Vienas po kito į viešumą lendantys neracionalaus valstybės pinigų naudojimo ar net galimo jų grobstymo faktai erzina visuomenę, kuri yra spaudžiama didesniais mokesčiais, tačiau mato, kaip iš jos surenkami pinigai yra tiesiog iššvaistomi. Ypač piktina tai, kad dėl neprotingų ar piktybiškų sprendimų dažniausiai nėra jokios atsakomybės, nors jei pinigai būtų naudojami tinkamai, galbūt jų užtektų ir nedidinant ar nekuriant naujų mokesčių.
Iš Klaipėdos miesto tarybos į apskrities viršininko administraciją atėjęs dirbti viršininko pavaduotoju Artūras Šulcas sako dar kartą įsitikinęs, jog Lietuvą valdo ne politikai, o įvairiausio plauko valdininkai, kurie sugeba pritapti prie kiekvienos valdžios ir susikurti sau palankią terpę disponuoti pinigais.
Pinigų neskaičiavo
Artėjant sunkmečiui politinį saulėlydį nujausdama anuometinė valdžia pasidarbavo iš peties: iškuopė valstybės pinigų aruodą taip, kad dabar tenka tik dejuoti, naštą užkraunant ant paprastų mokesčių mokėtojų pečių. Ne išimtis - ir Klaipėdos valstybinės institucijos, iš kurių labiausiai pagarsėjo Klaipėdos apskrities viršininko administracija (KAVA), kuriai vadovavo Vytautas Rinkevičius.
Pasikeitus politinei situacijai šiame biurokratų lizde aptikta keletas „siurprizų“. Maža to, kad savo pavaldinius prieš Kalėdas apdalijo net iki 80 proc. mėnesinio atlyginimo siekusiomis premijomis, palikdamas postą V. Rinkevičius skubiai surengė neeilinį tarnautojų vertinimą. Jis pasirašė įsakymą, kuriuo į aukštesnes pareigas perkėlė bei priedus prie algos už kvalifikacinę klasę skyrė 23 administracijos darbuotojams.
A. Šulcas atkreipė dėmesį į dar keletą akivaizdaus neūkiškumo pavyzdžių. Anot jo, viename sandėliuke rasta apie 110 tūkst. litų kainavusi triukšmo matavimo įranga, kuri kelerius metus dulkėjo nenaudojama. KAVA administracijos kieme puikavosi ir 96 tūkst. litų kainavęs visureigis „Toyota Hilux“, pirktas už pajūrio krantų tvarkymo programai skirtas lėšas. Paaiškėjo, kad per dvejus metus juo nuvažiuoti tik trys tūkstančiai kilometrų...
Nemari hidra
- Kaip reagavote, kai išsiaiškinote apie ankstesnės vadovybės neūkiškai panaudotas lėšas?
- Pasitvirtino ne tik mano, bet ir daugybės žmonių nuojauta, kad valstybės turtas, lėšos naudojami neracionaliai, neapgalvotai ir nesivadovaujant protingumo kriterijais. Pirko prabangų automobilį, matuoklį, kitus dalykus, bet už tai žmogaus nenubausi, nes viskas atlikta pagal įstatymo raidę. Nėra prie ko prikibti. O kur žmogiškoji, politinė atsakomybė? Normalioje situacijoje gal tokie pirkiniai ir atrodytų normaliai, tačiau kai lėšos išleistos valstybei ritantis į ekonominį dugną... Tai jau šventvagiška.
Neracionaliai naudojamas ir kitas mūsų visų turtas: žemė, uosto, miesto teritorija, pastatai. Tie dalykai stebina. Juk vien pažvelgus, kaip leidžiami pinigai, darosi pikta. Tam pačiam darbui atlikti lėšos skiriamos kelioms institucijoms, funkcijos - dubliuojamos. Tą patį darbą galėtų atlikti viena, o ne kelios institucijos.
- Kam naudinga taip elgtis, kodėl sudaromos sąlygos išlaidauti?
- Tai naudinga žmonėms, kurie dirba valstybinėje tarnyboje, nes jie ir sau, ir artimiesiems susikuria labai geras sąlygas, dirba įdomų darbą, turi, ką veikti, nešioja raštus ir tuomet sau atrodo labai reikšmingi. Tai tik dar kartą įrodo, kad Lietuvą valdo ne politikai, o įvairiausio plauko valdininkai, kurie sugeba pritapti prie kiekvienos valdžios, susikurti sau palankią terpę disponuoti pinigais ir uždirbti.
Ir nieko neišmesi iš pareigų, nenubausi, nes tas pats klanas ir susikūrė savo žaidimo taisykles. Tai ta pati sovietinė nomenklatūra, kuri pasipildė naujais, energingais žmonėmis. Tačiau krizė - kaip vilkas, kuris padeda sumažinti nereikalingą prieauglį. Biurokratinis aparatas - tarsi hidra, kuris dauginasi, kad ir kiek jos galvų nukirstum, tiek pat jų ir atauga. Tai - visų demokratinių valstybių bėda.
Kol gyvename pasiturimai, tol tai yra gera terpė veistis ir daugintis, o kai blogai, tuomet jau žiūrima, ar reikia tiek tų galvų. Kyla klausimas: ar mes esame tokie turtingi, kad mūsų problemas spręstų tokia gausybė institucijų?
Įprotis švaistyti
- Kaip reikėtų elgtis, jei matai, kad yra valdiškų pinigų, tačiau jų galima ir neleisti, nepirkti? Perskirstyti, grąžinti į nacionalinį biudžetą?
- Esant gerai ekonominei situacijai, pinigus galima leisti, tačiau svarbiausia tai daryti racionaliai. Prieš perkant prabangų visureigį, reikėtų susimąstyti, ar išties labai gerai gyvena švietimo, gydymo, socialinės įstaigos? Kai šeimoje turi perteklinių lėšų, gali sau leisti išvykti atostogų, pramogauti, tačiau valstybės tarnyboje taip elgtis nedera. Jei esi sąžiningas, turi dengti tas sritis, kurioms labiausiai skauda.
Žinoma, yra dar ir kitas aspektas: nepanaudotas lėšas grąžinus į valstybės iždą, jas vis viena kas nors kitas išleis. Tad ir vadovaujamasi tokiu principu: yra pinigų, jų liko, vadinasi, reikia juos išleisti. Tai liečia absoliučiai visas valstybines įstaigas, savivaldybes. Aišku, nieko blogo sutaupyti valstybės pinigų, tačiau žmonės visada elgiasi savininkiškai. Nesvarbu, ar tai privatus sektorius, ar valdiškas darbas. Tai - moralės klausimas.
- Ar įmanoma pakeisti tokią ydingą situaciją, skatinti taupumą?
- Pats laikmetis dabar tą situaciją stabdo, nes kyla grėsmė nustoti funkcionuoti kiekvienam valstybės mechanizmo sraigteliui. Išties mes sunkiai įsivaizduojame, kas yra valstybės bankrotas. Tai - tarsi Žemė be oro ir vandens. Tuomet neveiktų nei policija, nei gydymo įstaigos, nei teismai, sustotų viskas. Siekiant to išvengti, imamasi skaudžių priemonių, atsisakoma vykdyti kai kurias gyvybiškai ne taip būtinas paslaugas, stabdomos investicijos, atsisakoma ne pirmo būtinumo išlaidų.
Aš net neabejoju, kad ekonomikai atsigavus vėl viskas grįš į senas vėžes. Bus tas pats ir visada taip buvo. Esant gerai situacijai, kiekvienas valdovas nori veikti plačiais mostais, gražinti kažką, pirkti.
Baudžia rinkėjai
- Visgi, kalbant apie praeitį, tenka konstatuoti, kad lėšų švaistytojai lieka nenubaisti. Kenčia mokesčių mokėtojai, o valstybės pinigus į kairę ir į dešinę leidę klerkai mėgaujasi ramybe.
- Taip, tačiau demokratinė sistema turi savo instrumentą - rinkimus. Tie pareigūnai, apie kurių diskutuotinus veiksmus mes šiandien kalbame, nebeužima tų postų, nebedisponuoja valstybės turtu. Juos nubaudžia žmonės. Ne už kriminalinius, administracinius nusižengimus, o už švaistymą, neūkiškumą. Baudžia rinkėjai, ir demokratija veikia. Dėl to buvusiais valdančiaisiais ir nebuvo pasitikėta per rinkimus, nes žmonės pamatė, kad valstybė valdyta atmestinai, neatsakingai.
- Tačiau pasikeitus politiniam klimatui tie patys veikėjai neretai ir vėl grįžta prie mokesčių mokėtojų pinigų lovio ir toliau sėkmingai juos žarsto.
- Taip, tačiau valdžia yra tokia, kokia ir visuomenė. Galiu pasakyti ir kitą dalyką: išbandymas valdžia - pats žiauriausias dalykas.
- Ar įmanoma kaip nors taupyti dabar? Pažvelgus vien į Klaipėdos apskrities viršininko administracijos biurokratinį aparatą susidaro įspūdis, kad kai kurios pareigos sukurtos visiškai be reikalo, pilna neaišku kuo užsiimančių visokių specialistų, skyrių.
- Jau tuomet, kai kūrėsi apskritys, prieš 10 metų, atrodė, kad tai - vėjai, beprasmiai dalykai. Buvo manoma, kad Vilniaus valdžią pavyks priartinti prie žmonių, atimti kai kurias funkcijas iš ministerijų. Bet viskas baigėsi atvirkštiniu variantu: buvo perimtos funkcijos iš savivaldybių, o iš ministerijų - ne, jos tik dubliuojamos.
Mūsų apskrities viršininko administracija prižiūri 28 įstaigas. Kam jas prižiūrėti? Yra įstatymai, jų privaloma ir laikytis, vykdyti.
Mums jau sumažino ir dar mažins finansavimą 10 proc. Administracijoje dirba 220 žmonių, tad gali tekti atleisti 10-15 darbuotojų. Išties dabar yra taip, kad ten, kur galėtų dirbti vienas specialistas, dirba trys.
Esmė ta, kad mes nieko realiai negalime padaryti. Jokių priedų, priemokų darbuotojai šiemet negaus, o tai, kas jau buvo padidinta, mažinti neturime teisės. Jei įstatymais būtų „nuimtos“ įvairios funkcijos, galima būtų atsisakyti ir etatų. Dabar tų funkcijų - daugybė, per metus viršininkui tenka pasirašyti per 15 tūkst. įsakymų, keliauja tonos dokumentų. Jei būtų kirsta per dubliuojančias funkcijas, pavyktų labai daug sutaupyti. Kai įstaigos viena kitą dubliuoja, tai nieko ir nevyksta, žmonių reikalai stringa, o lėšos valdymui skiriamos milžiniškos.
Iš apskričių viršininkų administracijų turi likti tik regionų plėtros tarybos, kurias išrinktų savivaldybės. Tačiau dabar aš pastebiu, kad procesai vyksta keistai, nes apskričių viršininkų administracijoms užkraunama vykdyti dar daugiau funkcijų.
Denisas Nikitenka
