Kol visi traukė iš spintų vilnonius paltus ir pūkines striukes, batelius keitė ilgaauliais, kartu su šaunių draugų kompanija aš lepinausi kaitria saule Atlanto vandenyne pasislėpusiose Kanarų salose. Vienas Japonijos gydytojas yra pasakęs, kad pasišildęs saulutėje rudens viduryje užteksi energijos visus metus. Prisipažinsiu, nesu poilsinių kelionių mėgėja, tačiau paklausiusi japono patarimo bei poilsio, įvairesnio maisto ir įdegio reikalaujančio savo kūno, leidausi pažinti ispaniškosios Gran Kanarijos salos, nuo pačios Ispanijos nutolusios per 1000 kilometrų. Iš tikro, retai kuris vaizdas priminė Europą, – oras, visa flora ir fauna labiau bylojo apie egzotišką Afrikos šalį. O ir iki šio žemyno laivu – tik 150 kilometrų.
Lenkai kalba tik lenkiškai
Sinoptikams pranašaujant pirmąjį sniegą iš Lietuvos išvykome dar šviečiant saulei. Kelionė neoninių reklamų ir plastikinių stendų šalimi Lenkija neprailgo. Vakare pasiekę Varšuvą, įsikūrėme viešbutyje netoli oro uosto. Prisipažinsiu, niekada nesuprasdavau anekdotų apie lenkus, tačiau mūsų atostogų metu jie virto tikrove. Pasirinkę organizatoriumi Lenkijos bendrovę galite likti nusivylę. Atrodo, kad jie nieko negali padaryti tinkamai ir laiku. Didžioji dauguma sutiktųjų bendravo tik sava mums nesuprantama kalba. Tu jiems rusiškai – jie atgal lenkiškai, tu jiems angliškai – jie atgal lenkiškai. Galiausiai ėmėme kalbėtis su lenkais lietuviškai. Tiesa, tai nepadėjo spręsti problemų. Pirmoji kilo ryte atvykus į mašinų saugojimo aikštelę, už kurią jau buvome sumokėję. Sargas lenkiškai reikalavo kažkokio papildomo „patvirtinimo“, kurio mums teko ilgai ieškoti mažiausiu šriftu ir lenkiškomis raidėmis atspausdintų kelionės dokumentų šūsnyje. Daug šūksnių nesuprantama kalba ir prašymas sumokėti dar kartą baigėsi tuo, kad reikalingą popiergalį vis dėlto suradome. Niūriai prasidėjęs ankstyvas rytas dar labiau apniuko pasiekus oro uostą. Skrydis buvo atidėtas... penkioms valandoms! Atsikėlę ketvirtą ryto ir praleidę oro uosto „prabangioje“ kavinėje (kainos kaip „Stiklių“ restorane, meniu – greito maisto užeigos) septynias valandas, pagaliau patekome į lėktuvą. Nežinau, kodėl įlaipinimo vartai buvo numatyti viename oro uosto gale, o lėktuvas mūsų laukė visai kitame, tačiau jį išvydus nuotaika nė kiek nepagerėjo. Mažučiame sparnuotame daikte mūsų niekas už prarastą atostogų dieną neatsiprašė. Pažvelgęs į stiuardeses galėjai pamanyti, jog laiko mašina grįžai į komercinės aviacijos pradžią: viskas kvepėjo senove. Gran Kanarijoje nusileidome po šešių valandų. Po ilgo laukimo bagažo bei lenkų kalba porą sakinių ištarusio gido ilga diena baigėsi poilsiu.
Valgyk, deginkis ir pramogauk
Diena Gran Kanarijos kurorte Playa del Ingles prasidėdavo gausiais pusryčiais, o baigdavosi dar gausesne vakariene ir šokiais. Į lėkštę vienu metu atguldavo avienos šonkauliukai, jūros gėrybių asorti, troškinys, salotos ir šviežiai kepta žuvis. Kiekvieną kartą vis kas nors naujo. Gomurį glostė gardūs saldėsiai, tačiau nuvylė vaisių skonis. Matyt, ne sezonas. Dieną praleisdavome besilepindami saule tiek paplūdimyje, tiek prie viešbučio baseino. Geriausi gultai būdavo užimami tik prašvitus, tad ne kartą teko tenkintis laikinu pavėsiu. O štai paplūdimius Gran Kanarijoje išbandėme net tris: Playa del Ingles, Mespolomas ir uždarą Taurito miestelyje. Mespolomas paplūdimyje ne tik lepinausi saule ir kopų vaizdais, beje, kurios labai panašios į Kuršių Nerijos (tad ne tokie mes ir išskirtiniai), bet ir tailandietišku „nelegalių“ rankų masažu. Nors masažuotoja darbavosi nepriekaištingai, nuolatinis žvalgymasis atskubančios jos suimti policijos kiek blaškė. Šiaip gyvenimas paplūdimyje niekuo nesiskiria nuo to, kuris verda Palangoje: jame taip pat aidi pardavėjų šūksniai, kviečiantys įsigyti gėrimų ar skiltelę tik jums skirto ananaso.
Kitą dieną Taurito paplūdimyje draugai pasinėrė į vandens pramogų sūkurį: bandė išsilaikyti ant padangos ar „banano“, skrido parasparniu ar skrodė bangas vandens motociklu. Ši sfera Taurito miestelyje gana išplėtota, kaip ir nardymas bei plaukimas stebėti delfinų. Pramogų Gran Kanarijoje netrūksta. Tas pačias Mespolomas kopas galima apžiūrėti jojant kupranugariais. O štai apsipirkti mūsų miestelyje – sudėtinga misija. Išėję autentiškų lauktuvių, grįžome su ne itin originaliomis smulkmenomis. Viduryje miesto įsikūręs didžiulis keturių aukštų turgus, kuriame savo prekes siūlo atvykėliai iš trečiųjų šalių. Vis dėlto sugebėjome į Tauragę parvežti vietinių kaktusų uogienės, prieskonių „mojo“ padažams gaminti ir romo su medumi. „Įėjimas nemokamas, bet pirk bilietą“
Pasišildę saulutėje, prisivalgę iki soties, susirungdavome įvairiuose žaidimuose. Renginių vedėją Ricardo iš Dominikos Respublikos labiausiai žavėjo mūsų ištarti žodžiai. Penkiomis kalbomis kalbančiam vyrui „ačiū“ priminė... čiaudulį!
Linksmiausiai laiką prie baseino leido turistai iš Škotijos: žavūs senučiukai murkdėsi kartu su anūkais baseine ar žaidė stalo tenisą. Gran Kanarijoje išties labiau lankosi šeimos ar pagyvenę žmonės. O ir rusakalbių nedaug. Todėl Europoje nuolat priskiriami rusams, Gran Kanarijoje mes daugeliui buvome panašūs į lenkus. Prisimindami kelionės pradžią, tuo nebuvome labai patenkinti.
Dienos linksmybės baigdavosi vietinėje diskotekoje, kurioje susirinkdavo koks dvidešimt žmonių. Linksminasi Gran Kanarijoje turistai vis dėlto ramiai. Tiesa, kartą ištrūkome į centrą pasižvalgyti po naktinius klubus. Klientų viliojimo į juos procesas nustebino labiausiai. Viskas susiraizgę tarsi didelis voratinklis. Kvietimai užsukti pasipila tik išlipus iš taksi automobilio. Kaip ir melas iš „marketingo specialistų“ lūpų, kurie sugeba parduoti bilietą į pasibaigusį ar nemokamą renginį. Įsigijus bilietą kiti ima įrodinėti, jog trūksta dar štampo. Visi kviečiasi pas save nemokamiems kokteiliams, už kuriuos, žinoma, vėliau sumokama. Šokių aikštelės tuščios, prie staliukų – viena kita porelė. Tik vėliau sužinojome, kad „Pacha“ klubo rūsys atsidaro... ketvirtą ryto! Matyt, ispanams vidurnaktį pradėti linksmintis yra kiek per anksti. Be to, klubo „marketingo specialistas“ visuomet yra pasiruošęs jums pasiūlyti bet kokių nelegalių dalykėlių. Kabrioletu po apylinkes
Vieną dieną išsinuomojome kabrioletą ir nuvykome į „Palmitos“ parką. Pastarasis, įkurtas natūralios gamtos – kalnų bei palmių – apsuptyje, sužavėjo įvairių gyvių pasirodymais. Po atviru dangumi stebėjome delfinų, papūgų bei laukinių paukščių šou. Pastarieji paleisti į laisvę, nuskrisdavo į tolumoje stūksančias olas ir grįždavo tik įnirtingai kviečiami dresuotojų. Pojūtis neapsakomas: kai atsisukęs pamatai į tave atstatytais nagais parlekiantį grėsmingą sutvėrimą, išsigąsti ne juokais.
„Palmitos“ parke visko yra tiek, kiek turi būti: nedidelis orchidėjų šiltnamis, drugelių sodas, akvariumas. Egzotiškus paukščius gali stebėti iš arti – leidžiama įeiti į jų narvus, pasivaikščioti kartu. Laisvės pojūtis, atrodo, čia pat, sparnu pasiekiamas.
Išalkę po pasivaikščiojimo parke, nuvykome prie Mespolomas miestelio švyturio. Pasivaikščiojimų alėjoje atradome tiesiog nuostabų restoraną „Grand Italia“. Aukščiausio lygio aptarnavimas pranoko mūsų lūkesčius. Vakarop sugrįžome ten vėl. Vienas darbuotojas tave pakviečia užeiti ir pasodina prie stalelio, kitas pažiūri, ar stalelis nekruta, trečias atneša įrankius ir servetėles, ketvirtas priima maisto užsakymą, penktas – gėrimų. Patiekalus atneša jau kiti padavėjai, indus nurenka virtuvės darbuotoja. Mūsų staliuką aptarnavo gal septyni žmonės – kiekvienas turi savo užduotį, su kuria puikiai susitvarko. Net nukritusios servetėlės nespėjau pati pasikelti. 10 balų!
Atostogos Gran Kanarijoje baigėsi – prasidėjo nuotykiai su lenkais. Tryliktojo mano skrydžio metu kratė taip, lyg būtume nusipirkę bilietą į ilgai besisupančią karuselę. Juokavome, kad lenkai, matyt, neišgali išsipirkti geresnių oro kelių. Beje, kelionė autobusu į oro uostą užtruko dėl dviejų pramigusių lenkių, o nusileidusius mus pasitiko sniegas ir minusinė temperatūra. Iš Varšuvos oro uosto išvykome tik po dviejų valandų, nes lenkiškai taip ir neišmokome: autobusiuko vairuotojas niekaip nesugebėjo rasti mūsų, o mes – jo. Viešbutyje paskyrė prirūkytą kambarį, o kitą dieną grįžtant į Lietuvą mašina degalinėje už degalus lenkai nuskaičiavo dvigubai. Pažvelgiau į ant rankos Gran Kanarijoje pasidaryta laikiną tatuiruotę ir susimąsčiau: jei ne Lenkija, kelionė būtų buvusi ypatinga.
K. Stažytė
