Nuo lapkričio Žemės ūkio ministerija atvira visiems, ne tik saviems klerkams. Net iki vidurnakčio čia galima gurkšnoti alų ir stipresnius gėrimus. Ši ministerija – ne išskirtinė. Lietuvos įstatymai nedraudžia valstybinėms institucijoms būti svetingomis – savo patalpas užleisti restoranams, viešbučiams ar net kazino. Iš verslininkų dažniausiai paprašoma simbolinės kainos, o kartais jie įsileidžiami ir už dyką.
Nei kiauras biudžetas, nei viena po kitos kurpiamos taupymo programos nepakeičia valstybės požiūrio į savo nekilnojamąjį turtą – su juo elgiamasi nešeimininkiškai. Valstybės kontrolė nuolat akcentuoja, kad valstybės turimos neužimtos patalpos privačioms firmoms ar asmenims išnuomojamos už stebėtinai mažą kainą. Kontrolieriai rekomenduoja ydingos praktikos atsisakyti, bet to daryti neskubama. Sustabdyti įsibėgėjusį valdiško turto švaistymo procesą nepavyksta – sudaromos vis naujos valstybei nenaudingos patalpų nuomos sutartys.
ŽŪM jau nealksta
Lapkričio pradžioje Žemės ūkio ministerijoje (ŽŪM) duris atvėrė restoranas „Bernelių užeiga“. Ministerija, ketverius metus dirbusi be maitinimo įstaigos, džiaugiasi, kad pagaliau atsirado norinčių ją maitinti. Ir net tik ją – visus norinčius. Matyt, iš to džiaugsmo Vilniaus centre esančios patalpos išnuomotos vos už 11,67 lito už 1 kvadratinį metrą (nuomojamas plotas – 571,27 kv. metrų). Rinkos kaina tokioje vietoje, anot ekspertų, mažiausiai tris kartus didesnė.
„Konkursas skelbtas 11 kartų, – informavo ŽŪM atstovas Vilius Rekevičius. – Nesutinkame, kad patalpos nuomojamos per pigiai. Mūsų patalpos ilgai stovėjo tuščios, neturėjome kur pavalgyti.“
Didžiulis plotas restoranui pigiai išnuomotas 5 metams su galimybe sutartį pratęsti dar 5 metams.
Muziejus vargsta
Ministerija džiaugiasi, o štai Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, įsileidęs maitintojus, graužia nagus. Panaudos sutartis su privatininkais dėl 205 kv. metrų ploto patalpų, esančių sostinėje, Vilniaus g. 41, pasirašyta dar 2000–aisiais. Jie buvusiuose Radvilų rūmų rūsiuose įkūrė kavinę, kuri skelbiasi gaminanti vegetariškus patiekalus.
Atlikusi muziejaus auditą Valstybės kontrolė konstatavo, kad valstybės turtas naudojamas neracionaliai. Viena vertus, valstybei nuosavybės teise priklausantis ilgalaikis materialinis turtas gali būti išnuomotas ne ilgesniam kaip dešimties metų laikotarpiui, o šiuo atveju išnuomota net dvidešimčiai metų. Be to, patalpų nuomos kaina – daug mažesnė už tuo laiku buvusią rinkos kainą. Mat kavinė – pačiame sostinės centre, o vieno kvadratinio metro nuoma vos keliais centais viršija 18 litų.
„Vienas vargas mums su tais nuomininkais, – nė nebandė slėpti muziejaus direktorė Regina Lopienė. – Kai sugalvojome perskaičiuoti nuomos kainą, paaiškėjo, kad rinkos kainos smuktelėję, taip viskas ir liko.“
Direktorė sakė, kad vasarą kavinė dar atsiskaito, o žiemą iš jos išpešti pinigus labai sudėtinga. Muziejus esą labai norėtų su nuomininku sutartį nutraukti, bet neturi galimybės. „Reikėtų kreiptis į teismą, samdyti juristą, o pinigų tam nėra, – atsiduso ji. – Neįsivaizduoju, kaip nuomininko atsikratyti. Juk valstybei daroma žala – didžiulė.“
Mįslinga kaina
Pasistiprinti kas tik panorėjęs gali ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) patalpose veikiančiame restorane. Jos 758 kv. metrų ploto patalpos Vilniuje, Tilto g. 16/Vilniaus g. 6., išnuomotos dešimčiai metų. Valstybės kontrolė jau anksčiau atkreipė dėmesį į tai, kad patalpos – pačioje sostinės širdyje, bet jų nuomos kaina – stulbinamai maža. Vos 16,66 lito už kvadratinį metrą. Nors tuo laiku rinkos kaina buvo vos ne tris kartus didesnė. Maža to, sutarties galiojimo laikotarpiu nenumatytas ir patalpų nuomos kainos perskaičiavimas.
LMTA finansų direktorė Marytė Gaižutienė pareiškė, kad kaina kinta, bet nesutiko atskleisti, kokia yra šiuo metu.
Kariškiai mėgsta picas
Lietuvos kariuomenės Kauno karininkų ramovė irgi turi per daug patalpų, todėl dalį jų nuomoja. Aišku, pusvelčiui. Tą Valstybės kontrolė pastebėjo dar 2008 metais. Ar per šį laiką kas pasikeitė?
Dalies patalpų nuomos kariškiai, teisybė, atsisakė. Bet tuo pačiu adresu, kur ir Kauno ramovė, iki šiol veikia itališkų patiekalų restoranas–picerija.
Tuo tarpu Vilniaus karininkų ramovė po Valstybės kontrolės pastabų pigių patalpų nuomos kranelį staigiai užsuko.
Menininkai skaičiuoja
1992 metais Kultūros ministerijos įsteigta valstybinė institucija Šiuolaikinio meno centras (ŠMC) Vilniuje, Vokiečių g. 2, dalį patalpų (70 kv. metrų) išnuomojo maitinimo paslaugas teikiančiai bendrovei. Kaip informavo ŠMC direktorius Kęstutis Kuizinas, anksčiau nuomininkas mokėjo mažiau, bet, peržiūrėjus sutartį, kaina pasikeitė centro naudai. Šiuo metu už 1 kv. metrą nuomininkas moka po 50 litų, per mėnesį – 3500 litų. Palyginkime: ŽŪM patalpas sostinės centre nuomoja po 11 litų už 1 kv. metrą, o ŠMC irgi prestižinėje vietoje – po 50 litų už 1 kv. metrą.
Seimas dosnus bankui
Seimo institucijos taip pat puikiai „įsipaišo“ į valstybės turto dalytojų gretas. Seimo kanceliarija komerciniam bankui nuomoja 5232 kv. metrų ploto patalpas miesto centre, už 1 kv. metrą gauna 40 litų. Nors rinkos kaina kur kas didesnė. Tačiau valdininkai net nevadina to lengvatomis privačiam bankui. „Kaina netgi per didelė, – pareiškė Seimo kanceliarijos Bendrųjų reikalų departamento direktorius Antanas Dimaitis ir užsiminė, jog sutartyje nėra numatytas nuomos kainos perskaičiavimas visą jos galiojimo laikotarpį. – Nesvarbu, kad ir kokie kataklizmai atsitiktų, ji nesikeis. Sutartis pasirašyta 1997 metais, jos trukmė – 25 metai.“
Kitų sutartyje numatytų sąlygų departamento direktorius atskleisti nepanoro.
Valdiški benamiai – dosnūs
Paradoksas, tačiau nors atkakliai tvirtinama, kad patalpų nuomos kainos smarkiai kritusios, valstybinėms įstaigoms kažkodėl nesiseka surasti pigių patalpų nuomai. Dar vienas paradoksas – benamės valdžios įstaigos turtingų patalpomis kolegų nelaukiamos ir turi ieškotis privataus kampo už didelę kainą.
Štai Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga iki šių metų spalio 1 dienos patalpas Barboros Radvilaitės gatvėje nuomojosi iš privataus asmens ir kas mėnesį vien už nuomą paklodavo apie 20 tūkstančių litų. Tik po ilgų prašymų ir ginčų įstaigai galų gale buvo perduotos valstybei priklausančios patalpos Plačiojoje gatvėje. Čia mokama tik už eksploatacijos ir komunalines paslaugas.
Privačią bendrovę nuompinigiais ilgą laiką maitino ir du Finansų ministerijos padaliniai. Patalpų nuomos sutartis buvo sudaryta 5 metams, turėjo galioti iki 2012 metų rugpjūčio. Ministerija vis sulaukdavo priekaištų dėl to, kad slėpė didžiulę nuomos kainą (to reikalavo pasirašyta sutartis), tad ėmėsi ieškoti pigesnio varianto. Nuostolių neišvengta. Apie ketinimus nutraukti patalpų nuomos sutartį ministerija tuometį nuomininką privalėjo informuoti prieš pusę metų, už šį laikotarpį turėjo mokėti ir nuomos mokestį. Tik šio spalio pabaigoje ministerijos padaliniai išsikraustė iš prestižinio pastato ir įsikėlė į naujas patalpas. Jos – irgi nuomojamos. Finansų ministrės patarėja Giedrė Balčytytė sakė, kad už 1280 kv. metrų plotą per mėnesį sumokama 38 tūkstančiai litų nuompinigių (už 1 kv. metrą – beveik 30 litų).
Vilniaus apskrities mokesčių inspekcija (VAMI) 5000 kv. metrų ploto patalpas Ulonų gatvėje irgi nuomojasi iš privačios bendrovės. Nei nuomos sutarties trukmės, nei suderėtos kainos bendrovės atstovė Monika Sabaliauskaitė neatskleidė. „Vakaro žinių“ duomenimis, už 1 kv. metrą mokesčių inspekcija sutarė mokėti po 44 litus, taigi už visą nuomojamą plotą – daugiau kaip 218 tūkst. litų per mėnesį. Tiesa, VAMI atstovė Ilona Velžytė patikslino, esą atsižvelgiant į susiklosčiusią ekonominę situaciją su nuomotoju pavyko sutarti, kad nuomos kaina būtų sumažinta – dabar ji yra 36,59 lito už 1 kv. metrą.
Laimingiausi valstybinių plotų naudotojai – politinės partijos. Vilniaus savivaldybei priklausančios patalpos geriausiose sostinės vietose jų buveinėms skiriamos už dyką arba už simbolinį litą.
Be centralizuoto valdymo nieko nebus
Rimantas Sanajevas, Valstybės kontrolės 6–ojo audito departamento direktorius:
Valstybės kontrolė nustatė nemažai neefektyvaus patalpų valdymo ir naudojimo atvejų. Todėl Vyriausybei ir Aplinkos ministerijai pateiktos rekomendacijos, kaip šį valstybės turtą valdyti efektyviau.
Vyriausybė parengė Centralizuotą valstybės turto valdymo strategiją, Finansų ministerija paskirta valstybės turto valdymo politiką formuojančia institucija, bet vis dar nėra paskirtų šią strategiją ir politiką įgyvendinančių institucijų.
Galime teigti, jog mūsų rekomendacijos nebuvo praleistos pro ausis. Dalies valstybinių patalpų nuomos sutartys buvo nutrauktos ar peržiūrėtos, naujos sudarytos pagal patikslintą tvarką. Tačiau siekiant efektyviai naudoti valstybei nuosavybės teise priklausančias patalpas, būtina įgyvendinti Centralizuotą valstybės turto valdymo strategiją. Be to, teigiamų poslinkių šioje srityje sunku tikėtis.
Vaistas – tik viešumas
Saulius Stoma, Seimo Audito komiteto narys:
– Kodėl Lietuvoje vienos valstybės institucijos, kurioms trūksta patalpų, jas brangiai nuomojasi iš privatininkų, o kitos, turinčios per daug, nuomoja privatininkams? Gal būtų taupiau viską sumesti į vieną „katilą“ apeinant privatininkus ir duoti neturinčioms naudotis nemokamai?
– Nėra vieningo valstybės turto registro, todėl vienos institucijos nežino, kad kitos turi nenaudojamų patalpų. O siūlymai dėl registro buvo jau labai seniai, bet kažkur užstrigo. Tada reikėtų viso turto valdymą perduoti vienai institucijai. Ir viskas išsispręstų. Daugelyje šalių taip ir yra. Viena institucija valdo visą valstybės nekilnojamąjį turtą. Tam, kas neturi, duoda naudotis nenaudojamu. Atsiranda racionalūs santykiai. Nebebūna, kad kokia nors institucija nuomojasi labai brangiai, o kita nuomoja pigiai. Ir pasipelnyti kažkam tada neįmanoma.
– Daug nuomos sutarčių dėl valstybinių patalpų sudaryta 25 metams ar panašiam laikotarpiui. Ar tai nereiškia, kad turime daug nereikalingo turto?
– Taip ir yra. Tačiau įdomus kitas faktas. Vienose institucijose žmonės dirba susigrūdę, bet yra ir tokių, kur kiekvienam darbuotojui tenka po 200 kvadratinių metrų ploto. Tokie skandalingi faktai ne kartą pateko į komiteto akiratį.
– Gal kam nors pelnytis būtų sunkiau, jei teisės aktais būtų draudžiama pasirašyti sutartis, kurios draudžia skelbti sandorio kainą?
– Viešumas daug problemų išspręstų. Tokia informacija privalo būti vieša. Bet, kiek žinau, neseniai reglamentavimas sutvarkytas, ir valstybės institucijos nebegali slėpti kainos.
Virginija GRIGALIŪNIENĖ
