Ir mūsų amžiuje valstybių tarpusavio santykiai dažnai veikiami praeities akcentų, kurių akivaizdžiausiu pastarojo meto pavyzdžiu yra Graikijos ir Makedonijos nesutarimai, netgi užkirtę kelią Makedonijai tapti NATO nare. Makedonijos stojimą į NATO užblokavo Graikija, kuri reikalauja, kad ši šalis kandidatė pakeistų savo pavadinimą, sutampantį su vienos iš Graikijos provincijų pavadinimu. Atrodytų, ši kliūtis gali būti lengvai pašalinta. Makedonijai tereikėtų pakoreguoti savo šalies pavadinimą ir Graikija neblokuotų tolesnių Makedonijos siekių integruotis į NATO. Vis dėlto akivaizdu, kad valstybių nesutarimus lemia ne tik formalios paralelės.
Socialistinė Makedonijos Respublika buvo įkurta Jugoslavijos teritorijoje Stalino ir Tito susitarimu 1945-aisiais. Nuo pat Makedonijos Respublikos nepriklausomybės 1991-aisiais graikai blokavo jos tarptautinį pripažinimą (narystę JT) ir įvedė ekonominę blokadą, kol makedonai sutiko pakeisti savo vėliavą ir Konstituciją.
Po šių susitarimų Graikijos ir Makedonijos santykiai stabilizavosi. Valstybės užmezgė diplomatinius ryšius 1995-aisiais ir nuo tada tarp jų nebuvo jokių rimtesnių incidentų; graikų verslininkai tapo didžiausiais užsienio investuotojais Makedonijoje, o ir makedonai palankiai žiūrėjo į graikų verslą, kuriantį darbo vietas šios šalies gyventojams.
Vis dėlto pastaruoju metu santykiai tarp Graikijos ir Makedonijos vėl komplikavosi. 2006-ųjų pabaigoje kilo incidentas tarp Atėnų ir Skopjės, kai makedonai nusprendė pavadinti pagrindinį sostinės oro uostą Aleksandro Didžiojo vardu. Graikijos užsienio reikalų ministrė Dora Bakoyannis tąkart pareiškė, kad Makedonija mėgina falsifikuoti dviejų tūkstančių metų senumo istoriją; mat Aleksandras Didysis – neatsiejama graikų tapatumo dalis.
Makedonijai pareiškus siekį stoti į NATO, graikų diplomatai jau oficialiai paskelbė, kad Atėnai neblokuos Makedonijos siekio įstoti į šią tarptautinę organizaciją su sąlyga, kad jos pavadinimas bus pakeistas. Graikija tąkart tvirtino, kad tokią jos poziciją įtakoja teritoriniai akcentai – Graikijoje yra sritis tuo pačiu pavadinimu, kaip ir kaimyninė valstybė ir tai neva kelia pavojų teritoriniam Graikijos vientisumui.
Sunku įsivaizduoti, kaip vos 2 mln. gyventojų turinti Makedonija atsiplėšia gabalą teritorijos nuo daug didesnės ir galingesnės NATO ir ES valstybės Graikijos. Todėl Graikijos-Makedonijos nesutarimai – tai greičiau kova dėl teisių į makedonietišką (Antikos prasme) istoriją ir kultūrą, kuri neatsiejamai yra valstybinio ir tarptautinio tapatumo, identiteto formavimo bei ekonominių santykių dalis.
Taigi priežastys, kodėl buvo prieštaraujama narystei, yra daugiausia susijusios su oficialiu Makedonijos pavadinimu, kuris istoriškai žinomas kaip Aleksandro Didžiojo (Aleksandro Makedoniečio) 356–323 p.m.e. sukurtos imperijos, kuri per trumpą laiką išsiplėtė iki pat Pakistano, pavadinimas.
Tuometinės šalies kalbos ir kultūros pagrindu pietinė kaimynė Graikija antikinę Makedoniją laiko savo istorijos dalimi ir naudoja Makedonijos pavadinimą šalies viduje. Viešoji nuomonė Graikijoje prieštarauja tam, kad kaimyninė valstybė, turinti kitokią kalbą ir kultūrą, naudotų tą patį pavadinimą.
Graikija neneigia Makedonijos teisės į nepriklausomybę arba veiksmingo bendradarbiavimo su šiaurės kaimyne poreikio, tačiau, vartojant tokias sąvokas kaip Vardar, Skopjė arba Šiaurė, išreiškiama mintis, kad valstybė, kurios konstitucinis pavadinimas yra Makedonijos Respublika, neapima visos teritorijos, kuri istoriškai laikoma Makedonija. Taigi nenuostabu, kad Graikija neprieštarautų Makedonijos narystei, šiai šaliai pakeitus pavadinimą.
Yra ir kitų, ne mažiau svarbių šio konflikto aspektų. Graikija pateikia save pasauliui kaip modernią ir gražią šalį, galinčią pasiūlyti aukšto lygio atostogas 12 mėnesių per metus. Valstybės valdoma Graikijos nacionalinė turizmo organizacija planuojanti įsteigti dar 49 savo filialus, be jau esančių 23-jų, išsibarsčiusių po visą pasaulį. Graikija garsėja švariausiu vandeniu visoje Europos Sąjungoje. Akmenuotos lagūnos, auksinis smėlis ir krištolo tyrumo vanduo – tai graikiškas paplūdimys. Daugybę turistų kasmet pritraukia ir Antikos istorinis bei architektūros palikimas.
Makedonija, savaime suprantama, turizmo srityje neturi kuo lygintis su Graikija. Žinomiausia Makedonijos turistinė įžymybė yra Ochrido ežeras. Šalis ne itin lankoma turistų. Todėl ne nuostabu, kad tiek Graikija, tiek Makedonija turistus nori patraukti ir Aleksandro Didžiojo vardu.
Aleksandro Didžiojo vardas gali pritraukti ne tik milžiniškas turizmo lėšas. Tai ir valstybės įvaizdžio dalis. Makedonija, būdama pasauliui mažai žinoma valstybe, šiuo vardu kuria ir valstybės įvaizdį. Savo ruožtu ir Graikija siekia akcentuoti, kad tikroji Aleksandro Didžiojo šlovė priklauso jai (taip didžiąja dalimi ir yra) bei neturi nieko bendro su Makedonijos Respublika.
Taigi nei Graikija, nei Makedonija neketina užleisti pozicijų. Be to, juk Aleksandro Makedoniečio vardas – ne tik turistinės traukos objektas, bet ir valstybės savimonės, identifikacijos pasaulyje akcentas.
Nors Graikijos pozicija šių nesutarimų fone prieš NATO vadovų susitikimą buvo daug svarbesnė, ir Makedonija akcentavo nekeisianti šalies pavadinimo, nebent tik santykiuose su Graikija.
Be to, Makedonija prieš NATO viršūnių susitikimą jautė ir tarptautinį palaikymą. Kai kurios valstybės tąkart pareiškė, kad aktyviai remia aljanso plėtrą ir nesirengia blokuoti Makedonijos kandidatūros. Olandijos užsienio reikalų ministras M. Verhagenas tvirtino, kad „vardas negali būti argumentas nepriimti valstybės“. Jam pritarė JAV, Vokietija ir kai kurios kitos šalys.
Tarp palaikančiųjų Makedoniją buvo ir Lietuva. Vasario pabaigoje Skopjėje lankėsi Lietuvos krašto apsaugos ministras J. Olekas: su Makedonija pasirašytas susitarimas dėl bendradarbiavimo karinėje srityje. Ministras, kalbėdamasis su kolega L. Elenkovskiu, taip pat išreiškė paramą Makedonijos narystei NATO. Ši laikysena išties nuosekli ir suprantama: Lietuva iš principo remia NATO „atvirų durų“ politiką. Tačiau, nepaisant tarptautinės bendruomenės raginimų, Graikija vis dėlto nesutiko su Makedonijos naryste NATO.
Sunku pasakyti, ko daugiau Graikijos pozicijoje – logikos ar tiesiog ambicijų, tačiau akivaizdu, kad padėtis, kai kiekvienai NATO priklausančiai valstybei yra suteikiama galimybė kelti atskirus, labai subjektyvius reikalavimus ir taip blokuoti kitoms narėms priimtiną sprendimą, nėra normali. Tik šiuo metu neatrodo, jog kuri nors šalis būtų linkusi inicijuoti tokios teisės apribojimo svarstymą.
NATO generalinis sekretorius Jaapas de Hoopas Schefferis po NATO vadovų susitikimo pabrėžė teigiamus aljanso plėtros padarinius, tačiau kartu aiškiai leidžia suprasti, kad Graikijos norų bus paisoma. Taigi, kol NATO sprendimai dėl naujų narių pakvietimo priimami vienbalsiai ir kiekviena šalis sprendžia pagal savo interesus, Makedonijos siekis tapti NATO nare su dabartiniu valstybės pavadinimu kol kas yra mažai tikėtinas.
Gediminas Dubonikas
