LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt
Valstybė, mirus žmogui, išmoka 1 040 litų paramą, sako Lietuvos ritualinių paslaugų asociacijos valdybos pirmininkas Raimundas Pocius. Be to, mirus jaunam žmogui, artimieji daugiau nieko negauna, o mirus pensininkui ar neįgaliam asmeniui, skiriamos ir kitos išmokos.
Anot bendrovės „Spinter tyrimai“ vadovo Igno Zoko, iš tiesų laidotuvės kainuoja apie 2–5 tūkst. litų – daugiau, nei skiria valstybė. Tad kai kurie žmonės joms skolinasi.
Didžiausiu laidotuvių rūpesčiu tapo pinigai
„Spinter tyrimai“ birželį atliko tyrimą, kuriuo bandyta išsiaiškinti, su kokiomis problemomis susiduria žmonės, ištikus nelaimei. „Viena iš pagrindinių problemų – dokumentų tvarkymas ir kiti biurokratiniai rūpesčiai bei pinigai. Piniginis aspektas per laidotuves nėra dažnai akcentuojamas, bet artimiesiems jis visuomet aktualus“, – tyrimo rezultatus komentuoja I. Zokas.
Pasak jo, šiek tiek daugiau nei pusė šalies gyventojų yra susidūrę su artimo žmogaus laidotuvėmis. Tyrimas parodė, kad 38 proc. žmonių jas apmokėjo iš paties velionio santaupų, 26 proc. – iš savo arba artimųjų santaupų, 24 proc. tenkinosi vienkartine valstybine laidotuvių parama, 10 proc. teko skolintis.
Bendrovės vadovas sako, kad atsakydami į klausimą, kiek kainuoja laidotuvės, 52 proc. respondentų nurodė 2–5 tūkst. litų (didesnes sumas nurodė didesnes pajamas gaunantys gyventojai, ir atvirkščiai), 19 proc. mano, kad turėtų būti 5–10 tūkst., 13 proc. 1–2 tūkst., 11 proc. negalėjo atsakyti.
„Pasiteiravus, kas turėtų pasirūpinti laidotuvėmis, 36 proc. žmonių manė, kad laidotuvės – artimųjų moralinė pareiga ir pats žmogus neturėtų tuo rūpintis. Tačiau net 32 proc. mano, kad kiekvienas vyresnio amžiaus žmogus pagal galimybes turi sukaupti pinigų savo laidotuvėms, kad tai nebūtų finansinė našta artimiesiems. O 18 proc. mano, kad, mirus žmogui, valstybė skiria paramą ir to turėtų pakakti“, – kalba I. Zokas.
Valstybės parama menka
Vienas didesnių rūpesčių, norint palaidoti žmogų, anot I. Zoko, yra biurokratiniai dalykai: gauti mirties liudijimą, rasti pasą (jei žmogus gyveno atskirai) ir pan.
R. Pocius mano, sutvarkyti dokumentus nėra pati didžiausia problema, nes daugelis Lietuvos ritualinių paslaugų įmonių teikia tokią paslaugą. „Kyla problemų, kai žmogus miršta savaitgalį. Jei artimieji nori per tą patį savaitgalį sutvarkyti dokumentus ir palaidoti, tai nelabai įmanoma, nes valstybinės institucijos, išduodančios dokumentus, leidimus laidoti, sekmadienį arba šeštadienį po pietų nebedirba“, – pabrėžia jis.
Asociacijos pirmininkas sutinka, kad didelė problema yra pinigai, ir mano, kad laidotuvės dažniausiai kainuoja 2,5–5 tūkst. litų. Tačiau, pasak jo, provincijoje ir didesniuose miestuose kainos labai skiriasi. „Vilniuje palaidoti žmogų gerokai brangiau nei Kėdainiuose, Raseiniuose ar mažesniame provincijos miestelyje. Laidojimo paslaugos gana brangios, joms reikia didelių sąnaudų, žmogiškų resursų. O, pvz., Vilniuje šioje srityje dirbančio žmogaus atlyginimas gerokai didesnis“, – aiškina R. Pocius.
Jis sako, kad valstybė, mirus žmogui, išmoka 1 040 litų paramą. Be to, mirus jaunam žmogui, tai paskutiniai pinigai. O mirus pensininkui, neįgaliam asmeniui, artimieji dar gauna pensijos dydžio ar invalidumo išmoką. „Norėtume, kad būtų nebūtų diferenciacijos ir skriaudžiami jauni žmonės, norėtume, kad pinigai būtų mokami vienodai visiems Lietuvos piliečiams. Pvz., Lenkijoje mirties pašalpa yra apie 5 tūkst. zlotų“, – tvirtina R. Pocius.
Taip pat jis pabrėžia, kad valstybės pašalpos žmogui pakasti pakanka, palaidoti – ne.
Kai kam laidotuvės tampa galimybe pasipinigauti
Kai kuriose Europos šalyse mirusysis laikomas specialiose vietose tol, kol artimieji pasiruoš laidotuvėms. Pasiruošiama maždaug per mėnesį. R. Pociaus tikinimu, Švedijoje netgi įstatymai įpareigoja palaidoti žmogų ne vėliau kaip per du mėnesius. „Tačiau ši tradicija Vokietijoje ir kitose šalyse pamažu traukiasi, nes žmonės laidojami ne tada, kada reikėtų, o tada, kai artimieji turi laiko. Suprantama, kad, moraliniu požiūriu, laidoti nereikėtų tą pačią dieną, bet nereikėtų ir laikyti mėnesį ar du kažkur šaldomoje patalpoje“, – įsitikinęs asociacijos pirmininkas.
Pastebima, kad laidotuvių tradicijos pamažu keičiasi ir Lietuvoje, sutinka R. Pocius. Pasak jo, sumažėjo gėlių, plinta paprotys padėti materialiai. Taip pat visus laidotuvių rūpesčius, kad kūnas būtų pagerbtas, paimtas, gražiai palaidotas, gali sutvarkyti laidojimo kompanijos. Nemažai įmonių paskui gali prižiūrėti ir kapus, primena jis.
Komentuodamas atvejį, kai Karmėlavoje už geresnę vietą kapinėse buvo pareikalauta 6 tūkst. litų, R. Pocius neslepia, kad ritualinių paslaugų sistema turi trūkumų. Jo teigimu, Kauno situacija išskirtinė, nes šį verslą dabar perėmė savivaldybė.
„Savivaldybės administracija ir savivaldybės įmonės kasa ir skirsto duobes, viską prižiūri. Netgi kūnų surinkimą Kauno savivaldybė perėmė į savo rankas ir neįleidžia mūsų, kaip privačių šio verslo atstovų. Taigi matome, kad padėtis nekontroliuojama, bet asociacija negali kištis“, – sako asociacijos pirmininkas. Taip pat jis patvirtino, kad signalų, jog už tam tikras kapavietes reikalaujama pinigų, būta ir anksčiau.
