Simona Aginskaitė, LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt
Daugelis Europos šalių kenčia dėl augančio deficito ir krintančio konkurencingumo, Amerikoje – milžiniška skola ir didelė visuomenės dalis palikta be jokių socialinių garantijų, o štai Šiaurės šalys, ypač Danija, Švedija, Norvegija ir Suomija, gali pasigirti aukščiausiais ekonominiais ir socialiniais rodikliais.
Žurnalas „Economist“ šiaurietišką valdymo modelį, kur socialinis teisingumas derinamas su konkurencingumu, išrinko pavyzdžiu kitoms valstybėms. Dar prieš du dešimtmečius niekuo neišsiskyrusios šalys šiandien ne tik ekonominės gerovės, bet ir kūrybiškumo, naujovių, gyvenimo kokybės bei pagarbos gamtai pavyzdžiai.
Šiaurės šalių kinas, architektūra, dizainas, muzika ir net virtuvė tapo aukštos kokybės ir gero skonio ženklais. Tačiau tai ne ilgų tradicijų tąsa, o gana naujas šio regiono reiškinys, kaip ir ekonominė gerovė. Pvz., Švedija 10-ojo dešimtmečio pradžioje turėjo didelę skolą, milžiniškus mokesčius ir nepalankią verslo aplinką.
Kairės ir dešinės kompromisas
Vis dar paplitusi nuomonė, kad šių valstybių ekonominis modelis yra visiškai socialistinis, likęs būtent iš to laikotarpio, tačiau po ilgalaikių strateginių reformų Šiaurės šalys tapo vienos konkurencingiausių. Tai patvirtina ir dešiniųjų pažiūrų britų žurnalo „Economist“ kūrėjai, kurie Švediją, Daniją, Suomiją ir Norvegiją vadina pavyzdžiu ne tik Europai bei Amerikai, bet ir Azijai. Žurnalo „Economist“ bendradarbis Adrianas Wooldridge`as sako, kad „tai labai svarbi žinia visai Europai. Ji rodo, kad konkurencingumą galima suderinti su Europos vertybėmis, gerove valstybėje ir socialiniu teisingumu“.
10-ajame dešimtmetyje Šiaurės šalys pasuko į dešinę, tačiau tai buvo ne griežtas tečerizmas, suskaldęs visuomenę, o kairės ir dešinės kompromisas: valstybinis sektorius čia vis dar didelis, jame dirba apie 30 proc. visos darbo jėgos, tačiau mokesčiai ir pašalpos sumažintos bei sukurtos paskatos imtis privačios veiklos.
Remiasi konsensuso demokratija
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Mindaugas Jurkynas ilgą laiką gyveno ir mokėsi Norvegijoje, viena iš jo interesų sričių – būtent Šiaurės šalių valdymo modelis. Pasak profesoriaus, bene svarbiausias tokio modelio bruožas – valstybinio ir privačiojo sektoriaus bendradarbiavimas.
„Pvz., ligonines gali valdyti privačios kompanijos: ligoninės priklauso valstybei, bet jas gali aptarnauti privačios kompanijos, jeigu jos laimi viešųjų pirkimų konkursą. Panašių dalykų yra ir Lietuvoje, tarkim, krepšelių sistema“, – sako M. Jurkynas.
Dar vienas svarbus žodis kalbant apie Šiaurės šalis – kompromisas. Tai vadinamoji konsensuso demokratija, kai priimant sprendimus paisoma opozicijos nuomonės ir reikalavimų. Kaip teigia M. Jurkynas, konsensuso demokratijoje atsižvelgiama į opoziciją, įtraukiami tam tikri jos reikalavimai, daug deramasi. „Taip atsiranda pasitikėjimas, kad niekas nebus paliktas. Tai gali kliudyti efektyvumui, nes reikia daugiau laiko norint priimti sprendimą, tačiau atsiranda pagrindas pasitikėti“, – įsitikinęs M. Jurkynas.
Akcentuojamas pasitikėjimas
Tačiau, kad toks modelis veiktų, vien administracinės inžinerijos nepakanka. Šiaurės valstybės gali pasigirti tuo, kas kitur neįprasta, – efektyviai veikiančiu viešuoju sektoriumi ir visuotiniu sutarimu bei supratimu, kad mokesčius mokėti reikia ir naudinga.
Lietuvoje viešėjęs Šiaurės ministrų tarybos atstovas iš Danijos Andersas Geertsenas sako, kad su tuo susijęs specifinis ir labai naudingas Šiaurės šalių politinės kultūros bruožas – pasitikėjimas kitais ir valstybinėmis institucijomis.
Pasak A. Geertseno, Šiaurės šalyse vaikai nuo mažens mokomi, kad demokratinėje sistemoje būtinas pasitikėjimas ir kad jis svarbus kasdieniame gyvenime. „Juk jei pasitikima valdžia, mokykla, ligonine ar kitomis institucijomis, bendradarbiavimo sąnaudos gerokai sumažėja, nereikia daugybės brangių kontrolės mechanizmų, [...] viskas einasi gerokai sklandžiau“, – teigia A. Geertsenas.
Skiria ypatingą dėmesį švietimui
Kitas šiauriečių sėkmės raktas – ypatingas dėmesys švietimui. Suomijos mokyklų sistema laikoma viena geriausių pasaulyje, o jos rezultatai stulbina. Suomių vaikai pasaulyje pirmauja skaitymo, matematikos ir tiksliųjų mokslų srityse, nors švietimo sektoriui valstybės skiriamos lėšos mažesnės nei daugelyje kitų šalių.
Suomijoje gyvenanti LRT radijo bendradarbė Aurelija Kaškelevičienė daug žino apie šią sistemą, nes mokyklą ten lanko jos sūnus. Ji pasakoja, kad su vaikais dirba vienas pagrindinis mokytojas, kuris dažniausiai turi vieną ar du pagalbininkus. „Tai priklauso nuo to, kokia klasė, kokios problemos. Tas mokytojo pagalbininkas padeda vaikams, kuriems ne taip gerai sekasi. Stengiamasi, kad vaikai neturėtų mokslo spragų ir įgytų bent minimumą žinių, kurios leistų mokytis toliau“, – sako A. Kaškelevičienė.
Pasak jos, vaikams ten padedama spręsti problemas, todėl jie nori ir nebijo eiti į mokyklą. Kas porą mėnesių mokyklose esą vyksta vaiko ir mokytojo (kartais – ir tėvų) pokalbiai, per kuriuos aptariama kiekvieno vaiko pažanga. A. Kaškelevičienė pabrėžia, kad mokyklose orientuojamasi į kiekvieno vaiko asmeninę pažangą, o ne tik stengiamasi išeiti programą.
Be to, mokiniai pirmiausia skatinami patys apmąstyti savo darbus ir pasiekimus, įvardyti stipriąsias bei silpnąsias vietas ir tik tada juos vertinta mokytojai. Pedagogo profesija Suomijoje prestižinė, jos siekia geriausiai mokyklą baigę mokiniai. Tuo metu Amerikoje mokytojo profesiją renkasi silpniausiai mokyklas baigę jaunuoliai.
Kūrybingumas pasitarnauja kasdienybėje
Gera švietimo sistema paaiškina visoms Šiaurės šalims būdingą naujovių siekimą ir kultūros stiprumą. A. Geertsenas pasakojo, kad kūrybingumas čia suprantamas labai plačiai, jis būtinas ne tik mene, bet ir kasdienybėje, nes kuria geresnę aplinką, gyvenimo kokybę ir geresnę visuomenę.
„Sugalvoti geresnę eismo reguliavimo sistemą, tarkim, žaliąją bangą, kad žmonės anksčiau grįžtų namo, nesusidarytų spūstys ar būtų lengviau išvengti avarijų – juk tai taip pat kūrybingumas“, – sako A. Geertsenas. Jis įsitikinęs, jog kūrybingumas būtinas ne tik operoje ir teatre. A. Geertseno nuomone, ši savybė būtina kuriant miestus bei kaimus, kuriuose būtų patogu gyventi su mažais vaikais, sprendžiant šeimos ir darbo derinimo problemas.
Nebijodami daryti savaip ir mesti iššūkį nusistovėjusioms hierarchijoms ar normoms, šiauriečiai sukūrė ir naują požiūrį į maistą bei jo gamybą. Prancūzijos virtuvė paskutiniu metu perleidžia pozicijas vadinamajam šiaurietiškam gaminimui, kurio esmė – vietinių ir sezoninių maisto produktų naudojimas stengiantis išlaikyti kuo natūralesnį skonį.
Kopenhaga – kulinarijos sostinė
Kulinarijos sostine jau kurį laiką laikoma Kopenhaga, kurioje įsikūręs trejus metus iš eilės geriausiu restoranu tampantis „Noma“. Jame praktiką atliko žinomas virtuvės šefas Deivydas Praspaliauskas. Jis pasakoja, kad restorane dirba nei daug, nei mažai – apie 40 virėjų, yra apie 40 sėdimų vietų. „Produktai yra rinktiniai, gaminamas kitoks maistas. Gali ant stalo gauti čirškančią keptuvę ir pats išsikepti kiaušinius, bet bus parodyta, kaip tai daryti“, – sako D. Praspaliauskas. Anot jo, „Nomoje“ pasijunti lyg teatre – vakarienė gali užtrukti keturias valandas.
Tačiau tai geriausiu pasaulyje laikomas restoranas, tad staliuko jame laukiama apie tris mėnesius. Vis dėlto esminis šios naujos virtuvės bruožas – paprastumas ir net tam tikra požiūrio į maistą filosofija, kurią D. Praspaliauskas sako išgyvenęs dirbdamas kitame Danijos restorane, mažame kaimelyje.
„Kiekvieną rytą keldavomės šeštą valandą, lėkdavom į mišką, rinkdavome žoleles, pienes medui, sultenes – visokius prieskonius“, – pasakoja D. Praspaliauskas. Šalia restorano yra sodas, kuriame dirba trys sodininkai, ten auginamos prieskoninės žolės.
Vieni sako, kad patogus gyvenimas kenkia kūrybingumui, tačiau A. Geertsenas su tuo nesutinka. Jo manymu, saugi aplinka, žinojimas, kad esi saugus klysti, galimybė skirti jėgas ne tik kasdieniam išgyvenimui leidžia šiauriečiams drąsiai eksperimentuoti ir atrasti naujų kelių kurti aukštąją kultūrą ar atlikti įprastus darbus.
Dirba darbščiai ir sumaniai
Šiauriečiai gyvena turtingai, tačiau, kitaip nei amerikiečiai ar japonai, gerokai daugiau dėmesio skiria gyvenimo kokybei ir poilsiui. Tai A. Geertsenas aiškina paprastai – darbo vietoje jie įpratę dirbti tikrai intensyviai ir nuoširdžiai. Su tuo sutinka ir Norvegijoje gyvenęs Vytauto Didžiojo universiteto profesorius M. Jurkynas.
„Norvegai iš tikrųjų darbštūs, bet ne viską lemia darbštumas: žemę kasti galima ir kastuvu, bet sumanesnis tas, kuris pasinaudos traktoriumi. Tai reiškia, kad reikalingas sumanumas, efektyvumas, atvirumas, naujovės, investicijos į idėjas, žmogiškąjį kapitalą, švietimą. Tai valstybei sugrąžina išsilavinusius piliečius, kurie linkę likti savo šalyje“, – teigia M. Jurkybas.
Anot jo, galiausiai tokių žmonių idėjos pavirsta į tokius produktus, kaip „Skype“ (tai švedų ir danų produktas, nors mes kažkodėl galvojame, kad estų) ar „Spotty-fy“, ar daugybe kitų idėjų IT, farmacijos, biotechnologijų srityse ir kitur.
Žinoma, Šiaurės šalys tikrai nėra utopinis rojus, o jų valdymo modelis turi trūkumų. Vienas didžiausių ir jau ne kartą girdėtas trūkumas – dalis visuomenės tampa valstybės išlaikytiniais. Jei šios šalys neras paskatų tokius žmones sudominti darbu, tai virs ne tik ekonomine, bet ir rimta socialine problema. Nepaisant to, panašu, kad būtent šiauriniame Europos regione geriausiai tvarkomasi su šiandienos pasaulio iššūkiais, ne veltui tarp ekonomistų atsirado naujas posakis „kelias į Daniją“, apibūdinantis sėkmingas reformas.
