Sėdžiu, žiūriu į savo dviejų mėnesių pyplius ir galvoju, nuo ko pradėti pasakoti jų atsiradimo istoriją. Skausmas lyg ir gyvas galvoje, bet toks nebe tikras, kažkoks lyg ne man nutikęs, lyg ne taip ir skaudėjęs... Noras turėti vaikų atsirado tada, kai pranešė, jog aš jų turėti taip lengvai negalėsiu. Tą dieną buvo liūdna, tačiau net baisiausiam sapne neįsivaizdavau, kokį iš tiesų ilgą kelią teks nueiti. Pradėjau nekęsti nėščių moterų. Pradėjau pulti žmones, kurie augina mažus vaikus. Raudodavau kiekvieną kartą, kai draugė pranešdavo apie nėštumą. Kaukdavau šuns balsu užsidariusi namie, reikalavau iš vyro kažkokio nesveiko dėmesio. Galų gale žmonės pradėjo manęs vengti, draugės pradėjo slėpti savo nėštumus. Profesinė karjera byrėjo, man niekas daugiau nerūpėjo, tik mano didelis, juodas skausmas. Pinigų pradėjo trūkti pragyvenimui, jau nekalbant apie brangų gydymą. Ši istorija turi laimingą pabaigą, bet tikrai ne visos jos būna tokios.
Noras turėti vaikų – vienas pamatinių ir prasmingiausių žmogaus gyvenimo siekių, deja, ne visiems įgyvendinti šį troškimą lemta. Specialistų teigimu, Lietuvoje oficialaus nevaisingumo registro nėra, bet Lietuvos Statistikos departamento Namų ūkio tyrimo duomenimis, Lietuvoje yra daugiau nei 55 tūks. vaisingo amžiaus (18-49 m.) sutuoktinių porų, kurios neturi vaikų.
Tokia statistika rodo, kad apie 15–20 proc. visų Lietuvos šeimų (kas penkta ar šešta pora) yra nevaisingos ir negali susilaukti vaikų, bet tik apie 43 proc. nevaisingų šeimų tiriasi, specializuotos pagalbos ieško 24 proc. šeimų ir tik apie 2 proc. siekia pagalbinio apvaisinimo.
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, kas penkta-šešta pora be medikų pagalbos vaikų susilaukti neturi jokių galimybių. Lietuvoje daugelis pacientų neturi net galimybės kreiptis į medikus, nes profesionalų gydymą teikia tik privačios klinikos.
Dirbtinis ar pagalbinis?
Vaisingumo asociacijos Valdybos pirmininkė Rūta Vyšniauskaitė, kalbėdama apie dirbtinį apvaisinimą, sakė: „Nevaisingumo gydymo metoduose nėra nieko dirbtino, medicina tik padeda susitikti mamos ir tėčio lytinėms ląstelėms. Todėl reiktų vartoti terminą „pagalbinis apvaisinimas“, kaip jis vadinamas ir visame pasaulyje."
Į klausimą, su kokiomis problemomis susiduria nevaisingos poros, pašnekovė atsakė: „Dažna su nevaisingumu susidūrusi šeima patiria daugybę psichologinių problemų nevaisingumo gydymo laikotarpiu. Tokią nevaisingų šeimų psichologinę gyvenimo kokybę, sąlygojamą ir Lietuvoje susiformavusio nevaisingumo suvokimo, lemia vienas kitą veikiantys socialiniai, kultūriniai, politiniai procesai.“
Nevaisingos šeimos jaučiasi izoliuotos
Pasak pašnekovės, gydytojų diagnozuotas nevaisingumas šeimos gyvenime vaidina lemiamą vaidmenį: „Nuo to momento, kai pora sužino, kad negalės susilaukti vaikų natūraliai, atsiranda įtampa ir nerimas, jog teks pragyventi gyvenimą be džiaugsmo sūpuojant kūdikį; kiekvienąkart dėl nepavykusios pagalbinio apvaisinimo procedūros vis gilėjant depresijai vėl ir vėl patiriami netekties ir sielvarto jausmai; kaskart mažėjant vilčiai tapti tėvais išgyvenamas bejėgiškumo jausmas, kai rankos nusvyra ir nebėra jėgų žengti toliau; šeimą kamuoja egzistenciniai klausimai „kodėl mums? Už ką?“.
R. Vyšniauskaitės teigimu, partneris, kuriam nustatyta nevaisingumo diagnozė, pradeda nepasitikėti savimi, jaučiasi nevisavertis ir kaltas dėl nesugebėjimo susilaukti bendrų vaikų, t.y. dėl nesugebėjimo padaryti šeimą laiminga.
„Bene jautriausiai nevaisingos šeimos reaguoja į bendravimą su vaikų turinčiomis šeimomis, nesusidūrusiomis su nevaisingumu. Nevaisingos šeimos išgyvena tam tikrą izoliacijos jausmą, nes šalia natūraliai susilaukusios vaikų šeimos jie jaučiasi nevisaverčiai, kitokie ar net neįgalūs turėti vaikų. Svarbu paminėti, kad tokiai šeimų būsenai įtakos turi visos visuomenės nevaisingumo suvokimas, reakcijos į nevaisingumo gydymą ir bendras Lietuvos (ne)tolerancijos lygis,“ – kalbėjo pašnekovė.
Gydymas brangus ir nekompensuojamas
Itin skaudus smūgis nevaisingoms poroms būna žinia, kad gydymas nuo nevaisingumo Lietuvoje nėra kompensuojamas valstybės lėšomis. Tokia pat tvarka galioja ir kaimyninėje Latvijoje, bet visos kitos ES šalys turi sėkmingai veikiančias medicininės pagalbos tokioms poroms programas.
„Nevaisingumas tarptautinėje ligų klasifikacijoje įvardytas kaip liga, kurią būtina gydyti. Dauguma negalavimų Lietuvoje yra gydomi tiek valstybinėse gydymo įstaigose, tiek privačiose, bet mūsų šalyje profesionaliai nevaisingumo priežastis tiria, gydo ir, esant būtinybei pagalbines procedūras atlieka, tik privačios ligoninės“, – sakė R. Vyšniauskaitė.
Moters teigimu, Lietuvoje neveikia joks pagalbinio apvaisinimo kompensavimo mechanizmas, vienuolika metų tik diskutuojama apie Pagalbinio apvaisinimo įstatymą. Vaisingumo problemų turintys pacientai – sąžiningi mokesčių mokėtojai, tačiau nesulaukia jokios valstybės paramos.
„Pagalbinio apvaisinimo paslaugos brangios visame pasaulyje, todėl Lietuvoje tik labai mažas procentas šeimų, kurioms šios pagalbos reikia, gali sumokėti už gydymą. Vienas bandymas pastoti kainuoja apie 10 - 14 tūkstančių litų. Tikimybė, jog po jo užsimegs gyvybė ir po sėkmingo nėštumo gims kūdikis, tėra apie 30 proc. Tad vienos procedūros dažniausiai neužtenka tam, kad būtų pasiektas norimas rezultatas“, – kalbėjo R. Vyšniauskaitė.
Anot moters, ne visos nevaisingos šeimos gali susimokėti už keliolika tūkstančių litų kainuojantį gydymą. „Dažnai dėl lėšų trūkumo tokios šeimos priverstos gydymą atidėti, jų ligos įsisenėja. Atitolinus nevaisingumo gydymą keleriems metams, dažnai prasideda natūralus biologinis moters vaisingumo mažėjimas ir mažėja medikų galimybė padėti, valstybinis finansavimas suteiktų tokioms šeimoms galimybę susilaukti palikuonių“, – situaciją komentavo pašnekovė.
Pagalbos ieško JAV ir Rusijoje
Pagalbinio apvaisinimo srityje mūsų šalis atsidūrė paskutinėje vietoje visoje Europos sąjungoje: „Tuo metu, kai, pvz., suomiai, svarsto, kaip pakeisti seniai galiojantį pagalbinio apvaisinimo įstatymą (kuris neriboja nei moters, nei vyro amžiaus, leidžia spermos ir kiaušialąsčių donorystę ir embrionų laikymą) į palankesnį pacientams ir finansiškai naudingą šaliai, nes didelė dalis sergančiųjų pagalbos ieško JAV ir Rusijoje, mūsų Seimo nariai dar galvoja, ar visai uždrausti mokslo pažangą, ar vis dėl to leisti nevaisingoms šeimoms gydytis,“ – kalbėjo pašnekovė.
Moters teigimu, jau daugiau nei dešimt metų nevaisingos šeimos siekia, kad Seimas priimtų palankų įstatymą Lietuvos pacientams. „Seimo narių apsisprendimui buvo pateikti du įstatymo projektai. Algio Čapliko, kurį palaiko Lietuvos vaisingumo specialistai – medikai, pacientai, tarptautinės medikų asociacijos bei alternatyvus, kuris stumiamas buldozerio principu, ir remiamas tik religinės organizacijos. Minėtas alternatyvus įstatymo projektas netaikomas nė vienoje pasaulio šalyje. Kelis metus toks įstatymas galiojo tik Italijoje ir padarė didelę žalą nevaisingoms šeimoms.“
Yra galimybės, bet trūksta valios
Anot R. Vyšniauskaitės, priėmus Darbo frakcijos Seime atstovų užregistruotą įstatymo projektą, išaugs pacientų gydymosi kaštai, moterys privalės iškentėti dar ilgesnį, eksperimentinį, alinantį ir gyvenimo kokybei padarinių turėsiantį gydymą, išaugs vienai pacientei atliekamų operacijų ir procedūrų skaičius, sparčiai intensyvės vadinamasis „medicininis turizmas“.
Apie tai, kokie stereotipai ir mitai viuomenėje tebesklando apie nevaisingumą ir su kokiomis visuomenės nuostatomis susiduria nevaisingos poros, pašnekovė sakė: „Tiek visuomenės, tiek pačių nevaisingų šeimų požiūris į nevaisingumo gydymą sparčiai keičiasi. Visuomenės palaikymas ir supratimas be galo svarbus. Nevaisingumas yra liga, kurią galima ir būtina gydyti. Modernėjančioje visuomenėje ji vis lengviau įveikiama. Lietuva – viena iš tų šalių, kuri turi visas galimybes. Tetrūksta politinės valios. Kuo daugiau kalbame apie nevaisingumą, kuo daugiau žmonių pasipasakoja savo patirtį, tuo palankiau žmonės priima šią problemą. Šeimos, susidūrusios su nevaisingumu, drąsiau ieško medikų pagalbos, kreipiasi į mūsų asociaciją, susipažįsta su likimo šeimomis, dalijasi patirtimi, padrąsina vieni kitus ir pan.“
Gandai aplanko po keletą kartų
„Vaisingumo klinikos“ medikė Audronė Ūsonienė, į klausimą, ar daugėja porų, besikreipiančių dėl nevaisingumo problemų, atsakė su lengva ironija: „Juk Lietuvoje apskritai šiuo metu žmonių mažėja, tad ir tokių porų daugėti negali. Žmonės su mintimi apie nevaisingumą nesitaiksto ir kreipiasi pagalbos į medikus.“
Medikė tikino, kad gydymas nuo nevaisingumo kainuoja brangiai ir sunku nurodyti net apytiksles sumas: „Daug kas priklauso nuo situacijos, medikamentų, nes procedūrų poreikis yra labai skirtingas. Pats gydymas taip pat gali trukti metus ar net keletą, o kai kurioms poroms niekuomet nepasiseka“.
A. Ūsonienės teigimu, kitos šalys daug jautriau žvelgia į šią problemą: „Belgijoje valstybės lėšomis kompensuojami net šeši apvaisinimo ciklai, Izraelyje kompensuojamos procedūros iki dviejų gimusių vaikų, o kaimyninėje Estijoje kompensuojamas pats gydymas, procedūros ir vaistai.“
Medikės teigimu, esama daug atvejų, kai su specialistų pagalba poros ne tik susilaukia dvynių, bet po kurio laiko šeimas vėl aplanko gandrai.
Į klausimą, ką patartų poroms, kurios jau išgirdo medikų diagnozę apie nevaisingumą, bet kol kas nėra priėmusios jokio sprendimo, medikė sakė: „Sprendimą turi priimti patys žmonės, kad ir koks tas sprendimas būtų. Jei žmonės nusprendžia kreiptis į medikus, tuomet rekomenduočiau netempti laiko ir kiek įmanom blaiviau žvelgti į gydymo procesą, nes šiuo metu gydymas tikrai efektyvus.“
Svarstomi du įstatymų projektai
Šiuo metu tarp Lietuvos politikų vyksta aršios diskusijos siekiant spręsti neveisingų porų gydymo klausimą šiuo metu Seimui yra pateikti du įtatymo projektai: vieno jų autorius yra Algis Čeplikas, o kitą Seimui svarstyti pateikė Seimo narė Dangutė Mikutienė ir Vytautas Gapšys, pastarųjų siūlomas įstatymo pakeitimas sulaukė itin daug kritikos viešojoje erdvėje.
„Noriu pabrėžti, kad projektas yra svarstymo stadijoje, visiems yra suteikta galimybė teikti pataisas ir pasiūlymus, o galutinį sprendimą priims Seimas, įvertinęs visus pasiūlymus ir galutinį projekto variantą. Tačiau tai nereiškia, kad turi būti manipuliuojama informacija arba pateikiami Seimo nariams tikrovės neatitinkantys faktai – tai paprasčiausiai negarbinga“, – neseniai spaudai išplatintame pranešime teigė Seimo narė.
Anot jos, dabar geras metas ieškoti sutarimo tokiu jautriu visiems klausimu: „Puikiai suprantu nevaisingumo problemą, kuria tenka domėtis jau daugiau kaip 10 metų. Pagalba nevaisingoms šeimoms turi būti pagrįsta ne tik efektyvumo rodikliais, bet pirmiausiai turi būti orientuota į būsimą vaiką. Todėl turime sukurti tokią įstatyminę bazę, kuri gintų prigimtinę vaiko teisę žinoti biologinius tėvus, užtikrintų tinkamą embriono apsaugą, saugotų moteris nuo išnaudojimo prekiaujant lytinėmis ląstelėmis. Galiausiai, saugotų moterų fizinę ir dvasinę sveikatą. Kaip žinia, šalyse, kur dirbtinis apvaisinimas atliekamas ne vieną dešimtmetį, šiuo metu stebimos tendencijos atsisakyti lytinių ląstelių donorystės ir embrionų šaldymo, skatinant lytinių ląstelių šaldymą. Taip užtikrinama embriono apsauga, nes nekuriami pertekliniai embrionai, o moteris apsaugoma nuo procedūrų, susijusių su pakartotiniu kiaušialąsčių paėmimu.“
Margutis
