Jei kas nors jums pasakys, kad Maldyvuose nuobodu, nes nėra įprasto europietiško kurorto šurmulio, netikėkite. Ir vis dėlto, rengdamiesi kelionei, susitaikykite su mintimi, kad poilsis čia – tai visiškas atsipalaidavimas ir jėgų atgavimas.
Iš oro uosto – į laivelius
Pro lėktuvo iliuminatorių vandenyno mėlis ir po jį išsibarstę smaragdiniai salų intarpai atrodo tarsi didelė reklaminė fotografija. Prieš leisdamasis laineris sparčiai žemėja, bet, visų nuostabai, sausumos neregėti. Lėktuvas kone liečia vandenį, atrodo, tarsi leistumės ant vandenyno bangų! Žemė išnyra paskutinę sekundę. Egzotika prasideda jau nuo oro uosto, kuris įrengtas ant dirbtinai supiltos siauros žemės juostos, vos už kilometro nuo Malė, Maldyvų Respublikos sostinės.
Skrydžio formalumai užtrunka ne ilgiau kaip pusvalandį, ir turistų minia išsisklaido. Kiekviena sala oro uoste turi savo atstovus. Jie pasitinka turistus, įsodina į laivelį ir nuplukdo į vietą.
Valstybė salose
Maldyvų Respublika – salų valstybė, įsikūrusi į vakarus nuo Šri Lankos salos. Ji unikali tuo, kad vanduo sudaro 99,669 proc. jos teritorijos! Valstybėje yra 1 190 salų, bet tik 198 iš jų apgyvendintos. Apie 70 salų, pritaikytų turistams, oficialiai laikomos negyvenamomis: tik tokias salas vyriausybė nuomoja turistinio verslo organizatoriams. Šis verslas klesti: per metus čia atvyksta apie 300 tūkst. turistų (tai šiek tiek daugiau negu bendras šalies gyventojų skaičius), daugiausia – sausį, kovą ir rugpjūtį (birželį ir liepą – lietaus sezonas).
Sala, kurioje mes apsistosime, turi romantišką Mėnulio pilnaties vardą ir priklauso „A“ klasei. („B“ klasei priklauso keturių žvaigždžių viešbučiai, „C“ klasei – trijų). Kainos priklauso nuo viešbučio kategorijos ir pasirinkto maitinimosi ir siekia nuo keliasdešimties iki kelių šimtų dolerių per parą žmogui. Jau nuo pirmos minutės pradedi jaustis ypač gerbiamas ir saugomas svečias.
Laivelis priplaukia prie prieplaukos, kur mus pasitinka tamsiaodžiai malonūs žmonės sniego baltumo drabužiais. Jie išvaduoja nuo spėjusio įkyrėti bagažo ir įsodina į mikroautobusą su kondicionieriumi. Lyg ir neramu: nejau ir vėl važiuosime? Bet po kelių minučių autobusiukas sustoja prie prašmatnaus lianomis apaugusio viešbučio. Kol tvarkomi dokumentai – nemokamas kokteilis. Priešais teliūskuoja Indijos vandenynas. Peizažo spalvos – kaip ir reklaminiuose bukletuose.
Ausyse – vandenyno bangų mūšos muzika
Visa mūsų „negyvenamoji“ sala – tai ištisas viešbučių kompleksas su nedidele gyvenviete aptarnaujančiajam personalui. Turistai čia apgyvendinami ant polių virš vandens stovinčiuose nameliuose arba dviaukščiuose pastatuose už dešimties metrų nuo kranto, skirtuose keturioms šeimoms. Vandenyno pakrantė atitverta specialiu barjeru, nepraleidžiančiu didelių bangų prie namelių.
Įsikuriame pagrindinėje salos dalyje, antrame namelio aukšte. Šiuolaikinio dizaino kambarys erdvus, su kondicionieriumi, didžiulis vonios kambarys, į sodą išeina balkonas. Vaikui pastatoma papildoma lova, nors galima užsisakyti ir dviejų kambarių numerį. Ant atskiro stalelio – geriamasis vanduo, elektrinis virdulys ir pakeliai su arbata, tirpia kava ir sausu pienu. Atsargos papildomos, jei tik pasibaigia, ir visa tai tvarkoma neįkyriai: susidaro įspūdis, kad aptarnaujantis personalas tyliai slepiasi kažkur po laiptais, kad išsyk sutvarkytų numerį ir pakeistų rankšluosčius bei paklodes, vos tik jūs kur nors išeinate. Apskritai vietos gyventojai labai ramūs ir neskubantys: jei užsukate į kambarį, kai jis tvarkomas, besišypsantis žmogelis tuoj pat išeina ir kantriai laukia apačioje, kol galės tęsti pradėtą darbą.
Už ištaigą tenka mokėti nepigiai
Pagrindinėje salos dalyje įsikūrę penki restoranai, keli barai bet kokiam skoniui ir didelis atviras baseinas. Tai savotiška „sala saloje“, panaši į pasakų miestelį. Vakare šio komplekso vaizdas pasikeičia dėl neįprasto apšvietimo: ryškiai žydras baseino vanduo būna apsuptas fosforinių restoranų ugnių, takeliai ryškiai apšviesti, visur idealiai apkirptos vejos, baltais, raudonais, oranžiniais ir geltonais žiedais nubarstyti krūmai, kokosinės palmės... Kiekvieno restorano viduje krinta į akis užrašytas telefono numeris, kuriuo paskambinus galima užsisakyti staliuką vakarui. Pasirodo, kai kurie restoranai tokie populiarūs, kad vietų gali pritrūkti. Ypač tomis dienomis, kai restoranuose rengiami nacionalinių virtuvių vakarai.
Yra čia ir diskotekų, ir karaokės barų, ir gyvos muzikos. Tik turėk noro ir, žinoma, pinigų.
Poilsis Maldyvuose – ne tik prašmatnus, bet ir labai nepigus. Paprastai turistai atvyksta čia su kelialapiais, į kurių kainą įeina pusryčiai ir vakarienė, bet kai kurie užsisako tik pusryčius. Mat skrandis ne visada gali sutalpinti ir pusryčius, ir pietus, ir vakarienę tokiais kiekais, kurie čia siūlomi.
Pietūs restorane be gėrimų vienam žmogui atsieina apie 30–35 dolerius. Kavinėje – pigiau: 15–20 dolerių. Tačiau vakare tiesiog neįmanoma praeiti pro ištaigingas vietas, į kurias turistai renkasi apsirengę pabrėžtinai elegantiškai.
Saloje patogiausia atsiskaityti doleriais ir visomis pagrindinėmis tarptautinėmis kredito kortelėmis.
Salų gamta tokia įvairi, kad kiekvienas gali pasirinkti poilsį pagal skonį: nuo paprasto grožėjimosi iki aktyvaus pažintinio stebėjimo. Daugelis turistų tik atvykę pasiima kaukes su kvėpavimo vamzdeliais ir puola tyrinėti vandens gyvūnų. Kad pajustum didelį malonumą, visai nebūtina nerti į didesnį gylį su akvalangu. Atrodo, kad Pasaulio Kūrėjas išnaudojo čia visą savo vaizduotę, kurdamas vis naujas koralų formas ir žuvų spalvas. Žuvų reakcija į žmogų čia primena kačių ir šunų. Štai milžiniška ruda žuvis su geltonomis dėmėmis mėgina iškišti galvą iš vandens, ketindama jus kuo geriau apžiūrėti. Jos išvaizda jums – ne itin, ir bandote pasitraukti toliau, bet ji atkakliai seka paskui jus. O štai nedidelė tamsoka žuvelė nejudėdama kybo tiesiai prieš jus. Tik atkreipsite į ją dėmesį – ji tuoj pat pradės jus atakuoti ir kviesti pažaisti, o kviesdama gali netgi švelniai jums įkasti. Nusisuksite, ir ji vėl kantriai lauks žaidimo pradžios.
Bet kuriame restorane jums išduos nemokamą paketą su duonos gabalėliais. Jei norite suburti prie savo kojų visą Indijos vandenyną, įbriskite iki liemens į vandenį ir įmeskite į jį keletą trupinėlių...
Na, o rimtai besidomintieji povandeniniu plaukiojimu ar jūrine medžiokle turi visas galimybes atsiduoti savo pomėgiui.
Į sostinę? Prašom!
Jei norite apžiūrėti Maldyvų Respublikos sostinę, užteks dvidešimties minučių kelio laiveliu. Išsyk kris į akis mečetės ir keli šiuolaikiniai stikliniai pastatai. Modernių statinių Malė mieste nedaug, beveik visi sostinės pastatai žemi. Čia daugybė suvenyrų krautuvėlių. Prekiautojai siūlo koralus, kriaukles, gaminius iš ryškiai išdažytos palmių medienos, marškinėlius „okeanine“ tematika, Ceilono arbatą. Šalies egzotiką atspindi žuvų ir daržovių turgūs, taip pat musulmonų centras su milžiniška mečete ir vietos kraštotyros muziejus.
Aišku, vietinis gidas parodys ir nedidelę salelę netoli sostinės: tai kalėjimas, kuriame kali narkotikus ar alkoholį vartoję žmonės (šalyje – griežtas sausasis įstatymas, alkoholis parduodamas tik turistams restoranuose). Jeigu į salą bandoma įvežti spiritinių gėrimų, juos atima muitinė.
Dienai baigiantis laivelis iš sostinės bus pasirengęs sugrąžinti jus į jūsų salą, į tą fantastinį pasaulį, kuris per kelias dienas jau tapo įprastas.
Asta Bendoraitė
