Ko reikia ekonominės krizės laikais? Bent jau politinio stabilumo. Net ir ne pranašai gali lengvai nuspėti, kad pavasaris bus politiškai audringas. Derybos su Krikščionių partija nutrūko net neprasidėjusios. Ir tai reiškia, kad valdantieji savo koalicijos nesustiprins. O čia atsiveria kelias būsimam nestabilumui.
Tiesa, Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasakė, kad nemato šios koalicijos darbo problemų, nes įstatymai Seime priimami. Taip, Seime biudžetas buvo priimtas. Ir jis buvo priimtas kaip tik tų pačių Krikščionių frakcijos (tuo metu vadinosi vienalietuvininkais) balsais.
Prezidentė visiškai teisi, šiuo metu Vyriausybės darbo problemų kaip ir nematyti, nes Seime nėra posėdžių. Bet kas gali garantuoti, kad svarbūs įstatymai bus priimami, kai parlamentarai susirinks? Tikrai nereikia būti labai įžvalgiu politologu, kad pasakytum, jog dabar opozicija tikrai yra pasiruošusi stabdyti įstatymų paketus. Jau vien dėl sportinio intereso ir noro parodyti, kad be dialogo su opozicija nieko nepavyks padaryti.
Tad labai greitai gali iškilti šios koalicijos darbo problemų. Ir ką tada darys Prezidentė?
Opozicija derasi dėl alternatyvios koalicijos. Jei dar prieš kokį pusmetį maniau ir sakiau, kad alternatyvi koalicija neįmanoma, šiandien to tvirtinti nedrįsčiau. „Tvarka ir teisingumas“, socialdemokratai, Darbo, Krikščionių partija bei liberalai gali sudaryti daugumą. Tiesa, ji bus margesnė, jai bus tikriausiai sunkiau dirbti, bet įmanomas ir toks variantas. Valdžios keitimas reiškia darbo sustojimą mažiausiai keliems mėnesiams. Ar tikrai to reikia Lietuvai?
Tačiau Vyriausybės darbas stoviniuos bet kuriuo atveju. Algirdas Butkevičius kalba, kad reikia stiprinti parlamentinę kontrolę. Vytautas Gapšys antrina, kad interpeliacijų ministrams tikrai bus.
Štai įsivaizduokime labai paprastą scenarijų. Prasidėjus pavasario sesijai opozicija paruošia interpeliaciją aplinkos ministrui Gediminui Kazlauskui. Dėl neprasidėjusios pastatų renovacijos jį apginti būtų labai sunku.
Jei Vyteniui Andriukaičiui pavyksta suorganizuoti Seimo kreipimąsi į Konstitucinį Teismą dėl aukštojo mokslo reformos, tuomet šis turėtų ne eilės tvarka išnagrinėti. Beveik neabejotina, kad pasakys, jog kai kurios nuostatos (tegu ir neesminės) prieštarauja Konstitucijai. Tai reiškia interpeliaciją Gintarui Steponavičiui. O juk ne paslaptis, kad net dalis Tėvynės Sąjungos nepalaiko jo vykdomos reformos. Taip pat kalbama apie interpeliaciją D. Kreiviui, E. Masiuliui.
Neužmirškime, ir Prezidentės pašmaikštavimo, kad STT agentai gali užsukti ir į kitas ministerijas. O tai reiškia, kad netikėtai gali kristi ir kiti ministrai.
Pagal Konstituciją, pasikeitus daugiau kaip pusei ministrų, Vyriausybė turi iš naujo gauti Seimo įgaliojimus. Vadinasi, opozicijai tereikia tik vienos galvos. Ir ja gali būti Remigijus Vilkaitis, kurį viešai labai stipriai kritikuoja net ir koalicijos narys Mantas Adomėnas. A. Valinskas tikrai jo neapgins. Ne jo jėgoms.
O tuomet Andrius Kubilius turi eiti į Seimą ir pasitikrinti, ar turi pasitikėjimą. Kadangi dauguma labai trapi, gali to pasitikėjimo ir nebūti.
Aišku, tokiu atveju galimas politinės aklavietės variantas: nepatvirtinus Vyriausybės kelis kartus iš eilės, Prezidentė turėtų paleisti šį Seimą ir skelbti naujus rinkimus. Šiandien Tėvynės sąjunga pagal reitingus pirmauja, tačiau ar pirmaus šį rudenį?
Šis niūrus scenarijus reiškia, kad beveik visus metus ministrai galvos apie savo išlikimą, o ne apie reformas. Be to, kokias reformas ir kokius ryžtingus darbus galima daryti, jei nežinai, ar juos palaikys Seime? Ministerijų darbuotojai taip pat gyvens permainų nuotaikomis, laukdami, kaip čia gali pasikeisti valdžia.
O juk Lietuvoje ekonominė krizė, didėja bedarbystė. Ekonomika laukia postūmių, laukia „Sodros“ reforma, reikalinga sveikatos apsaugos pertvarka. Ar bus galima šias reformas vykdyti?
Šis niūrus scenarijus reiškia, kad beveik visus metus ministrai galvos apie savo išlikimą, o ne apie reformas. Be to, kokias reformas ir kokius ryžtingus darbus galima daryti, jei nežinai, ar juos palaikys Seime? Ministerijų darbuotojai taip pat gyvens permainų nuotaikomis, laukdami, kaip čia gali pasikeisti valdžia.
O juk Lietuvoje ekonominė krizė, didėja bedarbystė. Ekonomika laukia postūmių, laukia „Sodros“ reforma, reikalinga sveikatos apsaugos pertvarka. Ar bus galima šias reformas vykdyti?
