Lietuvos pasiuntinė Lenkijoje Loreta Zakarevičienė apie Lietuvos lenkus pasakė: „Nes dabar man kartais susidaro įspūdis, kad jie kaip ne Lietuvos piliečiai. Turime rusų, baltarusių, žydų, bet jie save labiau laiko Lietuvos piliečiais negu mūsų lenkai.“
Ar frazė yra svaičiojimas, priklauso nuo konteksto. Jeigu ambasadorės „įspūdis“ būtų apgalvotas valstybinės propagandos dalykas, jeigu, tarkime, tuo pat metu vyktų represijos prieš Lietuvos lenkus, pavyzdžiui, priverstinis lenkų išvarymas iš Lietuvos arba iškeldinimas į stovyklas kur nors Lietuvos viduryje, kaip per Antrąjį pasaulinį karą JAV valdžia pasielgė su japonų kilmės amerikiečiais, sakytume, jog pasiuntinė šaunuolė. Ji bando įtikinti tarptautinę bendruomenę, kad Lietuvos lenkai nelojalūs. Panašiai turėtų kalbėti visi mūsų diplomatai.
Bet jokių represijų prieš lenkus nevyksta. Priešingai – Lietuvos lenkų rinkiminė akcija (LLRA), kurią kai kas laiko veikiančia prieš Lietuvą, pakviečiama jungtis prie valdančiosios Vilniaus koalicijos. LLRA atstovas taikosi būti Vilniaus vicemeru.
Tai kam tada pliurpti? Ir dar visai Europai? Kam kiršinti vietinius lenkus, kam duoti progos įsiterpti Lenkijos užsienio reikalų ministrui Radoslawui Sikorskiui? Šis atsikirto: „Nežinau, kas yra didesnė problema – ambasadorės pareiškimas ar tai, kad dauguma Lietuvos politikų iš tiesų tiki tuo, ką ji pasakė.“
Ne, premjeras Andrius Kubilius nepripažino, kad tiki savo buvusios patarėjos L. Zakarevičienė įspūdžiais. Paklaustas apie ambasadorės požiūrį į lenkus, premjeras bandė žongliruoti sąvokomis, lyg būtų pats Vytautas Landsbergis: „Nežinau, kas yra lojalūs, kas yra nelojalūs. Jeigu lietuviai apie Lietuvą kalba kur nors nelabai tiesą ir nelabai pagarbiai, tai irgi galima klausti, ar jie elgiasi tinkamai taip, kaip turi elgtis Lietuvos piliečiai.“
Premjero svarstymai apie „tinkamą elgesį“ skamba keistokai. Demokratinėje valstybėje piliečiai privalo laikytis įstatymų. Taškas.
Įdomu, kad Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas pranoko A. Kubilių. Jis pareiškė, kad Lietuvai turėtų rūpėti, jog situacija nepasikartotų, kada vienoje televizijos laidoje buvo parodyta, kaip Eišiškėse nukabinama neteisėta gatvės pavadinimo lentelė su lenkišku užrašu.
Neteisėtus užrašus privalo naikinti Lietuvos policija. Bet dabartinė mūsų valdžia niekada neduos tokio įsakymo. Štai kaimyninės valstybės vadovas nurodo, kad Lietuvos privačios televizijos neturėtų rodyti net panašaus siužeto. Donaldas prieš Loretą – 1:1.
Kadangi nežinau aplinkybių, galiu fantazuoti: už butelį vietinės „valiutos“ šeimininkas leido nuplėšti lentelę ir vėl prikalti, bet paskutinis veiksmas nebuvo parodytas, nes to nenumatyta scenarijuje.
Beje, Lietuvos diplomatinio korpuso baubas pats (tiksliau, pati) nusikalba. Ir ne bet kokiais, o globaliais klausimais.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė taip pakomentavo NATO rekomendaciją ne mažiau 2 proc. nuo bendrojo vidaus produkto skirti krašto apsaugai: „Matote, kai nerašytos taisyklės, reiškia, jų ir nėra.“
Ar jūs, ponia, norite, kad NATO įvestų griežtą normą? Nesumokėjai 2 proc. – lauk iš aljanso. Tai patriukšmaukite, ponia, pakovokite, kaip kad triukšmavote dėl Lietuvos apgynimo planų.
O kol kas reikalai krypsta link to, kad knygai apie D. Grybauskaitės užsienio politiką puikiai tiktų viršelis, kuriame prezidentė vaizduojama besišnypščianti į JAV vėliavą.
