Šiandien Gerardui Bagdonavičiui, šiuolaikinės lietuvių dailės pradininkui, Šiaulių miesto legendai, sukanka 110 metų. Išskirtinis buvo ne tik dailininkas, bet ir jo namas Aušros alėjoje 84. Po savininko mirties jame planuota įrengti muziejų. Muziejaus čia neieškokite: Savivaldybei priklausančio griūvančio namo butai tapo socialiniu būstu.
Valstybės saugomas socialinis būstas
„Namas su trimis butais ir palėpe priklauso Savivaldybei. Statusas — socialinis būstas, butai neprivatizuoti“, — apie G. Bagdonavičiaus namą informuoja Šiaulių miesto savivaldybės Turto valdymo skyrius. Tokio likimo sulaukė namas, kuris dėl išskirtinio projekto (jis kurtas padedant garsiam architektui Karoliui Reisonui) ir interjero buvo gretinamas su muziejumi.
Ant vis labiau smengančio G. Bagdonavičiaus namo prikalta medinė memorialinė lenta, jog šiame name dailininkas gyveno 1936— 1986 metais. Namo išskirtinumą ir vertę liudija ženklas „Valstybės saugomas kultūros paveldo objektas“.
„Šiaulių kraštas“ ne kartą domėjosi G. Bagdonavičiaus namo likimu. Projektas namo rekonstrukcijos darbams buvo parengtas 1996 metais, tuometė sąmata — 300 tūkstančių litų. Idėjos liko nerealizuotos, darbai nevyko, o nedovanotinas laukimo procesas tęsiasi iki šiol.
2005 metais dailininko namas buvo lopomas popieriais ir pažadais.
Po metų, artėjant 105-ajai dailininko gimimo sukakčiai, lėšų namo remontui nebuvo skirta.
Šiemet, minint dailininko 110-ąsias gimimo metines, pastatas toliau griūva, tręšta, smenga. Gal laukiama — nebus namo, nebus ir problemos?
Trūksta noro ir intereso
Dailininko jubiliejų šiandien pagerbs Šiaulių „Aušros“ muziejus. Ch. Frenkelio viloje pristatomas dailininko darbų albumas-katalogas, atidaroma paroda “Gerardas Bagdonavičius. Gyvenimas — tarsi teatras...“. Šiam muziejui priklauso didžioji dailininko palikimo dalis — 3800 eksponatų.
„Aušros“ muziejaus direktorius Raimundas Balza, paklaustas apie G. Bagdonavičiaus namo problemą, neabejoja: trūksta miesto Savivaldybės intereso ir noro.
„Man nesuvokiama. Namas yra nekilnojamoji kultūros vertybė, įdomus medinis paveldas strategiškai geroje miesto vietoje. Savivaldybei turėtų būti prestižo reikalas jį susitvarkyti“, — sako direktorius.
R. Balzos teigimu, name būtų galima sukurti jaukų, patrauklų, interaktyvų kampelį, kuriame veiktų muziejus, įsikurtų piešimo studija. Veiklos sričių netrūktų: tapyba, grafika, fotografija, scenografija, literatūriniai vakarai ar vaidyba.
Reikia vienintelio — intensyviai padirbėti ir paieškoti finansavimo.
Pasak R. Balzos, medinio paveldo restauravimo, atkūrimo, atstatymo projektų neatsisako remti Norvegų fondas. Jam padedant, antram gyvenimui prikeltas Žaliūkių malūno kompleksas.
„Šiaulių miesto savivaldybė savo žinioje neturi muziejaus (išskyrus Katinų). Kauno savivaldybė atidarė miesto muziejų, Vilniaus — Technikos muziejų (anksčiau vadinosi Energetikos), juos išlaiko, galvoja apie turistų srautus, organizuoja renginius“, — pateikia pavyzdžius R. Balza.
Nebus namo, nebus problemos?
Šiauliuose yra du medinio paveldo objektai, įtraukti į Kultūros vertybių registrą — Žaliūkių malūnas ir G. Bagdonavičiaus namas.
Galbūt muziejus galėtų perimti dailininko namą? Prieš keletą metų R. Balza buvo sulaukęs tokių pasiūlymų.
„Negalime būti vien statybininkai, sutvarkyti visus restauruotinus pastatus. “Aušros“ muziejus ir taip prikėlė didžiąją dalį Šiaulių miesto nekilnojamo paveldo. Veiklos mums užtenka. Bet padėti visada galime“, — sako muziejaus direktorius.
Pasak R. Balzos, neišsprendžiama G. Bagdonavičiaus namo problema rodo neadekvačiai suvokiamą kultūrinę situaciją, nes G. Bagdonavičius yra ne tik Šiaulių, bet visos Lietuvos reiškinys. Tik šio didelio menininko vertę dar ne visi suvokė.
„Kuo ilgiau laukiama, tuo brangiau kainuos namą sutvarkyti. Galbūt po dešimties metų nebebus namo ir problemos?“ — apie blogiausią variantą svarsto R. Balza.
Kultūrinės netvarkos — daug
Kai dailininkas, skulptorius Aloyzas Toleikis 1963 metais atvažiavo į Šiaulius, G. Bagdonavičius jau buvo pagyvenęs žmogus, mokytojavo.
A. Toleikis ne kartą lankėsi dailininko namuose, itin įdomiose dirbtuvėse.
„Kūrybinės dirbtuvės buvo antrame aukšte, visos lentynos — prikrautos raižinių, piešinių. Viena dirbtuvė buvo didelė, joje stovėjo spausdinimo staklės, šalia salono buvo kita, maža dirbtuvėlė, — prisimena A. Toleikis. — Buvo salonėlis, nedidelė virtuvėlė, miegamasis palėpėje, visiškai tamsus, be langų. Kambariuose — daugybė senų baldų.“
A. Toleikis konstatuoja — kultūrinės netvarkos Lietuvoje daug. Ir pateikia analogišką Birštono, kuriame dabar gyvena, pavyzdį: kurorte baigia sugriūti gražusis dailininko akademiko Nikodemo Silvanavičiaus namas.
„Jeigu Šiaulių miestui, Kultūros skyriui nerūpi, kas daugiau G. Bagdonavičiaus namu pasirūpins? O juk buvo galima antrą aukštą sutvarkyti, palikti jo dirbtuvę, eksponuoti darbus. Neatidumas, nerūpestingumas ir štai — rezultatas“, — sako skulptorius.
A. Toleikio manymu, nusistovėjusį miesto užutėkį galėtų pajudinti Šiaulių dailininkų organizacija.
Miesto antikultūra
„Širdies badymas su šakute, — taip G. Bagdonavičiaus namo istoriją apibūdina dailininkas Arūnas Vasiliauskas. — Tai mūsų miesto gėda, neturiu kitų žodžių.“
Dailininkas kasdien pro G. Bagdonavičiaus namą praeina dukart: eidamas į darbą ir grįždamas namo. Eidamas giliai atsikvėpia, nes žino, kad dabar gali tik pavaitoti su tais, kuriems namas rūpi. Patikėti, kad šis namas nesupus, jau sunku.
A. Vasiliauskas prieš porą dešimtmečių buvo tarp tų, kurie turėjo įvairiausių idėjų dėl garsiojo namo, stengėsi jas įgyvendinti. Vienas iš sumanymų — mini parodų salė su eksponuojamais ekslibrisais, mini grafika.
Bet, pasak dailininko, viskas liko ant liežuvio galo.
„Meškos kailį pradėjome dalyti, kai jo dar neturėjome, gal taip ir išėjo. Labai dėl to išgyvenu“, — atsidūsta dailininkas.
Tų, kurie oficialiai trukdė, sąrašas būtų labai ilgas, o ir skaudu dabar apie juos kalbėti. Pasak dailininko, tyrinėtojai, restauratoriai, planuotojai užsisakė tokius pinigus, už kuriuos buvo galima du daugiaaukščius pastatyti.
„Nejaugi miestas negali sutvarkyti vieno kultūros kampelio? Kiek tų kampelių yra? Šis žmogus — mūsų kultūros patriarchas, jo ekslibrisai — enciklopediniai labai tolimos ateities kūriniai. Nejaugi toks didelis miesto antikultūros gabalas ir nugalės?“ — juodžiausiu scenarijumi nenori patikėti dailininkas.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
