Daugiau šviesos, daugiau aktyvumo – tokia kasmetinio laikrodžio rodyklių sukiojimo kovo ir spalio mėnesiais mėnesį prasmė.
Tačiau biologai tvirtina, kad perėjimas prie vasaros laiko sugriauna vidinį žmogaus ritmą. Juk organizmas vadovaujasi ne laikrodžiu, o dienos šviesa, rašo Vokietijos savaitraštis „Spiegel“.
Vienus perėjimas prie vasaros laiko džiugina, kitus – piktina. Kasmet paskutinį kovo sekmadienį laikrodžių rodyklės Vokietijoje pasukamos vieną valandą į priekį, o paskutinį spalio sekmadienį – vieną valandą atgal. Tačiau norimo efekto tai neduoda, tvirtina Miuncheno Ludwigo-Maximiliano universiteto chronobiologai Tillis Roennebergas ir Thomas Kantermannas.
Kartu su dviem kolegomis iš Nyderlandų jie atliko patį išsamiausią iki šiol sezoninio laiko pasekmių tyrimą. Pasitelkę specialią anketą mokslininkai ištyrė 55 tūkstančių Vidurio Europoje gyvenančių žmonių miego modelius.
„Vidinis žmogaus laikrodis prisiderina prie sezoninių saulėtekio laiko pokyčių“, - savaitraščiui aiškino Thomas Kantermannas.Pasak jo, net vasaros mėnesiais natūralų miego ir budrumo ritmą lemia saulės patekėjimo laikas. „Mūsų tyrimo rezultatai liudija, kad laikrodžio rodyklių persukimas nustatant vasaros laiką pažeidžia natūralią vidinio laikrodžio eigą“, - teigia chronobiologas. Savo tyrimo duomenis mokslininkai paskelbė moksliniame žurnale „Current Biology“ (2007 m. lapkričio mėn. numeris 17 Nr.).
Laikrodžio rodyklių persukimas daro poveikį natūraliems žmogaus organizmo bioritmams, tačiau iki šiol pasekmės buvo mažai ištirtos, rašo „Spiegel“. Daugelyje atliktų tyrimų buvo daroma išvada, kad organizmas prie pakeisto laiko prisitaiko per kelias dienas.
Sezoninis laikas žaloja sveikatą?
T. Kantermanno ir jo kolegų atliktų tyrimo dalyvių buvo prašoma pateikti informaciją apie savo miego modelį – ir darbo, ir nedarbo dienomis. Surinkę duomenis mokslininkai išsiaiškino, kad nedarbo dienomis, kai nebūtina keltis tam tikru laiku, metas, kuomet dauguma tyrimo dalyvių vasarą eidavo miegoti, priklausydavo nuo saulėlydžio laiko.
Per kitą eksperimentą mokslininkai stebėjo 50 dalyvių individualius miego ir budrumo modelius – prieš 4 savaites ir po 4 savaičių nuo vasaros laiko įvedimo. Kaip ir pirmojo tyrimo atveju, rezultatai buvo įrašomi į anketas. Papildomai buvo pasitelkti prie rankos tvirtinami matavimo prietaisai, kurie registravo eksperimento dalyvių fizinį aktyvumą.
Šio tyrimo išvadose taip pat nurodoma, kad nedarbo dienomis eksperimento dalyvių nakties ir dienos ritmai nebuvo susiję su vasaros laiku. Laikrodžio rodyklių persukimas nepaveikė eksperimento dalyvių biologinių laikrodžių. Vis dėlto savo socialiniame gyvenime jiems teko prisitaikyti prie viena valanda pakeisto laiko, rašo „Spiegel“.
Mokslininkų teigimu perėjimas prie vasaros laiko ne tik yra nenaudingas, bet ilgalaikėje perspektyvoje net gali padaryti žalos sveikatai. Tačiau kol kas jie nedaro garsių pareiškimų, teigia savaitraštis. „Dar anksti tvirtinti, kad perėjimas prie vasaros laiko turi ilgalaikį neigiamą poveikį sveikatai, - rašo tyrėjai „Current Biology“ paskelbtame straipsnyje. – Tačiau mūsų gauti rezultatai rodo, kad tokią prielaidą reikia vertinti rimtai. Būtina atlikti papildomus tyrimus.“
Žaibiška kelionė į Maroką
„Nors laikrodžių rodyklės persukamos tik per vieną valandą, šio pasikeitimo pasekmės yra kur kas rimtesnės, nei buvo manoma anksčiau“, - tvirtina mokslininkai. Kadangi natūralus saulės patekėjimo laikas pasikeičia, aiškina Thomas Kantermannas, pavasarį tokia laiko permaina nubloškia žmones keturias savaites į praeitį. „Atsitinka taip, tarsi jie vėl iš naujo būtų sugrįžę į vasario mėnesį“, - pažymi jis. Rudenį, kai saulės tekėjimo laikas keičiasi ne taip sparčiai, dėl laikrodžio sukiojimo žmonės „grįžta į praeitį“ ne 4, o 6 savaites.
Saulės tekėjimo laiko pasikeitimą galima palyginti ir su persikėlimu į kitą geografinę platumą, rašo „Spiegel“. Tuomet, teigia Kantermannas, sezoninį laiko šuolį galima palyginti su visų Vokietijos gyventojų perkėlimą į Maroką pavasarį, o rudenį – atgal.
