Dar pamiršau paminėti garsią muziką ir buto šeimininko draugus, kurių vardai dažniausiai skamba „man p... tie mentai“, „aš toooks girtas“, „man p..., aš čia negyvenu“, arba „išlįsk, gaidy, pasišnekėti“.
Dar, kaip taisyklė, šios šventės būtinas atributas yra merginos, kurios mano, kad trečią ryto (gali būti ir pirmą, antrą, penktą ar šeštą, nesvarbu) visa plačia gerkle plyšauti „vosemnadset mne uže“ ir klaikiu asinchronu traukiamas „ja tebe liubila, a ty menia net“, pitbulių elektroninę frustraciją ar kitus lietuvių jaunuomenės mėgstamus šlagerius, yra reginys, vertas įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą.
Nerimą keliančius signalus galite pastebėti dar šventei net neprasidėjus. Baugščiai besidairantys laiptinėje vidutinės klasės aptarnaujančio personalo darbuotojai su sidro, alaus ir starkutės buteliais barškančiais prekybcentrių maišais. Nutyla praeidami pro šalį, nervingai pradeda maigyti domofono mygtukus, prašydami šeimininkus juos įleisti ar garsiai šūkaudami žygiuojantys laiptine – narsūs svaigiųjų gėrimų naikintojai skuba įsitvirtinti atsiradusiame alkoplote. Balkone pasigirdę kompanijos balsai irgi nieko gera nežada – vyksta apšilimas. Gali būti, kad likus kelioms valandoms iki žymiojo renginio, laiptinėje atsiras pakabintas lapelis, kuriame tikrai nuoširdžiai bus pažadėta „pernelyg netriukšmauti“, vien tam, kad vėliau to galėtų nevykdyti.
Lapeliai – pranešimai apie vakarėlį likus kelioms valandoms iki paties vakarėlio yra verti atskiro aptarimo. Koks jų tikslas? Pajusti simpatiją tavo visos nakties kankinimams sąmoningai nusiteikusiems kaimynams? Mintyse padėkoti, kad jie sąžiningai prisipažįsta, ir mėgautis nuostabia triukšmo ir klegesio kupina naktimi? „Mieli kaimynai, mes jums šį vakarą neleisime miegoti, tačiau jūs nekreipkite dėmesio, juk mes jus perspėjome, kad taip bus“, - ir ką man dabar daryti? Liepti vaikui negirdėti muzikos? Apsimesti, kad noriu visą penktadienio, po sunkios darbo savaitės, naktį dirbti skambant kaimynų triukšmui? Prisiminti, kad seniai planavau kelionę savaitgaliui į gamtą ir, pasiėmus pagrindinius daiktus, emigruoti? Jūs turbūt juokaujat.
Kaip nereikia elgtis, kai kaimynai pradeda savo epinį vakarėlį:
21.00 – mąstau, kad iki 22 kaimynai nutildys muziką ir išsitraukę „Risk“ stalo žaidimą pradės nuožmias strategijos ir proto kautynes.
22.20 – pirmasis nuėjimas pas kaimynus, – „Gerai, patildysim muziką“.
Paprašius pritildyti muziką jus pasitinka keli tipai asmenų:
„filosofas“ - jis yra girtas, jis švenčia gimtadienį/penktadienį/egzamino išlaikymą/leidimą legaliai įsigyti alkoholį. Jis būtinai primins tau apie jo prigimtinę teisę „kartais pašvęsti“, „mes juk nedažnai“, „mes gi negarsiai“. Poleminiai ginčai su juo yra beprasmiški. Tai yra dažniausiai tiesiogine ir protine prasme emigrantas. Jis nori „šventę švęsti“, jis tiki demokratijos jam suteiktomis teisėmis, jis neabejoja savo teisumu.
„mergina – taikdarys“ – ji yra buto bendranuomininkė arba šeimininko draugė. Tradiciškai būna blaiviausia iš visos kompanijos, ji greitu ir ryžtingu žestu atidariusi duris „sutvarko problemas“. Likus valandai iki „renginio“ ji pakabins skelbimą ant laiptinės durų, kuriame gyventojai bus supažindinti su „Mes čia truputį gimtadieniuką švenčiam, pasistengsim būti tyliai, labai nepykit, ačiukas“. Nuėjus paprašyti pabūti tyliau būtent ji atidarys duris, neleis savo jau įkaušusiam draugui veržtis į priekį ir ištars legendinę frazę „Gerai, patildysim muziką“. Absoliučiai nekontroliuoja situacijos, nevaldo svečių, o dažnai ir pati vadovauja paradui. Pamiršta ką pažadėjo, vos uždarius duris. Tiesa, viduje ji – tikras angelas. Idealiame pasaulyje tikrai laisvalaikiu siuvinėtų kryželiu. Bet „tas kaimynas vieną kartą gali ir pakentėti gi“ įsitikinimas greitai tokias mintis nustumia šalin.
24.00 – fiesta nusidažo naujomis spalvomis, nes į vakarėlį ateina naujų balsų arba alkoholio magijos paveikti naujų savybių savyje atranda ten buvusieji. Moteriškos būtybės paskleidžia savo žavingą prarūkytą juoką balkone visai apylinkei, o kambaryje išbando grindinio (būtinai be kilimo) tvirtumą sušokdamos „Aukštaitišką kadrilį“ (galbūt „Našliuką“, kartais sunku atskirti).
01.00 – antras apsilankymas, – „Gerai, patildysim muziką“.
02.00 – Kviečiama policija, atvažiuoja po 10-30 min. Muzika nutyla, pareigūnai perspėja, gauna burtažodį „Gerai, patildysim muziką“ ir išvažiuoja. Ore tvyrantys keiksmažodžiai materializuojasi, perduodami linkėjimai kaimynams, išreiškiama meilė tėvynei ir pasipiktinimas – „ar už tokią Lietuvą mes kovojome, kad net pašvęsti nebegalima. Mes juk tyliai“.
Jeigu pasiseks su pareigūnais – šie užvažiavę už kampo palauks, po dešimties minučių grįš patys nekviečiami atgal ir aptikę „mano didelės šeškinės pjankės“ reginį – išrašys baudą vietoje.
03.00 – Jeigu pareigūnai nebūna nusiteikę gaišti laiko, tai jums liūdėti neleis ir likusia naktine programa pasirūpins tyloje parūkę, išgėrę ir užkandę svečiai. „Vosemnadset mne uže“ ir likęs ruspopo repertuaras, R. Cicinas, „Noriu dar“, „heeej makarena“. Muzikos lygį paįvairins kažkuris rūkyti neišėjęs melomanas paleisdamas maloniai ausį kutenančius DJ Tiesto ar Pitbull.
05.00 – Krinta buteliai, dūžta likimai, vyksta aktyvus ir garsus „tu mane gerbi?“ aiškinimasis, „Lietuvoje nėra ką veikti“, „visi vagys“, „ką, kur ir kada esi pridaužęs“ istorijų porinimas. Hurijos tuo metu jau baigia išeikvoti paskutines jėgas, jų repertuaras pradeda kartotis, juokas darosi vis silpnesnis.
06.00 – jeigu pasisekė – pasigirsta stumdomų „Krasnyj oktiabr“ sofų – lovų garsai. Jeigu loterijoje jums nesiseka, kompaniją gali aplankyti antras įkvėpimas. Gali aplankyti iš „načnyko“ grįžęs draugas. Gali daug kas aplankyti. Pamirškite miegą.
Kaip reikia elgtis:
21.59 – nueiti pas kaimynus ir pasakyti, kad būtų tyliai, nes iškviesite policiją. Idealus variantas - kooperuotis su kaimynais. 22.15 – kviesti policiją. Idealus variantas - kaimynai irgi kviečia policiją. Kuo daugiau skambučių, tuo greičiau nutils triukšmas – taisyklė tokia. 22.35 – vėl kviesti policiją.
Pabendravau ir su namo bendrijos pirmininke - „oi, aš jau nuo balandžio mėnesio į komisariatą vaikštau. Ten jau juokiasi, kad gal aš jau pas juos įsidarbinau“. Vienu žodžiu – nenustebinau, pasirodo, kad kaimynai nuo triukšmadarių kenčia mėnesiais, o kartais ir metų metus.
Deja, tikroji situacija dar liūdnesnė. Liaudyje itin gajūs mitai, kad policija yra bejėgė prieš tokius pažeidėjus (nors ir gajus, tai yra mitas. Policininkai, daugeliu atvejų, ypač turėdami bendruomenės palaikymą, efektyviai susitvarko su triukšmadariais). Nuolaidesni bando ramintis, kad „vieną naktį pakentėsiu“, o paskui stoiškai kenčia metų metus. Oponuojanti pusė nuolat pabrėžia savo demokratinę teisę į „ką aš į savo butą jau pasikviesti svečių nebegaliu“. Būtinai dar kas nors pastebės, kad „yra tokių kaimynų, kurie išgirdę menkiausią krustelėjimą, kviečia policiją“.
Pasiteisinimų kvailam elgesiui galima surasti daugybę, tačiau užtektų tiesiog šiek tiek sveiko proto ir gebėjimo suprasti kitą. Kaip pasakytų P. Coelho: „Gyvenkime draugiškai“.
