EBPO atliktos Lietuvos aplinkosaugos veiksmingumo apžvalgos pristatyme surengta diskusija „Darnumas ir mobilumas: draugai ar priešai?“.
Lietuviai neįsivaizduoja gyvenimo be automobilio?
2018 metų duomenimis 30 proc. visų šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) kiekio sudarė transporto sektoriaus tarša. Per pastarąjį dešimtmetį transporto sektoriuje išmetamų teršalų kiekis padidėjo 38 proc.
„[Skaičiai] sako, kad lietuviai neįsivaizduoja savo gyvenimo be asmeninio automobilio. <...> Lietuviai mėgsta automobilius kartais dėl objektyvių aplinkybių. Pas mus miestai tiesiog taip išsiplėtę, kad to transporto organizuoti kartais yra neįmanoma.
Iš kitos pusės, pripažinkime, pas mus transporto yra labai daug, 40 proc. šeimų turi daug ir daugiau automobilių. Tai yra įspūdingi skaičiai, [automobilių] parkas yra senas, parkas yra taršus, 70 proc. – dyzeliniai automobiliai. Tai ir sukuria tuos iššūkius, kur mes dabar esame“, – teigė susisiekimo ministras Marius Skuodis.
Per 10 metų – daugiau nei 30 kartų daugiau elektromobilių
Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas, Jonavos rajono meras Mindaugas Sinkevičius sako, kad tos pačios problemos, tik mažesniais mastais, nei, pavyzdžiui, Vilniuje, kartojasi ir Kaune, ir Klaipėdoje, ir Joniškyje, ir Jonavoje.
Kalbėdamas apie viešąjį transportą, M. Sinkevičius pažymėjo, kad nėra kuo didžiuotis, nes transporto priemonės – senos, o ir dauguma varomos dyzelinu.
„Miestai nori būti žali ne tik Vilniuje“, – tikino M. Sinkevičius.
Politikas teigė, kad iki 2023 metų daugumoje Lietuvos miestų atsiras zonos, į kurias patekti negalės taršios transporto priemonės. Jis taip pat pasakojo, kad yra planų ir didinti elektros įkrovos tinklą, tikimąsi, kad taip gatvėse padaugės elektromobilių.
„Yra ambicingi tikslai iki 2030 m. automobilių parke turėti 230 tūkst. elektromobilių, kai šiuo metu įregistruotų, kartu su hibridiniais, skirtingais duomenimis, gal 7 tūkst.“, – kalbėjo Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas.
Viešojo transporto „žalinimui“ – kuklios investicijos
M. Sinkevičius teigė, kad viešojo transporto atnaujinimas reikalauja didžiulių investicijų.
„Tai nėra tik parkavimo vietos sukūrimas ar kažkokios sankryžos, perėjos sutvarkymas. Tai yra rimtos, kapitalinės investicijos“, – tikino politikas.
Jonavos merą nemaloniai nustebino, kad ekonomikos gaivinimo plane viešojo transporto „žalinimui“ nėra numatyta daug lėšų.
„Tai ten tos lėšos, padalinus iš 42 savivaldybių valdomų parkų, tai gal gaunasi po du su kažkiek milijonų. Kukliai. Nereiškia, kad mes kaip savivalda turime tikėtis viską gauti kaip dovaną, o mes perkam, darom ir „žalėjam“. Bet to sąmoningumo problema aktuali ne tik Vilniuje, bet ir Jonavoje, Kupiškyje ir Kelmėje“, – kalbėjo M. Sinkevičius.
Viceministrė: palikti viską savieigai Lietuvai neapsimoka
Aplinkos viceministrė Gintarė Krušnienė teigė, kad pagrindinis iššūkis, paminėtas ir EBPO ataskaitoje, yra tas, kad 9 iš 10 kelionių Lietuvoje vyksta naudojant automobilį.
„Esame automobilistų tauta. Ta neveikimo kaina, jei viskas vyksta toliau inertiškai, yra labai didelė. Tai ir 2 tūkst. žmonių miršta anksčiau, negu galėtų, gyvename trumpiau, prarandame darbingumą, tai ir tas pats BVP, ir Lietuvos valstybės įsipareigojimai dėl klimato kaitos, kas gali kainuoti mums iš biudžeto šimtus milijonų jau po penkerių metų. Tai irgi svarus argumentas“, – diskusijoje pasisakė aplinkos viceministrė.
Pasak G. Krušnienės, tai, kad Lietuvoje yra daug neefektyvių automobilių, lemia tai, kad iš Lietuvos virš 2 mlrd. eurų eksportuojama už importuojamą kurą.
„Palikti viską savieigai Lietuvai nepasimoka“, – tikino ji.
Pasak G. Krušnienės, dabartinės valdžios tikslas – sukurti tokią infrastruktūrą gyventojams, kad automobilis nebūtų vienintelis patogus keliavimo būdas.
„Entuziastų mes turime 10 proc., bet transformaciją mes pasieksime tada, kai bus įgalinančios alternatyvos kiekvienai šeimai, kuri nebūtinai sunerimusi dėl klimato kaitos ar oro taršos, tiesiog nori gyventi savo gyvenimą“, – kalbėjo G. Krušnienė.
Jos teigimu, Lietuvoje mokesčių pakeitimai turės principą „teršėjas moka“, kuris turi dvi naudas – mobilizuoja fondus infrastruktūros plėtrai ir skatina žmones rinktis netaršią alternatyvą.
„Gaudamas subsidiją žmogus renkasi ar efektyvesnį katilą, ar efektyvesnį automobilį, gaudamas didesnį mokestinį signalą žmogus irgi taip pat lygina alternatyvas ir renkasi tą pažangesnę alternatyvą. <...> Šalia planuotos infrastruktūros, mes turime turėti ir kainos signalus ir tas kainos signalas yra užkoduotas mūsų automobilio taršos mokesčio pasiūlyme, <...> dėl to yra prasmės kalbėti ir apie dyzelino akcizo suvienodinimą su benzino“, – teigė aplinkos viceministrė.
Pasak G. Krušnienės, ilgalaikė akcizų politika lėmė tai, kad Lietuvos automobilių parką 70 proc. sudaro dyzeliniai automobiliai.
Skraidantys autobusai problemos neišspręs
Darnaus mobilumo ekspertė Kristina Gaučė teigė, kad žmonės dažnai nepelnytai yra plakami už tai, kad važiuoja taršiais automobiliais.
„Net ir Nacionaliniame pažangos plane vienas iš rodiklių yra didinti krovos darbus, didinti nuvažiuotų keleivių kilometrų skaičių, didinti tą, didinti tą, didinti tą...
Žinant tokį skėčio principu suformuotą valstybės lūkestį, kad didės nuvažiuotų kilometrų, didės perkrautų krovinių skaičius, tam reikia infrastruktūros. Iš karto perkelti tą atsakomybę žmogui, kam jis važiuoja savo taršiu automobiliu, man atrodo, yra šiek tiek neetiška“, – kalbėjo K. Gaučė.
Ji taip pat teigė, kad naujų autobusų fetišizavimas nebūtinai atneš norimą naudą. Pasak K. Gaučės, Vilniuje iš viso yra apie ketvirtis milijono transporto priemonių, iš jų autobusų – apie 500.
„Tai net juos momentaliai pakeitus visus elektriniais ar skraidančiais, taršos problema nesisprendžia“, – sakė K. Gaučė.
Svarbu ne naujas autobusas, o paslaugos organizavimas
Jos teigimu, viešojo transporto problema yra ne infrastruktūros, o pačių paslaugų trūkumas.
„Viešasis transportas iš tikrųjų yra vadybinė priemonė. Ne tas parkas kelių tūkstančių autobusų per visą Lietuvą, <...> bet pats organizavimas. Mes turime labai neefektyvų viešąjį transportą, jis kursuoja tuščias ridas, vietoje to, kad privežtų prie vis geresnės kokybės viešojo transporto paslaugų.
Pavyzdžiui, kokie nors Balsiai ar Didžioji Riešė. Jeigu kursuotų 2 kilometrus autobusiukas iki 1G ar 2G stotelių, tas viešasis transportas būtų patrauklesnis. Bet jei man reikia valandą laukti su mažu vaiku to vienintelio 87 autobuso. <...> Viešajame transporte ne infrastruktūroje esmė, ar autobusas naujas, ar senas atvažiuoja, o jo paslaugų organizavime“, – kalbėjo K. Gaučė.
Visgi darnaus judumo ekspertė gyrė EBPO rekomenduojamą priemonę – nemokamų stovėjimo vietų prie darbo naikinimą.
„Ji praktiškai nieko nekainuoja. Jeigu tavo biuras yra mėlynojoje zonoje Goštauto gatvėje, tu niekada nesvarstysi per dieną mokėti 12 eurų už parkavimą. Tu tiesiog renkiesi autobusą, paspirtuką, dviratį, eini pėsčiomis.
Yra daugybė vadybinių priemonių, kurias mes bijome svarstyti, nes joms reikia labai didelių politinės valios pastangų. Tie, kurie bando jų imtis, <...> yra automatiškai nepopuliarūs arba populiarūs tarp tam tikrų nevyriausybinių organizacijų“, – sakė K. Gaučė.
LIETUVOS APLINKOSAUGOS VEIKSMINGUMO VERTINIMO PRISTATYMAS (diskusija „Darnumas ir mobilumas: draugai ar priešai?“ nuo 2:38:20):
