Ko gero, didžiausiais Cvirkos advokatais buvo tapusi Lietuvos rašytojų sąjunga ir Kultūros paveldo departamentas, kurio direktorius Vidmantas Bezaras kaip didžiausios brangenybės laikėsi įsikibęs Nekilnojamų kultūros vertybių registro. Mat jame juodu ant balto parašyta, kad Cvirką reikia saugoti. Kas ir kaip jį į tą registrą įrašė – velniai nematė, bet jei parašyta, vadinasi taip turi būti. Žodžiui, popiergaliai – šventi dalykai.
O iš tiesų Cvirkos paminklas pradėtas saugoti gūdžiu sovietmečiu - 1972 m. TSRS Ministrų Taryba tuometinei Kultūros ministerijos kolegijai pavedė suteikti jam respublikinę reikšmę. Kolegijos nutarimu tais pačiais metais paminklas atsidūrė Lietuvos TSR kultūros paminklų sąraše.
Vėliau, jau laisvoje Lietuvoje, tuo pagrindu jis iš inercijos įtrauktas ir į Nekilnojamų kultūros vertybių registrą. Ir taip daugiau nei dvi dešimtis nepriklausomybės metų mes puoselėjome sovietų valdžios pareigūnų paminklus, kuriuos kiti sovietai įtraukė į sovietinių vertybių sąrašus.
Ačiū Dievui, kad net ir tokioms kvailystėms ateina galas. Šiandien Kultūros ministras S. Kairys garsiai paragino išbraukti tokias „vertybes“ iš visų registrų. Aš tai suprantu kaip kvietimą pasirūpinti, kad mūsų gatvėse ir skveruose stovėtų paminklai ne tiems, kurie nepriklausomą mūsų istoriją griovė, o tiems, kurie ją kūrė.
Neabejoju, kad tuojau dėl šio sprendimo pakils vėjas, bet nuosaikiems rašytojo gynėjams, kurie ragina įvertinti Cvirkos indėlį į literatūrą ir kultūrą plačiąją prasme, siūlau tai darant išdrįsti kalbėti ir apie jo biografijos faktus. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras jau padarė pirmąjį žingsnį, paskelbęs išvadą dėl rašytojo kolaboravimo su okupantų valdžia.
2020 m. Rusijos Federacijos valstybinis archyvas Maskvoje patvirtino saugantis 1940 m. marionetinio Liaudies Seimo priimtų keturių valstybės santvarką pakeitusių deklaracijų originalus, ant kurių – P. Cvirkos parašai. Po šių deklaracijų įteikimo SSRS Aukščiausiajai Tarybai per tris dienas buvo nacionalizuota Lietuvos žemė, bankai bei stambioji pramonė, pakeista valstybės santvarka ir paskelbtas Lietuvos įsijungimas į SSSR. Šie P. Cvirkos pasirašyti dokumentai įformino sovietinę Lietuvos okupaciją. Pats P. Cvirka, tuometinis Liaudies Seimo Prezidiumo sekretorius, buvo ne šiaip oportunistas ar aplinkybių prispaustas komformistas – jis aktyviai prisidėjo prie SSRS įvykdytos Lietuvos okupacijos uždangstymo. Nuo okupacijos pradžios iki pat savo mirties 1947 m. jis buvo aukšto rango sovietų valdžios pareigūnu. Visą šį laiką nuosekliai palaikė sovietinę sistemą ir savo veiksmais, ir propagandiniais tekstais.
Kitaip tariant, savo talentus jis išnaudojo ne tik kalbos ir kultūros puoselėjimo tikslais. Todėl negalime atskirti Cvirkos rašytojo ir Cvirkos kolaboranto. Yra vienas žmogus, viena istorinė asmenybė ir laikyti Cvirkos rašytojo ant pjedestalo, nevertinant Cvirkos kolaboranto pėdsakų Lietuvos istorijoje, negalime ir to nebedarysime.
Bravo Kultūros ministerijai už suvokimą, kad sąrašai ir registrai nėra savaiminės vertybės, šventai užkonservuotos ir nejudinamos. Jie tarnauja istoriniam naratyvui, o ne valdininkų įsitikinimams. Kai tik ministro nurodymas išbraukti 7286 numeriu registre pažymėtą paminklą bus įgyvendintas, Vilniaus miesto savivaldybės tarybai pasiūlysime jį nedelsiant nukelti.
