Pagaliau Artūrui Paulauskui atsirado vertas priešas. Nuvertęs garsaus verslininko pirtelę ir vargano daugiavaikio tėvo namų priestatą, dabar aplinkos ministras turi progą nugriauti Valdovų rūmus. Teisininkai teigia, kad kitos išeities nėra, nes be detaliojo plano pastatytas statinys negali būti įteisintas, rašo „Lietuvos žinios“.
Kaip sakė pats Artūras Paulauskas, iš neteisės negali atsirasti teisė. Netgi, jei už jos stovi Algirdas Mykolas Brazauskas. Pastarojo sakinio ministras nepridūrė. Tačiau, mūsų žiniomis, dabar su visa Vyriausybe ir Vilniaus miesto valdžia suka galvą, ne kaip nugriauti, o kaip įteisinti nelegaliai pastatytą amžiaus statybą.
Tai, kad Valdovų rūmai - neteisėta statyba, pripažįsta ir Valdovų rūmų projekto vadovas Ričardas Bitovtas. „Šitam statiniui negalioja Lietuvos įstatymai?“ - klausėme jo. „Galioja“, - atsakė ponas Bitovtas. „Ar jis nelegalus statinys pagal tuos įstatymus?“ - pasitikslinome ir išgirdome: „Kitaip žiūrint - taip.“ Detaliojo plano nėra. O be jo išduotas statybos leidimas - neteisėtas. Taip sako teisininkai.
A.Brazauskas, iš pradžių nuoširdžiai nustebęs, kad šitaip nutiko su jo gyvenimo kūriniu, vėliau griežtai atsiribojo nuo tokio nieko kaip detalusis planas: „Aš čia niekuo dėtas.“ Jo galva, formalumus turėjo sutvarkyti dabar jau buvusi kultūros ministrė Roma Žakaitienė. Tačiau ir ši atsakomybės išsigina. Siunčia pas paminklosaugininkus.
Bet ir čia atsakingų nėra, o tas, kuris suraitė parašą po leidimu statyti, jau prarado tas atsakingas pareigas.
Artūras Bundonis - tokia vieno iš dviejų galimai neteisėtą leidimą pasirašiusių pareigūnų pavardė. Pasirašydamas leidimą jis buvo sostinės Kultūros vertybių apsaugos departamento vadovas. „Bet detalaus plano nėra?“ - tikslinamės su ponu A.Bundoniu, kurio valioje lemiamu metu, kai prasidėjo statyba, buvo statybos „sklypas“ - pilių rezervatas. „Didžiuojuos tuo, - atkerta valdininkas ir priduria: - na, pakarkit mane už tai, kad be detalaus.“ „Ar galima be detalaus?“ - tikslinamės. „Negalima tikriausiai“, - nesiginčija žmogus.
Istoriją - į šiukšlyną, prieštaraujančius - lauk
Kodėl taip nutiko? Buvo skubama, o detalųjį planą reikia ne tik derinti su kaimynais, bet ir viešai svarstyti. Viešai svarstant atsiranda abejojančiųjų.
Kaimynai nebuvo dideli šio istorijos „disneilendo“ šalininkai, nes nuo grandiozinio užmojo nukentėjo Lauryno Stuokos-Gucevičiaus kūrinys - Arkikatedra.
„Teko man šnekėtis su konstruktoriais ekspertais, kurie vertino katedros būklę. Jie sako, kad yra labai ryškus kolonų pasvirimas, pastatas nusėdo, o specialia technika padarytoje Arkikatedros stogo nuotraukoje matyti, kad jis išsigaubė“, - aiškina paminklosaugininkas Algimantas Gražulis ir patikslina: - Stogas tiesiog lūžta.“
Natūralu, kad detalusis planas ir prievolė suderinti Valdovų rūmų sprendimus su visuomene ir kaimynais galėjo sužlugdyti šitą, anot A.Brazausko, „visos valstybės, visos epochos svarbiausią objektą“. Todėl projekto sumanytojai prieštaravimų netoleravo. Anot A.Gražulio, „žmonės, kurie pasako savo nuomonę, atleidžiami netgi iš tų (Valdovų rūmų projekto) tarybų ar komisijų. Tai - žinomi mokslininkai: Alfredas Bumblauskas ir Alvydas Nikžentaitis“.
Dėl ko buvo prieštaraujama? Visų pirma dėl to, kad faktiškai Valdovų rūmai buvo ne atkuriami, o klastojami. Vietoj mūro - betonu apdrėbtos metalinės skliautų konstrukcijos, betono perdengimai ir savivarčiais į sąvartynus išvežama Lietuvos istorija. Iškasus rūmams pamatus buvo rasti puikiai išsilaikę medinio Vilniaus, tokio, koks jis buvo XV, XVI amžiuje, fragmentai.
Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ direktorius, archeologas Eduardas Kauklys, kurio atsakomybėje yra tikrųjų valdovų rūmų likučiai ir po jais slūgsanti Lietuvos praeitis, nemeluoja: „Mes šturmuojam čia. Labai didelė apimtis, labai didelis objektas.“ Dar jis sako, kad trūksta pinigų, todėl atkastas medinis Vilnius yra arba palaidojamas po Valdovų rūmų betonu arba išvežamas į sąvartynus. Radiniai siekia vienuolio Brunono apsilankymo Lietuvoje laikus. Tas tragiškai vienuoliui pasibaigęs apsilankymas buvo proga vokiečiui metraštininkui pirmą kartą paminėti Lietuvą. To paminėjimo 1000-mečiui dabar skubama pastatyti tuos rūmus.
„Atkasėme XI amžiaus visą šulinį. Ir jį reikia paskandint į pusę tonos cukraus tirpalo, kad užkrakmolytumėm tas skylutes, kad toliau negriaužtų. Ir mes neturime tokių pinigų, nes namui užkonservuoti reikia atitinkamai cukraus turėti. O oro gaus - ir jis sunyks, juk medis“, - greitakalbe pila E.Kauklys. Ir ką jis darys? „Sunyks. Antrų Rumšiškių nepadarysim, Lietuva labai maža.“
Išimčių nėra
Tikrosios vertybės sunyks, o Valdovų rūmai bus nugriauti? Naujausiomis įstatymų pataisomis, kuriomis tikslino, ką daryti su nelegaliomis statybomis, buvo nustatyta, kad visos be išimčių neteisėtos statybos turi būti griaunamos.
Valdovų rūmų statytojams pasisekė prastumti tik raidos programą. Anot Rūtos Gruzdytės, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorės pavaduotojos, tokio dokumento anaiptol nepakanka legalizuoti statybai. „Raidos programa yra tiesiog vienas iš teritorijų planavimo proceso etapų. Pirmasis - situacijos analizė. Visuomenė raidos etape faktiškai nedalyvauja. Programą tvirtina savivaldybių tarybos, ir tada jau konkretizuojami sprendimai, pradedamos viešo svarstymo procedūros“, - nuobodžiai tiksliai dėlioja R.Gruzdytė. Viešojo svarstymo ir nebuvo.
„Nežinau atvejų, kad statybos būtų vykdomos be detaliojo plano. Šiuo metu tik ūkininkams yra leidžiama nerengiant detaliųjų planų statytis žemės ūkio paskirties žemėje“, - neatlyžta teisininkė, kovojanti su daug gudriau įformintomis nelegaliomis statybomis Kuršių nerijoje. Tiesa, pajūryje nelegalai jaučia saiką. Rezervatuose dar nestato. Ten didžiausi pažeidėjai - grybautojai ir miško paklotės mindytojai. Pažeidimai už 300 litų. Valdovų rūmams, neteisėtai pastatytiems pilių rezervate, išeikvota daugiau nei šimtas milijonų mokesčių mokėtojų litų.
R.Bitovtas mėgina išsiginti nelegalaus statybininko šlovės. Jis teigia, kad (įsiklausykite!) Valdovų rūmai tėra sarkofagas, į kurį įpakuota tikroji vertybė - tikrųjų rūmų pamatai. „Paminklinės substancijos uždengimo ir tvarkymo darbai, - taip jis apibūdina dešimtis milijonų prarijusį projektą. - Mes taikomės prie kažkokių realijų, ar ne?“ Prie ko čia taikomasi - prie greta stačiusio L.Stuokos-Gucevičiaus? Netrukdo? „Netrukdo“, - gūžteli vyrukas. „Jaučiatės lygus?“ - neištveriame neįkandę. „Na, kaip kolegos, taip sakant. Kodėl gi ne“, - nepastebi ironijos kūrėjas.
Galop patekęs į tokių samprotavimų akligatvį, jis pripažįsta: „Bus problema šitą pastatą „priduoti.“
Tačiau pati situacija R.Bitovtui atrodo labiau juokinga nei bloga. Jis ir juokiasi. Kai jo klausi, kaip čia taip pavyko - pradėti Vilniaus centre, rezervate statybą neturint detalaus plano, Valdovų rūmų projekto vadovas valiūkiškai sukikena ir atsako: „Pavyko.“ O kas padėjo apeiti šitą įstatymą? „Eee, be visų kitų įstatymų, kai kuriose konstitucijose - nežinau ar ir mūsiškėje - nurodoma vadovautis įstatymais ir sveiku protu“ - labai ramiai samprotauja Valdovų rūmų statytojų vyresnysis. Kažin kieno čia buvo sveikas protas?
Eksperimentas su žmonėmis
Su žinia, kad Valdovų rūmai yra nelegali statyba, LNK laidos „Paskutinė instancija“ komanda atvyko į Aplinkos ministeriją. Kadangi jos vadovas dabar reklamuojasi kaip ypač ryžtingas visų nelegalų priešas, tai skundžiame: „Katedros aikštėje.“ „Katedros aikštėje? O kas ten vyksta?“ - raukia nosį skundų registratorė. „Valdovų rūmai. Nėra detalaus plano. Dar rašykit - Karaliaus Mindaugo tiltas. Tvarka. Ir dar - požeminiai garažai Gedimino prospekte. Visi šie objektai yra be detaliojo plano“, - paskundžiame.
Mergina, priėmusi mūsų „signalą“, pažada jau rytoj imtis priemonių. Mes laukiame dvi savaites ir grįžtame į ministeriją. „Žinot, viršininkė išvykusi, bet ji grįš. Gal po pietų. O mes pasiuntėm jūsų skundą į apskritį. Jie ten gali du mėnesius atsakinėti... Va. O mes to nekomentuosime, nes čia politika“, - maždaug toks valdininkiškos sąmonės srautas. Kai atvykstame popiet, paaiškėja, kad viršininkė staiga išvyko į komandiruotę. Trims dienoms. O ministras irgi užimtas - rengia nelegalių statybų klausimais spaudos konferencija. Bėgam. Apie mūsų atradimus - nė žodžio. Kaip, beje, ir apie Rolando Zujevo vagonėlį.
