Vakar prie Seimo iš visos Lietuvos atvykusių protestuotojų prieš kasos aparatus turguose klausėsi tik jie patys bei keliolika pasireklamuoti rinkėjų minioje atskubėjusių politikų.
Simboliška, tačiau protesto prieš Vyriausybės sprendimus dalyviai apie savo bėdas garsiai šaukė tuo metu, kai premjeras Andrius Kubilius apie savo nuveiktus darbus gyrėsi prezidentei Daliai Grybauskaitei. Šiltoje, už tų pačių mitinguotojų pinigus kūrenamoje Prezidentūroje.
Valstybės ir Vyriausybės vadovams suprasti, kuo šiandien gyvena Lietuva, yra neįmanoma. A.Kubilius ir D.Grybauskaitė už savo apartamentus Turniškėse nemoka nė cento, o Lietuvos piliečiai jau bankrutuoja vien dėl sąskaitų už šildymą. Maistui, drabužiams, vaistams, vaikų mokslams – nebelieka.
Prezidentė ir premjeras yra vežiojami valdišku transportu, o šalies piliečiai valdžios skatinami pirkti kontrabandinį kurą. Nes kitaip neaplankytų tėvų, neišleistų mažylių į darželius ir mokyklas.
D.Grybauskaitė ir A.Kubilius neturi net galimybės valdininkams duoti kyšių, nes kai jie pasirodo valdiškose instancijose, nušvinta ir didžiausių kyšininkų veidai, bylojantys apie vis griežtesnę kovą su korupcija. Lietuvos piliečiai be kyšių nebeturi galimybės gydytis, gauti darbą ar atsiimti sovietų nusavintą tėvų žemę.
Turgaus prekiautojų mitingą prie Seimo vakar “pradėjo" Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojas Sigitas Mecelica.
Patyręs vyriausiasis komisaras apie rimtį, tvarką ir atsakomybę žmonėms kalbėjo taip žmoniškai, kad minioje, šąlančioje net tris valandas apledėjusiame mašinų aikštelės lauke, nekilo nė menkiausia kibirkštėlė.
Šalo ir šimtai policininkų, suvarytų apsaugoti Seimo nuo jį išrinkusių žmonių. Komisaras S.Mecelica, stebėdamas per žiūronus mitinguojančius, “Respublikai" sakė, kad protestuoja apie 4,5 tūkst. žmonių.
Politikų grožio konkursas
Mitingo dalyviai – labai įvairūs, bet aidėjo tos pačios kalbos. Apie blogą A.Kubilių, blogą Vyriausybę, blogą Seimą. Apie nuskurdusią ir toliau skurdinamą Lietuvą. Apie nedarbą ir neviltį, nepakeliamus mokesčius ir korupciją.
Tragikomiškai atrodė apie tai scenoje kalbantys politikai, kurie Lietuvos piliečius ir įtraukė į skurdo bedugnę. Kuklesni buvę ir esami parlamentarai, ministrai, miestų merai vakar nestojo prie mikrofono.
Gerai ir šiltai apsitaisę politikai tik malėsi išsigandusioje minioje, spaudė žmonėms rankas. Linkėjo stiprybės ir sutartinai keikė dabar valdančiuosius, tikino, kad patys vadovautų geriau. Sunaikintų skurdą, nedarbą, emigraciją.
O iš provincijos atvykę žmonės apsaldavo, kad jiems ranką paspaudė “net pats..." Efektingesnės ir pigesnės reklamos prieš savivaldos rinkimus nė su žiburiu nerasi.
Vienas kitas tebesantis valdžioje politikas užsiminė miniai apie artėjantį sukilimą, šiai Vyriausybei grasino bado akcijomis, palapinių miesteliu prie Seimo. Paklausti, ar patys eitų prieš valdžią, badautų, miegotų palapinėje, muistėsi ir keitė pokalbio temą.
Trys valandos priekaištų valdžiai, karo prieš kasos aparatus turguje ir piliečių nepasitenkinimo baigėsi. Prie Seimo susibėgusi mažytė Lietuva išsiskirstė. Kas į autobusus, kas į parduotuves, kas į darbą.
Prezidentė D.Grybauskaitė ir premjeras A.Kubilius net ausies krašteliu nenugirdo, ko nerimsta Lietuva prie Seimo. Parlamento vadovė Irena Degutienė, savaitei ištrūkusi į Azerbaidžaną, – taip pat.
Mitingo dalyviai, pasišaipę iš valdžios, jai dar parengė ir rezoliuciją. Tačiau jos tekstas rūpėjo tik patiems rašytojams. Apie tai, kas slegia tautą, neskaitys nei prezidentė, nei Seimo pirmininkė, nei premjeras. Užregistruos žmonių reikalavimus koks nors kanceliarijos klerkas ir įdės į stalčių.
Lietuvos visuomenė yra pagrįstai pikta
Vienas Sąjūdžio pirmeivių akademikas Antanas Buračas baiminasi, kad Lietuvoje rengiami padriki skirtingų profesijų ar socialinių sluoksnių atstovų protestai yra tik laikinas procesas, bet į tai nereaguojanti valdžia rizikuoja sulaukti visuotinio tautos susitelkimo.
– Kodėl Sąjūdžio metais Lietuva buvo kaip vienas kumštis, o dabar tapo tokia išsibarsčiusi, prieš blogus sprendimus protestuoja atskiros visuomenės grupės ir dėl to lieka negirdimos? – vakar “Respublika" paklausė akademiko A.Buračo.
– Sąjūdžio metais buvo vienas tikslas – Lietuvos nepriklausomybė. Tačiau kaip ja pasinaudoti, tada niekas negalvojo. Vos tik šį tikslą pasiekėme, tuometiniai politikai suskilo į grupuotes, jos ėmė peštis dėl valstybės turto pasidalijimo.
Dabar partijos taip pat turi vieną tikslą. Jis nėra Lietuvos nepriklausomybė, mūsų valstybės žmonių gerovė, o tik bandymai ieškoti būdų, kaip paremti turtuolius, kurie remia partijas. Partijos turtuoliams daro nuolaidas per mokestinius įstatymus. Kadangi kompensuoti šį biudžeto trūkumą reikia, nurėžiamos ir taip mažos pensijos.
Aš neįsivaizduoju, kokia dar pasaulio valstybė gali išgyventi karpydama net neįgalių vaikų, jaunų mamų išmokas. Iš vargetos Lietuvoje dar atimamas ir skatikas.
Nuskurdusį apvogti visada paprasčiau nei turtuolį, nes skurdžius nepasipriešins, jo skundo niekas neišgirs. Tačiau tokia dabarties Lietuvos tikrovė tik didina rimtų socialinių sukrėtimų grėsmę.
Šiandien jau matome didelius žmonių bruzdėjimus Europos šalyse, kurios slėpė milžiniškas valstybės ir gyventojų skolas. Tai vyksta Airijoje, Graikijoje, Portugalijoje, Ispanijoje.
Šiaurės Afrikoje, kur ilgus dešimtmečius nedemokratiniais būdais buvo apskritai įšaldyta valdžios kontrolė, prasidėjo tikri perversmai.
Lietuva dabar eina būtent į tą pusę. Žmonių pasipiktinimas kol kas vyksta tik atskiromis bangomis, bruzda tai vienos profesijos atstovai, tai kitos.
Kadangi į šiuos protestus valdžia žiūri paniekinamai, akivaizdžiai nekreipia dėmesio į tautos lūkesčius, žmonės neišvengiamai susivienys.
Lietuvoje vieną dieną kils paskutinis klausimas: kam reikalinga tokia valdžia, kuri atvirai žlugdo valstybę ir nebeturi jokios perspektyvos ateityje?
– Kokią matote išeitį iš šio uždaro rato, kas politikus gali priversti dirbti jų darbą – rūpintis Lietuvos piliečiais?
– Pirmiausia Lietuva privalo uždrausti politinių partijų rėmimą privačiais pinigais. Būtina taip pat uždrausti kandidatams švilpaujant į valdžią patekti per partijų sąrašus.
Politikai mūsų šalyje turi būti renkami tik tiesiogiai, o jau patekę į Seimą ar savivaldybes tegul buriasi į partijas, frakcijas, kaip yra Europos Parlamente.
– Kodėl sunkios Lietuvos padėties priežastimi šiandien įvardijamas žmonių piktumas, atsainumas, nenoras imtis iniciatyvos?
– Lietuvos visuomenė yra pagrįstai pikta. Jeigu net premjeras Andrius Kubilius rodo tautai pavyzdį, kaip reikia negerbti net Konstitucinio Teismo ir Konstitucijos, kaip tuomet žmonės gali nepykti ant valdžios, kuri apspjauna savo nepriklausomos valstybės pagrindinį įstatymą?
Aš kalbu apie Konstitucinio Teismo sprendimą, kad pensijos turi būti sugrąžintos į ikikrizinį lygį. Latvijoje ši klaida ištaisyta kone per savaitę, o A.Kubilius į tai tiesiog nekreipia dėmesio.
Teismo sprendimą premjeras sutiko su pašaipėle kažką svaičiodamas, komentuodamas, nors Konstitucinio Teismo sprendimų niekas nekomentuoja. Jie tik įgyvendinami. Tai, ką daro A.Kubilius, yra ciniškas amoralumas.
Beje, dabartinis premjeras A.Kubilius kadaise savo politinį kelią taip pat pradėjo nuo Sąjūdžio. O šiandien tai yra jau visiškai degradavęs žmogus.
Apie visos Lietuvos pensininkų patiriamą neteisybę galiu kalbėti savo pavyzdžiu. Man, kaip dirbančiam žmogui, pagrindinės pensijos Vyriausybė paliko tik 25 proc., o mokslininko pensijos – nulį.
Manau, kad didžiuma šalies pensininkų net sutiktų, kad jų pensijos būtų sumažintos tiek pat, kiek padidintas įmonių antpelnių ir magnatų turto mokestis.
Visoje Europoje po krizės priimtas sprendimas užkrauti papildomą mokestį bankams, turtuoliams. Kadangi jie yra mūsų politinių partijų rėmėjai, Lietuva liko viena iš nedaugelio pasaulio valstybių, kurioje nėra progresinių mokesčių.
– Ar šiandien galime pasitikėti profsąjungomis, visuomeninėmis organizacijomis, jei, pavyzdžiui, pensininkų organizacijos “Bočiai" vadovas Petras Ruzgus yra net premjero konsultantas?
– Profsąjungų korupcija visame pasaulyje turi didelę istoriją, todėl jomis pasitikėti aklai negalima. Juo labiau kad Lietuvos valdžia profsąjungas tarpusavyje dar ir kiršina, o tautą vienijančios bendros vizijos kol kas nėra.
– Ar jums nesusidaro įspūdis, kad mitingai dėl kasos aparatų turguje, Seimo nusidėjėlių apkaltos procesai, CŽV kalėjimų paieškos užgožia esmines Lietuvos bėdas – per viešuosius pirkimus, Ignalinos atominės elektrinės uždarymo aferą, nereikalingų studijų ir strategijų kūrimą išmėtomus milijardus?
– Deja, bet būtent taip Lietuvoje ir yra. Vis labiau nelietuviška mūsų žiniasklaida veržiasi į sensacijų platinimą, o tai ir užgožia rimtas socialines, politines, ekonomines valstybės plėtros problemas.
Neveikliai valdžiai yra naudinga taip nukreipti visuomenės dėmesį nuo nesprendžiamų problemų, nes tai prislopina žmonių konsolidacijos procesą.
Julius GIRDVAINIS
