Varnos Vaskos draugystė

Kai­riuo­se (Šiau­lių ra­jo­nas) va­sa­ro­jan­čių šiau­lie­čių Ged­vi­lų so­dy­bo­je plunks­nas ke­de­na neįp­ras­tas au­gin­ti­nis – var­na Vas­ka. Iš liz­do iš­kri­tu­sį paukš­tį šei­ma į na­mus par­si­ne­šė pa­va­sa­rį. Da­bar Vas­ka – pro­tin­ga, iš­ma­ni var­na, prie šei­mi­nin­kų pri­si­ri­šu­si tar­si iš­ti­ki­mas šuo.

At­si­lie­pia kvie­čia­ma

„Vas­ka!“ – šūk­te­li An­ta­nas Ged­vi­las. Var­dą var­nai šei­mi­nin­kas iš­rin­ko pa­gal se­ną ani­ma­ci­nį fil­mą.

Var­na aki­mirks­niu purp­te­li iš me­džio ir nu­si­lei­džia ant ran­kos. Ta­da per­šo­ka ant gal­vos. Pa­ku­ti­nė­ja. Pa­si­dai­ro. Su­kark­si. Už­si­gal­vo­ju­si kiek per stip­riai stuk­te­li sna­pu per pa­kau­šį. Su­bar­ta vėl žval­go­si.

Nuo gal­vos var­na ne­si­trau­kia ir A. Ged­vi­lui triū­siant kie­me. Vy­ras šyp­so­si: pro ša­lį va­žiuo­jan­tys ar ei­nan­tys žmo­nės nuo to­kio vaiz­de­lio ne­ga­li su­lai­ky­ti šyp­se­nų ir ati­trauk­ti akių.

Le­sa iš ran­kų

Į Ged­vi­lų so­dy­bą tik ap­si­plunks­na­vęs paukš­te­lis pa­te­ko pa­va­sa­rį.

Ar­ti­mų­jų ka­pus Ka­riuo­se lan­kiu­si šei­ma neaukš­to­je žo­lė­je pa­ste­bė­jo be­jė­gį gu­mu­liu­ką. Pa­gai­lė­ję iš liz­do iš­kri­tu­sio spar­nuo­čio, par­si­ne­šė na­mo.

Jau­nik­lis dar ne­mo­kė­jo les­ti, tad A. Ged­vi­lui te­ko pa­suk­ti gal­vą, kaip varg­šą pa­mai­tin­ti. Ban­dė pra­žio­di­nęs į sna­pą įdė­ti slie­ką. Paukš­tu­kas ne­ri­jo. Ta­da slie­ką įki­šo gi­liau: pa­vy­ko, paukš­tis ne­besp­jo­vė.

„Taip žai­dė­me ko­kias po­rą sa­vai­čių, net at­si­bo­do slie­kus kas­ti. Ga­liau­siai žmo­na pa­siū­lė pa­ban­dy­ti le­sin­ti mė­sa“, – šyp­so­si šiau­lie­tis.

Da­bar Vas­ka ape­ti­tu ne­si­skun­džia. Kol šei­mi­nin­kai ruo­šia mais­tą, var­na ne­kant­rau­ja, tuoj tem­pia už kel­nių: „Duok!“

Paukš­tis mėgs­ta mė­są, uo­gas, le­sa bul­ves. Tik no­ri, kad į sna­pą mais­tą įdė­tų žmo­gus. Ska­nau­da­ma iš šei­mi­nin­ko ran­kų, var­na ply­šau­ja ant vi­so kie­mo.

„Vas­ka, ei­na­me val­gy­ti uo­gų“, – pa­kal­bi­na var­ną An­ta­no žmo­na Ge­no­vai­tė. Vas­ka su­tin­ka.

Šu­nų ir ka­ti­nų ne­si­bai­mi­na

Iš pra­džių Ged­vi­lai paukš­tį ap­gy­ve­ndio nar­ve. Vie­ną va­ka­rą nu­ta­rė paukš­tį iš­leis­ti. Ma­nė, kad pa­ju­tęs lais­vę, ne­beg­rįš. Ap­su­ku­si ra­tą, var­na nu­si­lei­do laz­dy­ne. Išau­šus ry­tui, ten ir te­be­tu­pė­jo.

„Tu­riu pir­mą­ją nuo­trau­ką, ku­rio­je įam­ži­nau, kaip tą ry­tą var­na nu­si­lei­do ant žmo­nos pe­ties. Bu­vo­me ap­stul­bę“, – šyp­so­si vy­ras.

Vas­ka skrai­do tik so­dy­bos te­ri­to­ri­jo­je – tar­si bū­tų nu­brėž­ta ne­ma­to­ma ri­ba.

Paukš­tis nė kiek ne­si­bai­mi­na so­dy­bo­je au­gan­čių tri­jų šu­nų ir tri­jų ka­ti­nų. Nek­reip­da­mas jo­kio dė­me­sio, kaps­to­si prieš vy­riau­sio­jo šuns no­sį. Į daug lo­jan­tį Rek­są spok­so tol, kol šuo nu­sto­ja lo­ti. Ta­da dar kiek pa­bū­na ir nu­skren­da.

O su ka­ti­nais mai­ti­na­si kar­tu. Jei murk­liai priei­na per ar­ti, kirs­te­li sna­pu.

Neį­ti­kė­ti­nai pro­tin­ga

Pris­iska­na­vu­si mė­sos ir uo­gų, Vas­ka nu­tu­pia ant šilt­na­mio du­rų. Vė­jui pu­čiant, leng­vai su­pa­si, ke­de­na plunks­nas. Krai­py­da­ma gal­vą, ste­bi kas vyks­ta ap­lin­kui.

„Net sun­ku su­vok­ti, koks var­na pro­tin­gas paukš­tis. Aš – me­džio­to­jas, bet da­viau žo­dį nie­ka­da gy­ve­ni­me ne­šau­ti į var­ną“, – sa­ko šiau­lie­tis.

Vy­ras juo­kia­si pri­si­mi­nęs, kaip kar­tą at­si­sto­jęs prieš var­ną, „su­plas­no­jo“ ran­ko­mis ir pa­sa­kė: „Kar-kar!“ Po ke­lių se­kun­džių Vas­ka pa­kar­to­jo tai, ką ma­tė ir iš­gir­do: su­plas­no­jo spar­nais ir už­kar­kė.

Kol Vas­ka gy­ve­no nar­ve, A. Ged­vi­las ją ban­dė pra­šne­kin­ti, bet kal­bė­ti, bent jau kol kas, var­na ne­lin­ku­si.

Vas­ka ne­ga­li pa­kęs­ti, jei, pa­ra­vė­jus dar­že, pa­lie­ka­mas į že­mę įsmeig­tas pei­lis. Ka­sa sna­pu, spi­ria ko­jo­mis – vargs­ta tol, kol pa­vyks­ta pei­lį iš­trauk­ti.

Aną­dien var­na pu­sę die­nos nei­šė­jo iš šilt­na­mio: ra­vė­jo ta­ką.

Nak­tį Vas­ka ne­triukš­mau­ja. O ry­te tu­pi bal­ko­ne ir lau­kia at­si­ke­lian­čių šei­mi­nin­kų.

Vas­ka ne­krei­pia dė­me­sio, jei į kie­mą įva­žiuo­ja sve­ti­mi. Bet aki­mirks­niu pa­žįs­ta Ged­vi­lų ar jų sū­naus Min­dau­go ma­ši­nas. Var­na pui­kiai su­ta­ria su Ged­vi­lų anū­ku Do­vy­du.

Bet svar­biau­sias var­nai – A. Ged­vi­las. „Ta­pau Vas­kai ir tė­vu, ir mo­ti­na“, – šyp­so­si šiau­lie­tis.

Kai A. Ged­vi­las var­nai glos­to pa­gurk­lį, gud­ruo­lė net pri­si­mer­kia iš ma­lo­nu­mo.

„Pa­siš­ne­ka­me abu – sa­vaip“, – sa­ko A. Ged­vi­las. Ir pa­si­tei­rau­ja: „Va­siuk, dar no­ri ant gal­vos?“ Var­na, iš­gir­du­si pa­siū­ly­mą, aki­mirks­niu įsi­tai­so ant pa­kau­šio.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ