„Nepaisant to, Baltijos šalys suprantamos kaip viena rinka, todėl mums ne vistiek, kas darosi į šiaurę nuo Lietuvos sienos. Kartais, ypač bendraujant su prižiūrėtojais iš už Atlanto, tenka pradėti nuo paaiškinimų, kas yra Balkanai, o kas – Baltijos šalys, ir tik po to pradėti aiškinti, kuo gi skiriasi Lietuva, Latvija ir Estija“, – interviu BNS sakė V. Vasiliauskas.
Pasak jo, nors finansinių technologijų (fintech) sektoriaus plėtra Lietuvoje išlieka sparti, tarptautinės sėkmės istorijos šalis vis dar nepatyrė, o pastaruoju metu teisėsaugos akcentuojamos su kritovaliutomis susijusios veiklos rizikos gali turėti neigiamos įtakos visam sektoriui.
– Kaip vertinate JAV verslininko Billo Browderio naujausius pareiškimus, jog Norvegijos DNB bankas 2007–2010 metais, dalyvaujant Ūkio bankui, padėjo išplauti 533 tūkst. JAV dolerių iš Rusijos?
– Visi puikiai žinome, kad bankinių licencijų netekusių „Snoro“ ir Ūkio bankų didelė dalis verslo buvo susijusi su nerezidentų aptarnavimu. Tai faktas ir jo nepaneigsi. Dabar nerezidentų indėlių portfelis Lietuvoje nesiekia net 3 proc., o indėliai iš rytų sudaro iš viso tik apie procentą. Vaizdas gerokai skiriasi nuo mūsų kaimynų.
– Pinigų plovimo skandale skęsta ir veiklos Estijoje nesukontroliavęs „Danske Bank“. Ar ši istorija galėjo turėti įtakos jo sprendimui trauktis iš Baltijos šalių?
– Sunku pasakyti, matyt „Danske Bank“ pagrindinis bankas galėtų išsamiau pakomentuoti, tačiau gali būti, kad tai buvo vienas iš faktorių. Tai yra vidiniai bankinių grupių sprendimai, „Danske Bank“ deklaravo norą susikoncentruoti į savo namų rinką, kuri yra Šiaurės šalyse, ypač Danijoje.
– Apie atsitraukimą iš Baltijos šalių „Danske Bank“ pradėjo kalbėti jau prieš dvejus ar trejus metus. Ar tai rodo, kad bankas jau tuomet jautė gresiančių problemų mąstą?
– Nenorėčiau užsiimti spekuliacijomis. Savo priežiūrinių veiksmų kontekste mes esame žiūrėję ir pinigų plovimo prevencijos rizikas, ta informacija dalijomės su Danijos kompetetingomis priežiūros institucijomis. Tačiau tikrai nenorėčiau spekuliuoti.
– Šios pinigų plovimo istorijos, taip pat Latvijos centrinio banko vadovui Ilmarui Rimševičiui reiškiami įtarimai korupcija tikriausiai meta dėmę visoms Baltijos šalims?
– Nenorėčiau komentuoti tos atskiros (I. Rimševičiaus – BNS) bylos, tai išeina už centrinės bankininkystės ribų. Vyksta tyrimas ir pamatysime, kokie ten bus atsakymai. Bet visi šie veiksniai vienu ar kitu kampu paliečia Baltijos šalių bankinio sektoriaus reputaciją (...) Birželį specialiai lankėmės JAV, kur apėjome visas priežiūros institucijas - Iždo departameną, Federalinį rezervų banką. Bandome paaiškinti, kokia yra Lietuvos situacija kalbant apie nerezidentų verslą.
Atkreipčiau dėmesį, kad mūsų bankinė sistema, skirtingai nuo Latvijos ir Estijos, vis dar turi priėjimą prie JAV dolerių korespondentinės bankininkystės. Tai rodo, kad tam tikras skirtumas Baltijos šalyse egzistuoja.
– Šios istorijos neatbaidė į „Luminor“ banką ketinančios investuoti JAV privataus kapitalo fondų valdymo bendrovės „Blackstone“. Kokių pokyčių ši investicija gali įnešti į Baltijos šalių bankų rinką?
– Potencialiai galime tikėtis didesnės konkurencijos, bet tai priklauso nuo jų apetito. „Blackstone“ finansinis pajėgumas yra neabejotinas, tai žmonės, kurie išmano, ką daro, bet kol kas „Luminor“ trijose Baltijos šalyse vis dar dirba su šešiomis sistemomis, todėl vidutinių procesų sutvarkymas yra iššūkis numeris vienas.
Akivaizdu, kad iššūkių „Luminor“ banke yra ir daugiau, tą rodo ir birželio incidentas, kai mokėjimų sistema visą savaitgalį buvo nepasiekiama. Bet potencialiai, manau, galime kalbėti apie tikrai tris lygiaverčius konkurentus regione.
– JAV finansinį investuotoją turime ir Latvijos „Citadele“ banke. Ar tokių investuotojų atsiradimas jau yra tendencija, ar atsitiktinumas?
– Nemanau, kad tai yra atsitiktinumas, tokio lygio finansiniai investuotojai atsitiktinių sprendimų nedaro. Tai yra skaičiavimais grįstas atėjimas, nes Baltijos šalyse privačios skolos lygis turi potencialo augti, produktų įvairovės lygis taip pat turi potencialo, makroekonominė situacija, ekonomikų augimas taip pat turi potencialo. Pažiūrėkime į bankinio sektoriaus grąžas Baltijos ir Šiaurės šalyse, jos akivaizdžiai skiriasi nuo likusios Europos.
– Po dešimties metų pertrauktos nauja banko licencija suteikta ir Lietuvos bendrovei. Kas lėmė tokį ilgą laikotarpį?
– Rinkos mažumas ir pakankamai aiškūs jos lyderiai yra esminės aplinkybės. Įeiti į rinką esant dabartinei jos struktūrai iš tikrųjų yra pakankamai nelengva, tai reikalauja labai daug investicijų, o dar ir klausimas dėl rinkos dalies visą laiką kabo ore. Sakyčiau, tokios dvi priežastys. Kredito unijai „Mano unija“ suteikta licencija yra specializuoto banko ir tai yra tiesioginė kreditų unijų reformos pasekmė.
– Sunku būtų pavadinti „Mano uniją“ nauju rinkos žaidėju.
– Tikrai taip. Sakyčiau, kad kol kas tai yra lokalus rinkos žaidėjas. Matysime, ar tai virs kažkokiu konkurenciniu faktoriumi, bet kol kas tai yra tik pirmas žingsnelis.
– Tačiau ateityje tikriausiai sulauksime ir visiškai naujų žaidėjų. Vienu jų gali tapti specializuoto banko licencijos siekiantis Jungtinės Karalystės finansų startuolis „Revolut“.
– Nenorėčiau konkrečiai įvardinti ir komentuoti bendrovių pavadinimų, tačiau taip, šiai dienai mes dirbame ties keturiomis licencijomis, tai yra keturi naujai ateinantys žaidėjai. Matysime, kaip jiems seksis. Be jokios abejonės, mes tikimės, kad naujo tarptautinio žaidėjo atėjimas galėtų pagyvinti nusistovėjusį Lietuvos bankų sektorių, bet aš didesnes viltis siečiau su tikrai vieningos Europos Sąjungos finansų rinkos formavimusi.
Idėja yra turėti tikrai bendrą rinką, nes dabar Europos finansų rinka yra susiskirsčius į atskirus narvelius, daugiau orientuotus į vidinių poreikių tenkinimą, į nacionalines rinkas. Sakyčiau, kad bankų sąjungos užbaigimas ir spartesnis paneuropinis kapitalo rinkos reformos sprendimas būtų žingsnis vidutiniu–ilguoju laikotarpiu, kalbant apie pagaliau vieningos rinkos ir finansinių paslaugų teikime atsiradimą.
– Tai susiję su Jūsų siūlymu, jog Europos Centrinis Bankas turėtų prižiūrėti ne tik euro zonos, bet visos ES bankus?
– Iš principo taip. Tai ypač aktualu mūsų jurisdikcijai, nes čia veikiančių bankų motinos yra įsikūrusios ne euro zonoje. Glaudesnio bendradarbiavimo procedūra ir ne euro zonos valstybių bankų įsitraukimas į bankų sąjungą, be abejo, prie to prisidėtų.
– Galimybė steigti specializuotą banką atsirado jau 2017-ųjų pradžios. Kodėl pirmosios licencijos teko laukti daugiau kaip pusantrų metų?
– Pats licencijos išdavimo procesas trunka apie 12 mėnesių. Atsiradus galimybei gauti specializuoto banko licenciją, potencialiems pretendentams visų pirma reikėjo susipažinti su naujomis sąlygomis, su ta nauja jurisdikcija bankinių licencijų žemėlapyje, kuri vėliau leistų bandyti plėstis į likusias Europos Sąjungos valstybes nares. Tai yra pakankamai ilgas procesas, nuo naujo režimo sukūrimo, jo marketingo ir galiausiai realių žingsnių išduodant licencijas.
– Tokių problemų nekyla fintech ar mokėjimų rinkoje, čia apie naujus žaidėjus girdime pakankamai dažnai.
– Susidomėjimas čia didelis, išduota nemažai elektroninių pinigų įstaigų, mokėjimų įstaigų licencijų, bet tokios galutinės sėkmės istorijos, kurios pavyzdžiu galėtume sakyti, kad mes jau įsitvirtinę pasauliniame finansų technologijų žemėlapyje, aš kol kas nematau. Yra tų atvejų, bet kad jie virstų tarptautiniu case'u (byla, pavyzdžiu – BNS), kol kas to nėra.
– Ar finansinių technologijų įmonių ir specializuotų bankų licencijų išdavimas ir priežiūra labai skiriasi?
– Be jokios abejonės, bankinę licenciją galima prilyginti sunkiajai artilerijai, jos gavimas yra kur kas sudėtingesnė procedūra. Ir priežiūros požiūriu tai yra sudėtingesnis procesas. Tuo metu elektroninių pinigų įstaigų, mokėjimų įstaigų licencijų išdavimas yra paprastesnis.
– Ar lengviau gaunamos fintech licencijos užprogramuoja ir didesnes šio sektoriaus rizikas?
– Licencijos išdavimo procedūra yra paprastesnė, tačiau finansų srityje veikiantys fiziniai asmenys, jų reputacija ir profesinės biografijos yra vienodai tikrinamos tiek bankiniame, tiek mokėjimų ir elektrinių pinigų įstaigų sektoriuose.
– Neabejoju, kad žinote apie Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos (FNTT) atliekamą fintech sektoriaus, įskaitant operacijas kriptovaliutomis, vertinimą.
– Žinome, ir tas vertinimas mums kelia daug klausimų. Mes matome rizikas, puikiai jas suprantame, tačiau nenorėčiau nekompetetingai hiperbolizuoti ir sakyti, kad kyla didžiulės grėsmės ir dėl to mums reikėtų viską uždrausti. Tai man kartais kelia nerimą, nes tada mes galime apskritai uždrausti viską ir likti prie suskilusios geldos.
– Visgi sunku nesutikti su FNTT, jog kriptovaliutų ir pirminio viešo žetonų siūlymo (ICO) veiklose yra labai daug pilkų zonų, kurios nei reglamentuojamos, nei tinkamai prižiūrimos.
– Visų pirma, aš nenorėčiau tarp fintch ir kriptoturto, nes valiutomis jo vadinti niekaip negaliu, dėti lygybės ženklą. Kartais man atrodo, kad kai kada valstybės institucijos tą ir daro – sako, kad viskas, kas yra fintech, tai visų pirma yra kripto. Su tuo negaliu sutikti. Man fintech yra inovacijos, o kripto – tiesiog viena iš turto klasių. Čia dėti lygybės ženklo negalima.
Taip, be jokios abejonės, pilkų zonų yra. Šiai dienai Lietuvos banko pozicija yra tokia, kad tai, kas yra kripto, mes iš viso nereguliuojame, tai yra už teisės ribų. Nes bandant reguliuoti, kiltų įteisinimo klausimas. Mes nenorėtume to daryti, todėl ir sakome, kad tai yra tiesiog turto rūšis. Kalbant apie ICO, jei tokiu būdu yra finansuojamasi, tai turi atitikti vertybinių popierių platinimo praktiką. Čia mūsų pozicija yra vienareikšmė.
Kalbant apie vadinamąsias virtualaus turto keityklas, Finansų ministerija jau yra parengusi įstatymų projektą – ten kaip kompetetinga pinigų plovimo prevencijos institucija įvardinta FNTT. Mano galva, prie dabartinės pinigų plovimo prevencijos Lietuvoje sąrangos yra visiškai natūralu, kad būtent FNTT yra ta įgaliota institucija šiam sektoriui prižiūrėti.
– Tačiau skirtingų institucijų kompetencijų ribos čia tikriausiai persidengia?
– Kaip kitų subjektų atžvilgiu, taip ir čia. Bet vis dėlto lyderio pozicija yra Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos.
– FNTT komunikuoja, kad ir pati ruošia įstatymų pataisas dėl efektyvesnės kriptovaliutų sektoriaus priežiūros.
– Man labai keista šioje vietoje, nes mes rugpjūčio mėnesį esame turėję diskusijas Finansų ministerijoje ir buvome sutarę dėl modelio, kur lyderis yra FNTT. Taip, mes dalyvaujame priežiūros sistemoje, bet lyderis yra FNTT. Dabar kažkaip trūkt už vadžių, viskas nuo pradžių. Nežinau, ar tai yra teisinga. Matyt turėtume dar kartą grįžti į diskusiją ir tartis šiais klausimais.
Noriu pabrėžti, kad jokio susipriešinimo nėra, tiesiog reikia daugiau tarpusavio supratimo, o to pas mus dažnai trūksta.
– Galbūt FNTT analizė ir jos pristatymas įvairiose institucijoje prisidės prie to supratimo didinimo?
– Mano subjektyvia nuomone, kalbėti tik apie rizikas nepakanka, nes tai yra tik paveikslo dalis. Žymiai racionalesnis ir pragmatiškesnis būtų bendras pristatymas – tiek už finansų politiką atsakingos institucijos, šiuo atveju Finansų ministerijos, tiek mūsų, kaip prižiūrėtojo, taip su rizikomis dirbančių institucijų – Policijos departamento, Kriminalinės policijos, FNTT. Dabar kai daromas, sakyčiau, dalinis pristatymas, vaizdas taip pat gaunamas dalinis.
– Dėkui už pokalbį.
