Tačiau prieš traukiant į mišką būtina susipažinti su šio sveikatos eliksyro leidimo taisyklėmis, kad būtų kuo mažiau pakenkta medžiui.
Naudingos savybės
Pasak Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesoriaus Alvydo Unikausko, tiek beržų, tiek klevų sula turi sveikatai naudingų savybių. „Beržų sula veikia kaip labai efektyvus kepenų detoksikatorius. Ji gali neutralizuoti šalutinius medžiagų apykaitos produktus, pašalinti toksinus, tai papildomas mineralų, cukrų, vitaminų ir kitų naudingų medžiagų šaltinis“, – aiškina A.Unikauskas.
Beržų sula gali būti naudojama ir kaip prausiklis, ji pagerina odos tekstūrą ir sumažina tokias problemas kaip aknė ar egzema. „Beržų sula ne tik jaunina, bet ir apsaugo odos ląsteles nuo oksidacinio streso, ultravioletinių spindulių, aplinkos taršos ir panašiai“, – teigia medikas.
Klevų sula turi ne mažiau naudingų savybių – ji stimuliuoja neutrofilų (imuninių ląstelių) aktyvumą, taip pat padeda pašalinti bakterijas. Anot A.Unikausko, klevų sula pasižymi ir kraujospūdį mažinančiu poveikiu.
„Reikia paminėti, kad klevų sula stiprina kaulus. Mokslininkai teigia, kad 50 proc. sulos tirpalas gali potencialiai sustabdyti osteoporozės simptomus, paskatintus mitybos, kurioje mažai kalcio“, – sako medikas. Mokslinėje literatūroje rašoma, kad sula tirpdo šlapimtakių akmenis (dažniau fosfatinės ir karbonatinės kilmės), skatina šlapimo išsiskyrimą. Ją patariama gerti nuo mažakraujystės, bronchito, anginos, furunkuliozės, podagros, egzemos, avitaminozės. Teigiama, kad sula mažina organizmo rūgštingumą, gerina medžiagų apykaitą, gelbsti nuo reumato, radikulito, artrito, skatina audinių regeneraciją. Sula, kai kuriuose šaltiniuose senovės lietuvių vadinama sveikatos, gyvybės gėrimu, be savo gydomųjų savybių, yra ir skani. Be to, ji pripažinta tautinio paveldo produktu.
Derinimai
Pasak Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento Gamtos apsaugos skyriaus vedėjo Vilmanto Graičiūno, fizinis asmuo valstybinėje žemėje esančiame miške gali leisti beržų sulą savo reikmėms be atskiro suderinimo, o sulos leidimas kitoms reikmėms turi būti suderintas su valstybinio miško valdytoju. Privačios žemės savininkai be jokių apribojimų gali leisti sulą ir asmeniniam naudojimui, ir pramoninei gamybai. Tik atskiruosiuose ir priklausomuosiuose želdynuose (parkuose, skveruose ir pan.) sulą leisti draudžiama. Pašnekovas primena, kad visais atvejais reikia laikytis nustatytų jos leidimo taisyklių.
Taisyklės
Sulos leidimas asmeniniam vartojimui, jei tai daroma laikantis taisyklių, didelės žalos medžiui neturėtų padaryti. Mokslininkų teigimu, iš to paties medžio sula gali būti tekinama kartą per ketverius metus. Aplinkos ministerija informuoja, kad sulos leidimo taisykles nustato Laukinės augalijos išteklių naudojimo tvarka.
Pagal ją valstybinėje žemėje sulą leidžiama tekinti tik iš tų medžių, kurie bus kertami ne vėliau kaip po penkerių metų ir kurių skersmuo yra ne plonesnis kaip 20 cm (tokią informaciją gali suteikti urėdijos, kurioje norima leisti sulą, miškininkai). Jeigu medis bus nukirstas ne vėliau kaip po metų, jo skersmuo gali būti ir mažesnis. Toje vietoje, kur bus gręžiama skylė, leidžiama, nepažeidžiant luobo, nudrožti žiauberį. Skylės sulai leisti gręžiamos ne aukščiau kaip 1 m nuo žemės paviršiaus. Skylių skersmuo neturi viršyti 2 cm, o jų gylis medienoje – 3 cm. Tarpai tarp išgręžtų skylių turi būti ne mažesni kaip 10 cm. Skylėms prakirsti jokiu būdu negalima naudoti kirvio, geriausia jas išgręžti grąžtu. Baigus leisti sulą, skyles reikia užkimšti medžio gabalėliu ir tą vietą patepti sodininko tepalu, kad medis nebūtų pažeistas. Už minėtų reikalavimų pažeidimus gresia nuo 10 iki 30 eurų bauda.
Privačios žemės savininkams, leidžiantiems sulą asmeniniam vartojimui, apribojimai netaikomi. Norintieji leisti sulą privačioje žemėje tai gali daryti tik gavę tos žemės savininko sutikimą. Sulą galima išgauti iš brandžių medžių (beržas yra brandus, kai jam 40–50 metų), pradėjus tekinti sulą anksčiau, reikia numatyti, kad nebūtų padaryta žalos medžio prieaugiui.
Prieš leidžiant sulą svarbu išsirinkti švarioje vietoje augantį medį. Gamtininkai ir miškininkai pataria neleisti sulos iš medžių, augančių šalia dirbamų laukų ar kelio, taip pat miesto teritorijoje, nes sula yra medžio šaknimis iš žemės sugertas vanduo su ištirpusiais mineralais. Jei medis auga užterštoje vietoje, suloje bus įvairių teršalų iš dirvožemio. Prieš pradedant leisti sulą svarbu įsigyti arba pačiam pasidaryti lataką, kuriuo į stiklainį iš medžio bėgs jo sultys. Rekomenduojama, kad jis būtų iš natūralios medžiagos, pavyzdžiui, medžio.
Laikas, kada jau galima leisti sulą, priklauso nuo oro temperatūros. Klevų sula paprastai galima mėgautis šiek tiek anksčiau nei beržų. Kartais beržų sula pradedama tekinti jau vasario mėnesį. Pastaraisiais metais vasarį dar laikosi neigiama oro temperatūra, todėl ir sulos sezono tenka palūkėti ilgiau (paprastai sula pradeda tekėti nusistovėjus 0–5 laipsnių temperatūrai).
Simona Miškinytė
