Versdama senus albumus Danutė Mažeika Los Andželo apylinkėse esančiame Orange County mieste niūniuoja iš senelio išmoktas dainas. „Mes labai daug dainuodavom, „Oh My Godness“, – sako moteris.
Jos senelis – vienas Lietuvos valstybės kūrėjų Nepriklausomybės Akto signataras profesorius Mykolas Biržiška. „Mano pirmieji prisiminimai yra, kaip senelis buvo vilkas, senelė buvo senelė, o pasakoje aš buvau Raudonkepuraitė. Jis mane nuvesdavo į mokyklą pėsčiomis. Ir mokindavo: „Danute, kai lipi į kalną, tai reikia šitaip kojas pastatyt“, – sako M. Biržiškos anūkė.
Signataras iš Lietuvos į Vokietiją dėl gresiančios sovietų agresijos buvo priverstas pasitraukti 1944 metais ir galų gale iškentęs vargus atsidūrė tarp palmių Los Andžele. Bet čia garsią šeimą užklupo netektys ir nepriteklius. Nuskendo signataro žmona, paeiliui mirė šeimą maitinęs žentas ir brolis Vaclovas, o jis, būdamas pensininkas, turėjo rūpintis trimis anūkais. Tuomet kiek gelbėjo lietuvių bendruomenės rinkta piniginė parama.
„Mums davė kiti žmonės rūbus. Senelio nuotraukose gali pamatyti, kad jo rūbai buvo kitų žmonių, kitų vyrų rūbai. Jis buvo trumpaūgis. Penkių pėdų trijų colių. Bet nesiskųsdavo, buvom dėkingi. Mes jausdavomės, kad buvom ne tik laimingi, bet ir turtingi. Turėjome mamą, turėjome senelį“, – prisimena D. Mažeika.
Signataro anūkė pasakoja, kad tiek, kiek senelį prisimena, jis visuomet dirbo dėl Lietuvos laisvės, rašė ir redagavo iki paskutinio atodūsio. „Jis buvo toks labai disciplinuotas žmogus. Pusryčiams būdavo kiaušinis, duonytės, kavos. Tada jis apsirengdavo formaliai ir namuose būdamas, su kaklaraiščiu“, – sako moteris.
Biržiška Los Andžele buvo bendruomenės žvaigždė. Ypač čia signatarą mylėjo jaunimas. „Jis skatino juos eiti į mokslus, skatino pastatyti savo gyvenimą, nes vis tiek Lietuva bus laisva vieną dieną ir jie bus reikalingi Lietuvai. Jis sakė, kad jūs, mano anūkai, mano sekančios kartos, matysite laisvą Lietuvą. Jis sako: „Mūsų tauta yra užsispyrusi tauta“, – pasakoja ji.
Nuo darbų ir Lietuvos reikalų Biržiška Los Andžele atsiplėšdavo retai, bet jam patiko žiūrėti boksą ir imtynes, o viską mesdavo per televiziją pamatęs lietuvę Holivudo aktorę Rūtą Lee.
„Mes gavom juodą ir baltą televiziją ir buvo pas mus didelė šventė. O jeigu Rūta Lee būtų ant ekrano, tai čia Oh My Gosh, jis ją dievino ir ji jį labai mylėjo“, – prisimena signataro anūkė.
Malibu gyvena Birutė Vileišis yra Jono Vileišio anūkė. „Kai aš užaugau, žinojau, kad senelis buvo signataru, kad buvo pirmas ambasadorius Amerikoj, ir kad buvo Kauno meras, turėjo tokias pareigas“, – prisimena B. Vileišis.
Signataras mirė tuomet, kai Birutei buvo dveji. Senelio ji neprisimena, bet jo istorijomis ir ilgesiu šeima gyvena iki šiol. „Sakė, jis buvo visuomet laimingas žmogus, „happy“. Labai buvo tradicinis žmogus, su labai gražiom manierom. <<..>> Jis sakė, kad kasdien žmogus turi padaryti kažką gero žmonėms, žmonijai. Ir aš manau, kad pats svarbiausias dalykas apie jį, kad jis buvo tikras patriotas ir mylėjo Lietuvą“, – kalba moteris.
Birutės senelis Jonas Vileišis prieš 100 metų pasiųstas į Vašingtoną tapo ir pirmuoju Lietuvos atstovu užsienyje. Dešimtmetį jis buvo ir Kauno burmistru. Laikinoji sostinė išgyveno visų sričių pakilimą.
40-ais Birutės tėvai bėgdami nuo gresiančių represijų traukėsi iš Lietuvos, o Jonas Vileišis, išvargintas daugybės giminaičių tremčių į Sibirą, mirė dar po dvejų metų. Jo anūkė sako, kad šeima Jungtinėse valstijose visada labai saugojo lietuvybę.
„Kai pradėjom kalbėti angliškai, tai mano tėvelis visuomet namuose „kalbėkit lietuviškai, kalbėkit lietuviškai“, aš tuos žodžius visuomet atsimenu“, – mena moteris.
Santa Monikoje gyvenantis signataro Jono Smilgevičiaus anūkas Vitalis Petrušis nuo pat pirmų akimirkų demonstruoja gerą humoro jausmą. Šeimos namai pilni lietuviškų ženklų ir meno.
„Jis galvojo, kad Lietuvos žemės ūkis, gamyba, buvo labai atsilikusi, ir jis asmeniškai galvojo, kad jis nenori dirbti valdžioje, sakė; ar aš dėl to mokiaus, kad aš dirbčiau kitiems“, – sako Vitalis Petrušis, signataro J. Smilgevičiaus anūkas.
Anūkui Jonas Smilgevičius atrodė labai šiltas, visus gerbiantis ir kuklus žmogus, žavėjo išsilavinimu. „Senelis man būdavo toks viską žinantis. Apie ką tu tik norėjai kalbėti“, – pasakoja jis.
Dabar Vitalis Petrušis atsimena ir vieną seneliui neduotą pažadą. „Mes einam, vaikštom, žiūrim, nebuvo jokių debesų. Senelis sako: „Žinai ką? Tu prižadėk man, kad kai tu užaugsi, tu nerūkysi.“ Sakau, kad negaliu prižadėt, gal aš norėsiu labai. Ir jis primindavo man, kad negali rūkyti“, – juokiasi vyras.
Ramių šnekų su seneliu buvo vis mažiau, kai prasidėjo karo siaubas ir teko slėptis nuo bombų. „Aš seku ir žiūriu: vienas lėktuvas išmeta 4 bombas ir kitas lėktuvas 4. Jos spindi saulėje. O mes vaikai kalbėdavom, kad Kaune jeigu numes bomba, tai pusę Kauno sulygins. Aš atsiklaupiau ir persižegnojau. Tos bombos sprogo viena po kitos ir mes dar gyvi“, – prisimena J. Smilgevičiaus anūkas.
Signatras Smilgevičius mirė 42-aisiais Lietuvoje. Tuomet anūkui Vitaliui buvo 9-eri. „Senelis tikėjo, kad kas bebūtų, Lietuva vis tiek bus Lietuva. Aš netikėjau, dešimtmečiais netikėjau“, – sako jis.
Vitalio Petrušio šeima laukdama iki paskutinio momento – 44 metų – nusprendė trauktis į Vokietiją. „Mes laukėm tiek ilgai, vis dar turėjome šiek tiek kvailos vilties“, – pasakoja jis.
„Jeigu ne karas, aš tikrai nebūčiau emigravęs į Ameriką. Bet aš jaučiuosi laimingas. Aš laimingas, kad Amerika priėmė mane“, – pasakoja signataro anūkas. Tačiau per 7 dešimtmečius gyvenimo Jungtinėse Valstijose Vitalis Petrušis nepamiršo ne tik lietuvių kalbos, bet ir lietuviškų eilių.
