Netruks praeiti žiema ir žemę dengęs sniegas upeliais subėgs į vandens telkinius, susigers į pievas ar suartą dirvą. Būdami prie tekančio vandens žmonės greičiau nusiramina, pamiršta rūpesčius, pailsi. Todėl projektuojantys aplinką dažnai siūlo nepagailėti lėšų ir savo sklype įsirengti vandens telkinį.
Gražiausi – vingiuoti upeliai
Ilgametę patirtį turintis kaunietis dendrologas Arvydas Rutkauskas pasakojo, kad pradėjus projektuoti sklypą, pirmiausia sukuriamas specialus arba pritaikomas esamas reljefas ir jame pažymima, kurioje vietoje bus upelio vaga. „Gražiausiai atrodo vingiuotos, su posūkiais ir išplatėjimais upelių vagos. Kad upelio vagoje, išjungus siurblį, liktų vandens, upelio vagą turi sudaryti 5–8 cm gylio pailgų tvenkinukų virtinė. Jei bus tinkamas nuolydis, upelis ir kriokliai bus geriausiai matomi iš sodo centro arba terasos, kur dažniausiai ir būna sodybos šeimininkai bei jų svečiai“, – aiškino specialistas. Įspūdingai, anot jo, atrodo apželdintos salelės upelio vagoje. A.Rutkauskas patarė, įrengiant vandens tvenkinį laikytis tokių pat principų, kokie yra gamtoje. „Ištakose upelis visada siauresnis, negu ten, kur įteka į upę ar ežerą. Taigi kuo labiau dirbtiniai vandens telkiniai bus panašūs į natūralius, tuo gražiau jie atrodys“, – tikino pašnekovas.
Betoną reikia užmaskuoti
Dendrologas patarė palei upelio vagą iš šonų padaryti maždaug 30 cm išplatėjimus, kuriuos galima būtų apdėti įvairaus dydžio akmenimis. Upelio šonai ir dugnas išklojami minkšta neaustine medžiaga ir izoliacine plėvele, o upelio vagoje esančių mažų tvenkinukų kraštai ir dugnas sutvirtinami akmenimis, kurie dažnai „surišami“ betono skiediniu. „Į betono skiedinį patartina įdėti priedų, neleidžiančių į sukietėjusį skiedinį prasiskverbti vandeniui. Betono luitais prispaudžiamos upelio vagos laiptelius, o betonas užmaskuojamas akmenimis, kad vaizdas būtų kuo natūralesnis, – aiškino pašnekovas. – Speciali vandeniui nepralaidi, elastinga plėvelė šiose vietose turi gerai persidengti. Labai gerai, jei ji bus ištisinė arba sulydyta.“
Gali būti ir seklus
Upelio krantus specialistas pataria daryti aukštesnius, kad, veikiant siurbliui, vanduo nenutekėtų per kraštus. „Svarbu atlikti kelis bandymus, paleidžiant nuolat tekėti vandenį. Tuomet galima ištaisyti pastebėtus defektus ir paskui užbaigti apdailą“, – patarė A.Rutkauskas. Tekantis vanduo, pasak jo, greičiau garuoja, todėl net nedidelis nuotėkis upelio vagoje per trumpą laiką pastebimai sumažins apatinio baseino vandens lygį. Dendrologas priminė, kad upelį galima formuoti ir su nuolatinio nuolydžio dugnu. Šiuo atveju upelis daromas seklus ir visa vaga išklojama vidutinio dydžio akmenėliais, o iš stambesnių akmenų tam tikrais atstumais suformuojamos užtvankėlės. Apatinio baseino funkciją gali atlikti ir uždaras rezervuaras. Jo viršus uždengiamas metaline ažūrine perdanga. Ši užmaskuojama skaldele ir akmenų kompozicijomis, kuriomis gali pratekėti vanduo. Įrengus uždarą rezervuarą naudinga sumontuoti automatinio vandens papildymo iš vandentiekio mechanizmą, panašų į veikiantį tualeto bakelyje.
Šviestuvas turi būti galingas
Specialistai, apskaičiavę vandens pakėlimo aukštį, upelio ar krioklio plotį ir numatomą vandens tekėjimo debetą, parinks tinkamą vandens siurblio modelį. Upeliams su kriokliukais paprastai reikalingi gana galingi siurbliai, nes jie vandenį kelia iš apatinio tvenkinuko gilumos į viršutinį baseinėlį. „Taip pat reikia pagalvoti, kur montuosite povandeninius šviestuvus. Žaismingai atrodo šviestuvas, sumontuotas po kriokliu, kurio šviesos srautas nukreipiamas į viršų. Be to, šviestuvas gali būti sausumoje, tada jo šviesos srautas nukreipiamas į judantį krioklio ar upelio vandenį. Šviestuvus reikia parinkti gana galingus, nes silpnas šviesos srautas nesukurs pakankamai įspūdingo vaizdo“, – pabrėžė pašnekovas. Jis priminė, kad visi kabeliai ir vandens žarnos turi būti paslepiami tarp apdailos akmenų ir žvirgždo. Jei vandens padavimo žarna, pajungta prie siurblio, yra šviesios spalvos, ją būtina apvynioti tamsiu spalvos audiniu.
Visumos dermė
Krioklio vandens kritimo aukštis gali būti įvairus. Jei vanduo į baseinėlį kris iš aukštai, patartina daryti jį gilesnį. Stilingai atrodo kriokliukų kaskados, sudėtos iš plokščių akmenų laiptų principu. Japoniško stiliaus upeliuose dažnai naudojamas akmuo vandens srovei perskirti krioklio apačioje.
„Apdailai rekomenduojame naudoti vietinės kilmės akmenis ir žvirgždą, nes tik jie geriausiai derės prie visumos. Skalūnai ir dolomito akmuo sunkiai suderinami su mūsų laukų rieduliais, todėl juos naudoti patartina atsargiai ir tik specifiniuose projektuose. Dolomitas neblogai dera su medžio detalėmis ar degto molio keramikos elementais. Neblogai atrodo stambūs dolomito luitai, įterpti į smulkių plautų upės akmenėlių paklotą“, – sakė pašnekovas.
Vandens poveikiui ir šalčiui atsparesnė, pasak jo, pilkšvo atspalvio dolomitinė uoliena. Svarbu, kad kompozicijų pagrindą sudarytų ne daugiau kaip dvi trys tarpusavy derančių medžiagų rūšys.
Augalai sodinami grupėmis
„Upelio vagos išplatėjimuose, užutekiuose gražiai atrodo pelkinių augalų grupelės: vilkdalgių, purienų, ajerų ar kitų. Upelio pakrančių išorinėje dalyje dedami įvairios formos akmenys, kurie, siekiant išvengti monotonijos, grupuojami tai vienoje pakrantėje, tai kitoje. Jų tarpai ir suformuotos salelės užpildomos dirvožemiu ir apželdinamos velėna arba kitų augalų grupelėmis“, – patarė dendrologas. Apatinė upelio dalis dekoruojama plokštesniais ir didesniais akmenimis. Po akmenimis, kurie dedami ant plėvės, reikia padėti storos gumos arba medinių lentelių apsauginę amortizaciją, kad nebūtų izoliacinio sluoksnio įplyšimų.
Tiltelis be turėklų
Vienas svarbesnių vandens sodo elementų yra tiltelis, jungiantis upelio krantus. Japoniško stiliaus sodeliuose paprastai naudojamas lieptelis iš plokščio pailgo akmens arba storos ąžuolinės lentos su neapdorotais kraštais. „Tokie liepteliai remiasi į upelio šonuose įtvirtintus stambesnius akmenis. Liepteliai įrengiami be turėklų, nes jie sudarko vandens ir sodo harmoniją. Pereiti per upelį galima ir keliais iš vandens kyšančiais akmenimis plokščiu paviršiumi, tik jie turi būti gerai sutvirtinti ir stabiliai stovėti“, – pabrėžė A.Rutkauskas. Jis priminė, kad akmens tako viršutinė dalis turi būti 10 – 12 cm aukščiau vandens paviršiaus.
