Antradienį prie buvusio KGB rūmų pastato Vilniuje (Gedimino pr. 40) bus paminėtos 55-osios Lietuvos partizano Petro Vizbaro (Vizboro) -Vapsvos žūties metinės. Deja, įamžinti jo žygdarbį ir žūties vietą ligi šiol nespėta. Paruošti projektai įstrigo valdininkų, kurie nepripažįsta savo kaltės, koridoriuose.
Partizanas Petras Vizbaras buvo suimtas 1953 m. liepos 15 d. ir įkalintas Vilniuje, KGB kalėjime. Verčiamas išduoti savo kovos draugą, pasirinko mirtį vietoj išdavystės. Tardymo metu jis iššoko pro KGB rūmų trečiojo aukšto langą ir užsimušė į cementinį tuo metu Stalino (dabar – Gedimino) prospekto grindinį.
Iš kagėbistų sukurptos bylos žinoma, kad P.Vizbaras-Vapsva gimė 1911 m. Rokiškio rajone, Pagojės kaime. Kilęs „iš valstiečių šeimos“. Vedęs nebuvo. Byloje rašoma, kad nuo 1944 m. jis priklausė partizanų būriui, kuris kovojo Rokiškio ir Anykščių rajonuose. Asmens byloje taip pat minima, kad jis su partizanų būriu užpuolęs Rokiškio rajono Mažeikiškių kaimą, kur buvo nukauti trys „liaudies gynėjai“. Teturėjo slapyvardį „Vapsva“ ir automatą.
Dar 2006 m. pradžioje Lietuvos politinių kalinių sąjunga pradėjo rūpintis šio partizano atminimo įamžinimu. Buvo kreiptasi į tuometinį sostinės merą su prašymu paženklinti partizano Petro Vizbaro-Vapsvos žūties vietą Gedimino prospekte. Prašymas ne kartą pakartotas. Nors miesto vadovybė prašymą sutiko palankiai, jau treti metai procesas beviltiškai stringa.
Po ilgų susirašinėjimų, trunkančių štai jau trečius metus, šių metų liepos 1 d. į Vilniaus merą kreipėsi rezistentų ir tremtinių organizacijas vienijanti Jungtinė taryba:
„Po eilinio projekto koregavimo ir suderinimo kažkuriame savivaldybės dangoraižio aukšte, kažkuriame klerkų kabinete vėl ir vėl atsiranda naujos pastabos, reikalavimai keisti projektą. Ir vėl realiai niekas nedaroma. Nors pats projektas yra nesudėtingas, - paženklinti palei sieną ant šaligatvio vietą, kur nukrito partizanas, ir ant sienos pakabinti atminimo lentą. Atrodo, kad svarbiausias rūpestis - kad niekas nebūtų padaryta. Kodėl prieš 55-rius metus pasiryžęs žūti, kad nebūtų priverstas išduoti savo bendražygius, partizanas yra toks nepriimtinas Nepriklausomos Lietuvos valdininkams? Kas tai - baimė ar neapykanta?”
Minėjimo organizatoriai ir kreipimosi iniciatoriai – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Vilniaus skyrius, Vilniaus Sąjūdis, Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga ir kiti.
Visi už, bet reikalas nejuda
Partizano žūties vietos įamžinimo reikalas nejudėjo net keletą metų. Neseniai, kalbėdamas radijo laidoje, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGTC) architektas Jonas Jagėla skundėsi, jog politinei sostinės valdžiai lyg ir pritariant pačiai idėjai, viskas įstrigo biurokratų koridoriuose.
Esą sostinės valdininkai, su kuriais teko derinti projektą, pradžioje neslėpė nuostatos „nedaryti iš Vilniaus centro kapinių“. Skulptorius tvirtino teikęs ne vieną projekto variantą ir nebesupratęs, ko valdininkai iš jo nori, net siūlęs jiems nusipiešti savo pačių projektą.
Nepaisant to, kad projektui, numatančiam paženklinti pačius KGB rūmus ir ant šaligatvio suformuoti stalininių plytelių inkliuzą, nurodantį tikrąją žūties vietą, nesipriešino nei Artūras Zuokas, nei dabartinis sostinės meras Juozas Imbrasas, reikalai įstrigo. Dailininkas portalui „Balsas.lt“ sakė, jog tik dabar dėl minėto inkliuzo pavyko susitarti, nes anksčiau gailėta brangiai kainavusių naujojo grindinio plytelių.
J. Jagėla sakė, jog reikalai juda sąlyginai į gerąją pusę. „Tiesa, tik sąlyginai. Jiems atrodo, kad viskas gerai, o man atrodo, kad sumažintas pastato paženklinimo plotas, norima padaryti, kad viskas kuo mažiau matytųsi“, - sakė dailininkas.
Jis portalui taip pat pasakojo, jog LGGTC visoje Lietuvoje vykdo projektą, pagal kurį paženklinami „stibynų“ (vietų, kur darbavosi stribai ir enkavedistai) pastatai. Daug kur sėkmingai susitarta su privačių namų savininkais, net policijos komisariatais, tačiau daugiausia problemų esą iškilo sostinėje. Dailininkas pasakojo net matęs, kaip jaunuoliai samprotavo, kad ant pastato, kur įsikūręs sostinės Apygardos teismas, iškaltos pavardės visų Lietuvoje nuteistų ir sušaudytų nusikaltėlių pavardės. Kartu vaikinai ieškojo Boriso Dekanidzės (nuteisto už žurnalisto nužudymą) pavardės. Lenta, žyminti pastato ankstesnę paskirtį, pakabinta, anot jo, taip, kad jos reikia ieškoti.
O pastaruoju metu užsienio turistai vis dažniau ieško pastato šone įsikūrusio Genocido aukų muziejaus, saugančio ir eksponuojančio šiurpius ir autentiškus sovietmečio nusikaltimų įrodymus.
Vilniaus savivaldybės Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo skyriaus viršininkas Vitas Karčiauskas portalui „Balsas.lt“ tikino neturįs nieko prieš partizano žūties vietos įamžinimą. „Norėčiau tiesiog matyti projektą. Prieš pusantro mėnesio su J. Jagėla aptarėme jį žodžiu, bet ant kažko reikia dėti parašą. Negi man reiks šiandien 16 val. nueiti į minėjimą ir pasirašyti ant plytos?“, - ironizavo valdininkas. Dailininkas, pasak jo, atsisakė bet kokių architektų pagalbos, yra labai ambicingas, ir tai esanti vienintelė kelerių metų gaišaties priežastis.
