Neseniai prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėjas Nerijus Udrėnas sakė, kad valstybės skola auga tragiškai, finansų ministrė dejavimus dėl „praskolintos Lietuvos“ vadina „krokodilo ašaromis“. 35,89 milijardo litų skolos – daug ar mažai? Ją atiduoti taupant ar uždirbant?
Apie tai „Balsas.lt“ vaizdo konferencijoje diskutavo „Syndicatum capital international“ generalinis direktorius Saulius Racevičius ir bendrovės „Brandscape“ vadovas, viešųjų ryšių specialistas Mindaugas Lapinskas.
Skolintis reikėjo
„Galima sakyti, kad skolos augimas didelis, tačiau prieš tai skolos augimas buvo mažas Lietuvos bendrajam vidaus produktui (BVP) nusmukus 15 procentų. Pagrindinės šakos, kurios sumokėdavo daug pinigų į biudžetą, krito atitinkamai 30 ir 50 procentų. Turiu omenyje mažmeninę prekybą ir statybų sektorių. Gavome didžiulį nokdauną 2009 metais. Kito varianto, kaip skolintis, turbūt, tikrai nebuvo, nes pradėti piratauti Baltijos jūroje arba surasti naftos nėra taip paprasta“, - sakė S. Recevičius.
Anot jo, nėra teisūs ir tie, kurie teigia, kad galima buvo skolintis dar daugiau ir tais pinigais gaivinti ūkį. „Reikalas tas, kad situacija, į kurią mes įpuolėme 2009 metais, yra pakankamai sudėtinga, todėl ir atsiranda daug vietos panašiems pasišnekėjimams, kur ir vienas, ir kitas gali būti santykinai teisus“, - teigė S. Racevičius.
Pensininkai apvalgo ateities kartas?
Kaip grąžinti ar bent stabilizuoti tas skolas? Dar labiau taupant bei karpant algas ir išmokas, sunaikinant pensininkus ar paleidžiant kariuomenę? Ar galima sutaupyti, jei neuždirbi?
Kalbėdamas apie skambančius pažadus grąžinti valstybės skolą 2014 metais, M. Lapinskas sakė, kad jam tai primena valstybės vyrų ir moterų kalbas po gero vakarėlio. „Primena kalbas apie tai, kaip skauda galvą arba kodėl skaudą galvą. Vienas sako, kad labai skauda galvą, kitas sako, kad tai niekai. Vis tiek reikia žiūrėti į fundamentalius klausimus – iš kur tos skolos atsiranda. Jos atsiranda dėl to, kad krenta pajamos, o apetitas vartoti nemažėja tiek pat, kiek mažėja pajamos. Tada, kai tu tiek nebeuždirbi, bet vis dar nori važiuoti atostogų į Egiptą, turėti prašmatnų automobilį ar butą, skoliniesi“, - sakė M. Lapinskas, pridurdamas, kad Lietuvoje, esą, yra kelios neliečiamųjų kastos, kurių taupymas 2009 metais, neva, nepalietė. Anot jo, tokiomis kastomis laikytini medikai, pedagogai ir pensininkai.
„Įsivaizduokime šeimą iš visų keturių dirbančių asmenų. Kas pas mus Lietuvoje nutiko: buvo pasakyta, kad Jonas ir Petras taupys, Birutė netaupys, o štai Rasai mes dar pridėsime.... . Ką mes darome, tai ant šito mokytojų, gydytojų ir pensininkų aukuro dedame savo vaikų ateitį“, - nepakankamu taupymu piktinosi M. Lapinskas.
S. Racevičius su tokiais vertinimais nesutiko, pabrėždamas, kad taupymams ir karpymams yra riba, nes įsibėgėjus ir smukdant vartojimą yra įsukamas smagratis, dėl kurio biudžetas negauna dar daugiau pajamų. „Prisiminkime, kad 2006, 2007 ar 2008 metais, dar iki krizės, per valstybę buvo paskirstoma santykinai nedaug – apie trečdalį Bendrojo vidaus produkto, tad kažką reikšmingai sumažinti yra ganėtinai sudėtinga. Aišku, galima gauti tam tikrą efektą gerinant viešąjį administravimą, ten turbūt yra resursų. Bet noriu pasakyti, kad prieškrizinių metų augimą lėmę ekonomikos sektoriai sužlugo. Kyla klausimas, ar tuos mechanizmus galima atgaivinti arba kažkuo pakeisti“, - sakė jis.
Pasak S. Racevičiaus, bėda yra ta, kad Lietuvos ūkio struktūra yra labai primityvi ir todėl krizės ją paliečia itin skaudžiai, o atsigavimas būna ganėtinai lėtas. Lietuva neturi kapitalo rinkų, kurios galėtų pakeisti bankinį finansavimą, neturi daugelio struktūrų. Net ir lyginant su šeimos ūkiu yra akivaizdu, kad taupyti galima iki tam tikro lygio, o galiausiai vis tiek reikia uždirbinėti“, - sakė ekspertas.
Gerti ar negerti?
S. Racevičiaus įsitikinimu, ekonomika nėra matematika ir ten veikia daug veiksnių, kuriuos sudėtinga sudėti į formules. „Prieš dvidešimt metų Lietuvoje vidutinė šeima pirkdavo bulves visai žiemai, raugindavo agurkus, praktiškai gyveno natūrinio ūkio sąlygomis. Turėjome tokią natūrinę ekonomika, kuri, aišku, šiek tiek patobulėjo per dvidešimt metų, bet didele dalimi išliko panaši. Lietuvos ūkis remiasi smulkiomis ir vidutinėmis įmonėmis, kurios nėra tarptautinės ir pan. Toliau įsukti ideologinio taupymosi mechanizmą yra paprasta, bet čia jau yra vadinamieji lūkesčių finansai. Kai vėliau reikės užsukti apyvartumo ir ekonomikos paleidimo mechanizmą, tai bus jau labai sudėtinga“, - sakė jis.
Anot jo, reikia atsakingai jausti ribą, kiek mojuoti taupymo vėliava, nes susispaudus ir toliau besispaudžiant verslui ir žmonėms, ekonomikai nebus iš ko kilti.
Taupumą, kaip pagrindinę panacėją gynęs M. Lapinskas ir vėl nesutiko. „Kitaip tariant, grįžtu prie vakarėlio temos. Jei vakarėlyje prieš vidurnaktį ima skaudėti galvą, galima liautis gerti arba dar įsipilti“, - sakė jis. Anot jo, finansų ministrė ir tie, kas teigia, jog skolos ne problema, siūlo „išgerti dar“.
Apie tai, ar tęsti „vakarėlį“ ir ar neverta rinktis bent jau pigesnio „gėrimo“ - vaizdo konferencijoje.
