Yra įvairių teorijų apie Valentino dienos kilmę. Kai kurie šią šventę sieja su romėnu Šv. Valentinu, kuris buvo nukankintas už tai, kad neatsižadėjo krikščionybės. Jis mirė 269m. vasario 14 dieną – tą pačią dieną vykdavo ir meilės „loterijos“. Anot legendos, Šv. Valentinas paliko atsisveikinimo raštelį kalėjimo prižiūrėtojo dukrai, su kuria buvo buvo susibičiuliavęs. Raštelį pasirašė taip: „Tavo Valentinas“. Dar pasakojama, kad Šv. Valentinas buvo kunigas. Imperatorius Klaudijus II neva jį įkalinęs už išdavystę – įstatymo nesilaikymą (dėl valstybinių interesų imperatorius buvo išleidęs įsakymą nesutuokti porų, bet kunigas Valentinas slapta poras sutuokdavo). 496 metais popiežius Gelasijus vasario 14-ąją Šv. Valentino garbei paskelbė Valentino diena.
Laikui bėgant šią dieną imta keistis meilės įrodymais, pavyzdžiui, eilėraščiais arba gėlėmis, o Šv. Valentinas tapo šventuoju įsimylėjėlių globėju. Taip pat dažnai būdavo rengiami susiėjimai ar pokyliai.
Jungtinėse Amerikos Valstijose pirmoji valentino atvirutes išsiuntė panelė Estera Howland. 1800 metais pradėti gaminti komerciniai atvirukai, o šiuo metu ši šventė ypač sukomercizuota. Lovelando mieste (Colorado valstijoje) paštas šventės dienomis gauna daug pelno. Gerumo dvasia sėjama jausmingomis eilėmis ir atvirukais, kuriais mokiniai keičiasi mokykloje.
Valentino dienos istorija
Valentino dienos šventė siekia Romos imperijos laikus. Senovės Romoje vasario 14-oji buvo skirta deivei Junonai pagerbti. Junona buvo Jupiterio žmona, romėnų dievų motina ir karalienė. Žinoma kaip santuokos, motinystės, moterų ir vaisingumo deivė. Vasario 15-ąją prasidėdavo Luperkalijos šventė.
Romos imperijos laikais jauni vaikinai ir merginos retai kada gaudavo galimybę pabūti kartu. Tačiau buvo toks vardų surašymo paprotys. Luperkalijos išvakarėse ant popieriaus lapelių būdavo surašomi merginų vardai, o šiuos popierėlius sumesdavo į ąsočius. Kiekvienas vaikinas iš ąsočio išsitraukdavo popierėlį su merginos vardu ir kartu su šia mergina šventės metu būdavo pora. Dažnai jaunuoliai vienas kitą įsimylėdavo, o vėliau susituokdavo.
Romos imperiją valdant Klaudijui II (apie 270 m.) šalis daug kariavo. Klaudijus, pramintas Žiauriuoju, susidūrė su problema – vis sunkiau buvo surinkti kariuomenę. Jis buvo įsitikinęs, kad taip yra todėl, jog vyrai nenori palikti savo mylimųjų ar šeimų. Todėl uždraudė Romos gyventojams susižadėti ir tuoktis. Buvo toks kuningas Valentinas. Jis kartu su Šv. Marijumi padėdavo krikščionims ir slapta sutuokdavo poras. Už šiuos gerus darbus Šventas Valentinas buvo suimtas ir atgabentas pas imperatorių, kuris pasmerkė jį užmušti lazdomis ir nukirsdinti. Jo mirties data laikoma vasario 14-oji – Luperkalijos šventės išvakarės. Kaip jau minėta, jos išvakarėse ant popieriaus lapelių būdavo surašomi jaunų meginų vardai, ir taip vaikinai išsiburdavo sau šventės draugę.
Ankstyvosios krikščionybės kunigai pasistengė atsikratyti pagoniškų šios šventės elementų, o merginų vardus pakeisti šventųjų vardais. Kadangi Luperkalija prasidėdavo vasario viduryje, vietoj jos kunigai įvedė naują Šv. Valentino dieną. Taigi taip atsirado naujas paprotys: vaikinai išsirinkdavo sau šventą globėją ateinantiems metams.
