
Kaip bebūtų, kontroversijos ir spindinčioje sostinėje išvengti nepavyksta. Dar visai neseniai buvo jaučiama akivaizdi trintis tarp miesto skurdesnės rytinės dalies, apgyvendintos vien tamsiaodžių, ir turtingesniųjų vakarinių rajonų, pilnų jaunų profesionalų, atklydusių į Vašingtoną kopti karjeros laiptais. Statistiškai 19-ai miesto gyventojų tenka net po vieną teisininką! Ši trintis turi gilias istorines segregacijos mieste šaknis. Amerikiečiai viliasi, jog sulig Obamos įžengimu į Baltuosius rūmus visos įtampos atslūgs.
„Žinote, mano mėgstamiausia vieta Vašingtone nėra ant žemės. Tai patogi lėktuvo vieta prie lango, kai šiam besileidžiant prieš mano akis veriasi visas didingo miesto grožis: medžių viršūnėmis besidengią Valstybės departamentas ir Kapitolijus, Baltieji rūmai ir boluojantis Vašingtono obelisko smaigalys“, - susižavėjimo neslepia vienas tikras Vašingtono „pilietis“.
Visgi grįžus atgal į žemę, geriausias būdas apžiūrėti įžymiuosius vyriausybinius ir administracinius Vašingtono pastatus yra pasivaikščioti trijų kilometrų nacionaline alėja.
Jai verta skirti nemažiau kaip vieną dieną. Ten dar rasite įvairiems karams skirtus monumentus (Vietnamo, Korėjos ir Antrajam pasauliniui) bei visą saują įdomių muziejų. Pastatai nėra aukšti, nes senoji teisė griežtai normavo jų aukštį. Tad apie dangoraižius, garsinančius kitus JAV miestus, kalbėti neverta.
Netoli Vašingtono obelisko kiekvieną pavasarį vyksta amerikietiškų „sakurų“ žydėjimo festivalis. 1912 m. Japonija, norėdama suartinti abiejų tautų santykius, padovanojo JAV sostinei net 3 000 vyšnaičių sodinukų, po Antrojo pasaulinio karo – dar 3 000. Vėliau Jošino provincijai nukentėjus nuo potvynio, Japonijos mokslininkai vėl sugrįžo, tik šįsyk parsivežti auginių atgal į gimtinę. Dabar amerikiečiai kasmet rengia savaitės trukmės vyšnių žydėjimo festivalį, kuris ne visada sutampa su tikruoju medžių žydėjimo laiku.
Bet nederėtų pamiršti ir kitų siūlomų miesto pramogų: pavyzdžiui, prestižiškiausio šalies nacionalinio zoologijos sodo, įsikūrusio Vudlio parke, ir gretimais esančios 50-ies ambasadų „eilutės“. Sąmokslo teorijų mėgėjų dėmesį taip pat turėtų prikaustyti Fordo teatras, kur buvo nušautas Abraomas Linkolnas, ir Peterseno namas, kur jis mirė.
„Vyriausybė nėra sprendimas, tai problema“, - kažkada taikliai pastebėjo Ronaldas Reaganas. Ir kai valdžios vyrams ateina metas nužengti nuo politikos scenos, daugelis iš jų neskuba palikti svaiginančio Vašingtono. Tad pabaigai belieka pridurti: jei tikrai lydės sėkmė, mieste prie gretimo stalo pietaujantį galite išvysti CŽV vadą ar buvusį Kongreso narį.
Kapitolijus (Kongresų rūmai)
Vašingtono obeliskas
Viename iš parkų
Paminklas Vietnamo karo aukoms