Pastaruoju metu valdžios institucijos tampa vis aktyvesnės socialiniuose tinkluose. Čia skelbiamos naujienos, kviečiama diskutuoti, anonsuojami būsimi įvykiai ir net paprasčiausiai linkima gero savaitgalio... Vienų įstaigų socialiniuose tinkluose pateikiama informacija kone identiška tai, kuri skelbiama oficialiose šių institucijų interneto svetainėse, kitų daugiau ar mažiau skiriasi.
Neabejotina, siekis būti, kaip sakoma, arčiau žmonių pagirtinas. Tačiau ar valdžios institucijos tai daro profesionaliai – ar šie tinklai netampa oficialios institucijos interneto svetainės „dublikatu“ arba savotišku specializuotu naujienų portalu?
Apie tai, ko siekia socialiniuose tinkluose valstybės institucijos ir ar tinkamai jos tai daro, naujienų portalo balsas.lt žurnalistai teiravosi viešųjų ryšių ir institucinės komunikacijos specialistų.
Lyderis – užsienio reikalų ministras
„Mūsų užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius yra geras pavyzdys, kaip politikas sugeba panaudoti šiuolaikinių technologijų galimybes savo darbiniams tikslams pasiekti, – kaip jis tviterio kanalais bendrauja ir net sprendžia užsienio politikos klausimus. Kartais jam galbūt reikėtų laukti oficialaus susitikimo, ilgai derinti, o čia jam užtenka tinkamai suformuluoti du sakinius ir paskelbti, o lenkas ar švedas sureaguoja per pusvalandį. Tai puikus pavyzdys, kad tai geras kanalas ir dalykiniams sprendimams“, – atsakydamas į klausimą, ar Lietuvos politikai bei valdžios institucijos sugeba pasinaudoti modernių technologijų teikiamomis galimybėmis, naujienų portalui balsas.lt sakė ryšių su visuomene specialistas Liutauras Ulevičius.
„Stebėjau, kaip dirbo Užsienio reikalų ministerija, kai Lietuva pirmininkavo ES, mačiau, kaip dirba Krašto apsaugos ministerija. Tai geri pavyzdžiai. Ir prezidentės komanda gana sėkmingai dirba, Vyriausybė. Bet nedažnas atvejis, kad valstybinėms institucijoms sektųsi socialiniuose tinkluose“, – tęsia jis.
Jam pritaria ir komunikacijos ekspertė, Vytauto Didžiojo universiteto docentė Audronė Nugaraitė: akivaizdus lyderis – užsienio reikalų ministras. „Man patinka, kaip dirba L. Linkevičius. Jis labai gerai sugebėjo socialines medijas išnaudoti Lietuvos pirmininkavimo ES metu. Ir dabar, Ukrainos atveju, jis – čia pat. Jo komanda puikiai dirba“, – sako pašnekovė.
Daugelis „užsideda pliusiuką“
Pasak A. Nugaraitės, socialinė medija yra ta komunikacijos priemonė, kuri šiandien vaidina labai didelį vaidmenį. Tačiau tai nereiškia, kad visas jėgas reikia mesti į socialinius tinklus, o oficialiame puslapyje nepateikti nieko. Jie turi vienas kitą papildyti.
„Visi žinome: jeigu tu nesi socialinėje medijoje, tu nepasieki tam tikrų auditorijų. Žinome, kad (amžiaus grupėje) iki 30 metų iš esmės visa komunikacija vyksta tik per internetą. Vadinasi, tu turi ten būti. Bet kaip institucija turi save reprezentuoti – ar ji atkartoja tą patį, kas yra oficialioje svetainėje, ar naudojasi šita galimybe kitaip save parodyti? Turėtų būti antrasis variantas, nes jos ir sukurtos tam, kad būtų galimybė kitaip save pateikti tai pačiai audotorijai ar laimėti kitas auditorijas. Bet jos neišnaudojamos“, – sako A. Nugaraitė.
„Jeigu iš manęs reikalauja aukščiau stovinti instancija, aš padėjau pliusiuką: aš ten esu, aš turiu paskyrą feisbuke, turiu savo profilį tviteryje ir panašiai. Yra nurodymas, kad visiems reikia būti – nuo didžiųjų valdžios vyrų ir moterų iki valstybės institucijų, tai jį vykdydami tiesiog perkeliame tą pačią medžiagą. Bet ar padėtas pliusas yra geriau negu minusas, kad neturi? Jeigu tu padėjai „pliusą“, turi tą priemonę išnaudoti, o ne skelbti pasenusią informaciją, dubliuoti tai, kas yra oficialioje ministerijos ar departamento interneto svetainėje. Jei dubliuoji – kam ji reikalinga?“ – negaili kritikos komunikacijos ekspertė.
Panašios nuomonės yra ir įmonės „Socialus marketingas“ vadovas Arijus Žakas, taip pat pastebintis, kad vienoms institucijoms sekasi geriau, kitoms prasčiau. „Valstybinių institucijų veiklos socialiniuose tinkluose negalima suabsoliutinti, nes galima rasti ir labai gerų, ir labai blogų pavyzdžių. Vis dėlto dažniausiai socialiniai tinklai naudojami tik dėl to, kad žmonės pažymėtų varnelę ties darbu ir galėtų pasakyti savo vadovui, jog užduotis įvykdyta“, – sako jis ir priduria, kad viena iš problemų – nesusimąstoma, kokių tikslų siekiama naudojantis socialinės medijos galimybėmis.
„Komunikacija socialiniuose tinkluose yra labai dinamiška, bendravimas vyksta realiuoju laiku, o su institucijomis kontaktuoja tikri žmonės. Todėl reikia labai gerai apsvarstyti, kokią funkciją institucijai ar privačiai įmonei turi atlikti socialiniai tinklai, ir tik tuomet kelti į ten koją. Ir būtų labai pageidautina šiek tiek labiau susipažinti su susiformavusiomis taisyklėmis bei normomis“, – sako A. Žakas.
Reikia ne tik pasiekti, bet ir pažinti
Pasak A. Nugaraitės, tai, kad institucijos suvokia socialinių medijų svarbą informuojant visuomenę ir su ja komunikuojant, yra gerai. Bet socialiniuose tinkluose nereikia skelbti kiekvienos naujienos: tam yra naujienų portalai – interneto žiniasklaida. O didžiausia institucijų problema socialinėje medijoje – ta, kad jos „yra negyvos“.
„Verslas jų naudą labai greitai suprato ir stengiasi pasiekti kiekvieną. Panašiu keliu – tik nežinia kada – ateis supratimas: eis ir viešojo administravimo institucijos. Jos turės pasiekti vartotoją, nes jos yra viešosios paslaugos teikėjos. Bet viena iš šakninių problemų – ne visiems užtenka supratimo. Oficialioje institucijos svetainėje turi būti informacija, o socialinėje medijoje galima save parodyti: įdedi pagrindinę informaciją, o visa kita sąlygiškai galime pavadinti žaidimu, tikslinant, papildant informaciją, bet netampant interneto portalais. Bet jeigu tu esi socialinėje medijoje ir informacija neatnaujinama savaitę – tai nesuvokiama. Geriau tada ten nebūti“, – teigia komunikacijos ekspertė.
„Reikia jausti savo skaitytojus. Kiekviena institucija turi augti kartu su savo auditorija. Kol bendravimas socialinuose tinkluose yra bandymų etape, tas bendravimas gali būti laisvesnis, nevengiant eksperimentų. Vėliau susiformuos tam tikras formatas, bendravimo būdas. O pagrindinis dalykas – ne bandymas apsiriboti formaliąja puse, bet atviras žmogiškas bendravimas su lengva humoro, saviironijos doze. Būkite savimi. Būkite nuoširdūs ir atviri bendravimui. Nebijokite išgirsti pasiūlymų, nebijokite išgirsti kritikos. Socialiniai tinklai yra ta vieta, kur tu neapgausi skaitytojo, ir bet koks manipuliavimas ar bandymas gudrauti, primityviai propagandiškai deklaruoti kokias nors tiesas neduos rezultato. O jei bendravimas vyksta atvirai ir laisvai, šmaikščia ar žaisminga forma, rezultatai bus žymiai geresni“, – papildo L. Ulevičius.
Įpirkti gerą specialistą pavyksta ne visiems
Yra dar viena problema, dėl kurios, kaip teigia pašnekovai, valstybės institucijų veikla socialinėje medijoje stringa. Anot jų, ne visiems pasiseka pasisamdyti išmanančius žmones, o tie, kuriems „nuleidžiama“ užduotis rūpintis komunikacija socialiniuose tinkluose, ne visada supranta, dėl ko, su kuo jie bendrauja ir kaip tai reikėtų daryti.
„Užuot pasamdžius savo darbą išmanančius profesionalus deklaruojama, kad taupomi mokesčių mokėtojų pinigai, o visą darbą atlieka tie patys (dažniausiai ryšių su visuomene skyriaus – red. past.) darbuotojai. Dėl to vėjais taškomas to darbuotojo laikas, nes jis nei socialinių tinklų komunikaciją sutvarko, nei savo tiesioginius darbus nudirba. Visiškai beprasmis procesas“, – teigia A. Žakas.
„Institucijų rankas labai apriboja viešųjų pirkimų praktika valstybiniame sektoriuje: viskas vertinama reklamos straipsniais ir niekuo daugiau. O nusipirkti kokybišką paslaugą mažiausia kaina sudėtinga. Todėl jeigu institucija sugeba pasisamdyti patyrusį specialistą, ji pasiekia geresnių rezultatų, nes būtent jis „padaro“ tą rezultatą. O jeigu einama viešųjų pirkimų keliu, rezultatas neretai būna ne pats geriausias – dažniausiai tik formalus pliusiukų uždėjimas“, – komentuoja L. Ulevičius.
Kita vertus, kaip teigia pašnekovai, nieko nėra neįveikiamo. Nors socialinės medijos specialistų Lietuvoje nedaug, bet dabartiniai laikai verčia ir kitus sparčiai įsisavinti naujus dalykus. O tam reikia labai nedaug.
„Galima ir su tais pačiais specialistais išsiversti, bet reikia tiksliai žinoti, ko tu nori, kodėl tu atsiradai socialinėje medijoje. Aš nežinau, ar mums reikia tokių triukų, kaip japonių, kurios iš tviterio žinučių parašė romanus, arba kaip dirigento, kuris „tvitino“ iš savo koncerto, bet tie, kurie pas mus išnaudoja menkiau už feisbuką populiarų tviterį, išsikovoja savo erdvę“, – sako A. Nugaraitė.
„Jiems atrodo, kad tai kažkoks mistinis tinklas, kuriame vyksta kažkokie keisti veiksmai. Tačiau tai yra tiesiog virtualus mūsų tikrojo gyvenimo veidrodis. Reikia tik šiek tiek supratimo, o jeigu darai darbą nuoširdžiai ir sąžiningai, visada aplanko sėkmė!“ – teigia A. Žakas, mokantis kitus pažinti savo klientus ir susidraugauti su jais socialiniuose tinkluose.
