Šis klausimas iškilo, kai Lietuva nuo birželio 17-osios pradėjo taikyti europines sankcijas ir nebepraleisti plieno, geležies krovinių, o nuo liepos 10-osios – ir cemento, alkoholio, prabangos prekių.
Lietuva teigia, kad Europos Komisijos generaliniai direktoratai, tai yra biurokratinis korpusas, balandį pateikė paaiškinimą, esą tokios prekės neturi važiuoti, tačiau Europos Komisija nusprendė kitaip – sankcionuotos prekės turi vykti į Kaliningradą geležinkeliu, bet ne vilkikais, tačiau jos negali būti importuojamos į Europos Sąjungą ar eksportuojamos panaudojant Europos Sąjungos teritoriją trečiosioms šalims.
Tiesa, balandžio mėnesio generalinių direktoratų išaiškinimo niekas, išskyrus Lietuvos valdžios atstovus, nematė, todėl patikrinti, ar Lietuvos pusė tiksliai įvertino padėtį neįmanoma.
„Bendras vaizdas, nors aš nežinau detalių, kelia rūpestį ir nusivylimą Europos Sąjungos laikysena. Jeigu buvo apsispręsta laikytis sankcijų, man atrodo, jokių išimčių čia neturi būti padaryta. Arba tos sankcijos buvo sudarytos visai neatsakingai, nepergalvojus visų galimybių bei reikalavimų. Dabar toks išskirtinis sprendimas: vienas prekes leisim, kitų neleisim. Čia praktiškai nėra suprantama, niekas gi nepatikrins ištisų geležinkelių ešelonų, vagonas po vagono. Kokios čia gali būti išimtys?“ –stebėjosi kadenciją baigęs prezidentas.
Pagal Europos Komisijos išaiškinimą, sankcionuotos prekės iš Rusijos į Kaliningradą galės vykti geležinkeliu, bet ne vilkikais, tačiau karinės, dvigubos paskirties prekės ar technologijos negalės būti gabenamos jokiais būdais.
V. Adamkus sako informaciją apie sprendimus gaunantis iš žiniasklaidos priemonių ir specialiai šiuo klausimu nesidomėjęs, nes šiuo metu serga jo sutuoktinė A. Adamkienė. Tačiau gauna informacija jį nuvylė, nes atrodo, jog Europos Sąjungos institucijos ne tiek siekia visomis jėgomis padėti Ukrainai, kiek diskutuoja apie sankcijų taikymo smulkmenas.
„Mano giliu įsitikinimu, tai yra nusileidimas, nuolaidžiavimas rusams. Vietoje to, kad atsakytume dėl Ukrainos stipria jėga, kad Ukraina galėtų atsiimti užimtas teritorijas.... Niekas į Rusiją nesikėsina, niekas į Rusijos žemes nesiveržia, niekam neįdomu, bet išstumti iš Ukrainos rusų okupacinę armiją, yra vienintelis tikslas ir tam reikia sukoncentruoti visas pajėgas, o ne žiūrėti, svarstyti, kalbėti diskusijose, kokias čia sankcijas taikyti, kokioms daryti išimtį. Pagrindinis mūsų tikslas turi būti sukoncentruotas į tolimesnio puolimo sulaikymą, Ukrainos aprūpinimą visais įmanomais ginklais, kurie reikalingi priešui sutramdyti, ir užbaigti visą konfliktą“, – teigia prezidentas.
Paklaustas, ar, jo nuomone, Lietuva galėjo pasiekti kitokio rezultato sutelkdama kitas šalis, V. Adamkus atkreipė dėmesį į Vyriausybės pateikiamą versiją, kad iš pradžių Europos Komisijoje nuomonė buvo viena, o paskui nuotaikos pasikeitė. Galbūt dėl kai kurių šalių spaudimo. Viešojoje erdvėje buvo kalbama apie Vokietiją, kuriai gresia negauti gamtinių dujų, bei Jungtines Valstijas, kurios nors ir nepriklauso Europos Sąjungai, bet aktyviai dalyvauja procesuose tramdant Rusiją, pradėjusią karą Ukrainoje.
„Galbūt Lietuva galėjo truputį pasitarti labiau. Jeigu matytų, kad kiti nieko nedaro, būtų galbūt kitokią taktiką paėmusi tų sankcijų įgyvendinime, bet, mano supratimu, Lietuva garbingai laikėsi tarptautinio susitarimo ir čia vieni gali sakyti, kad tai klaida, bet ta klaida yra Europos Sąjungoje, ne Lietuvoje“, – mano kadenciją baigęs prezidentas.
Pasak V. Adamkaus, Lietuva turėtų sankcionuotų prekių tranzito klausimą į Kaliningradą kelti Europos Vadovų Taryboje, nes klausimas nėra užbaigtas, o karas vyksta. Sankcijos Rusijai kaip tik ir įvestos dėl to, kad būtų silpninamas Kremlius, kad negalėtų tęsti karo Ukrainoje.
„Man atrodo, kad reikia, nes reikalas nėra užbaigtas. Karas vyksta. Žmonės žūsta. Ištisi miestai, vietovės lyginamos su žeme. Tai ką nors reikia daryti. Jeigu jėgos nepanaudosime ir nesustabdysime rusų agresijos, tai reikia ieškoti kitų kelių“, – sako V. Adamkus.
Prieš Lietuvai stojant į Europos Sąjungą, 2002 metais buvo deramasi dėl keleivių tranzito iš Rusijos į Kaliningrado sritį. Šios derybos laikomos absoliučia Lietuvos sėkme. Tuo metu prezidento pareigas ėjo V. Adamkus, užsienio reikalų ministro – Antanas Valionis, o Gediminas Kirkilas buvo paskirtas specialiuoju prezidento įgaliotiniu deryboms dėl Rusijos Federacijos tranzito į Kaliningrado sritį.
Prezidentas V. Adamkus sako negalintis lyginti šių derybų, nes stokoja tikslios informacijos.
„Aš dabar iš proceso išsijungęs, bet tikiuosi, kad Lietuvos pozicija buvo pilnai išnagrinėta, neatsisakant principinio nusistatymo“, – sako prezidentas.
V. Adamkus sako suprantantis, kad niekas nenori rizikuoti Trečiuoju pasauliniu karu, tačiau kai Rusija pradeda konfliktą ir į nieką nereaguoja, jo nuomone, didžiosioms valstybėms reikia veikti aktyviau.
„Kas liečia Rusijos suvaldymą karo lauke, didesnė atsakomybė už reagavimą ne laiku ir ukrainiečių aprūpinimą atitenka didžiosioms valstybėms. Puikiai suprantu, kad niekas nenori rizikuoti Trečiuoju pasauliniu karu, bet man atrodo, kad kai viena pusė kelia tokio karo grėsmę ir į nieką nereaguoja, tai kita pusė turi imtis aktyvių veiksmų, kad padėtis būtų sureguliuota, o konfliktas būtų sustabdytas“, – sako prezidentas.
Lietuvos valdžia teigė viską suderinusi
Europos Komisija pateikė išaiškinamąjį dokumentą, kad sankcionuotos prekės per Lietuvos teritoriją į Kaliningradą gali keliauti geležinkeliu, tačiau ne vilkikais, nes sankcijų reglamentuose aiškiai išskiriamas prekių importo ir gabenimo draudimais sausumos keliais.
Bet Lietuva turės stebėti, kad Europos Sąjungos sankcijos nebūtų apeinamos pasinaudojant prekių tranzitu, o tai reiškia, jog bus atsižvelgiama į 3 pastarųjų metų konkrečių prekių transportavimo kiekius. Jeigu prekių kiekis viršys pastarųjų metų vidurkius, tuomet prekių tranzitas geležinkeliu galės būti stabdomas.
„Šalys narės tikrins, ar tranzito kiekiai lieka ties pastarųjų 3 metų istoriniais vidurkiais, kas konkrečiai atspindi tikrąjį svarbiausių prekių poreikį paskirties vietoje, žiūrės, ar nėra neįprasto srauto arba prekybos modelio, kas galėtų atspindėti bandymą apeiti sankcijas. Tokiu atveju šalys narės imsis visų reikiamų priemonių pagal Europos Sąjungos teisę, įskaitant, kai to reikia, ir tranzito draudimo arba prekių sulaikymo“, – rašoma išaiškinime.
Panašios įvykių baigties buvo galima tikėtis, nes Europos Sąjungos sankcijų Rusijai tikslas buvo neleisti konkrečių prekių importuoti iš Rusijos į Europos Sąjungą ar vežti prekių tranzitu parduoti trečiosioms šalims, bet nebuvo siekiama sutrikdyti prekių transportavimo tarp skirtingų Rusijos dalių.
Lietuvos atstovai teigia, kad sankcijų taikymą jau anksčiau derino su Europos Komisija ir balandžio 15 dieną yra gavę kelių Komisijos generalinių direktoratų išaiškinimą, esą sankcionuotos prekės, tokios kaip plienas, geležis, cementas, alkoholis ar prabangos prekės, negali vykti tranzitu per Europos Sąjungos teritoriją iš Rusijos į Kaliningradą.
Tačiau kai kurie su direktoratų išaiškinimu susipažinę šaltiniai sako, jog iš tiesų išaiškinimo turinys nebuvo vienareikšmis, o tokie klausimai turi būti derinami aukščiausiu lygmeniu, tai yra ne su biurokratais.
Praėjusią savaitę Briuselyje lankėsi Lietuvos delegacija su užsienio reikalų viceministru Raimundu Karobliu ir premjerės patarėju Jonu Survila, buvo derinamos pozicijos. Pirmadienį Prezidentūroje buvo surengtas susitikimas, po kurio nei Prezidentūros atstovai, nei premjerė Ingrida Šimonytė, nei Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen ar užsienio reikalų viceministras R. Karoblis nepanoro komentuoti situacijos. Tai jau rodė situaciją, kad Lietuvai nepavyksta įtikinti Europos Komisijos laikytis griežtos lietuviškos pozicijos.
Reglamentai nebuvo labai aiškūs
Europos Sąjungos sankcijos buvo priiminėjamos paketais nuo pat 2014 metų, kai Rusija užgrobė Krymą ir pradėjo karinius neramumus Donbase. Tačiau Kremliui pradėjus visaapimantį karą Ukrainoje šių metų vasario 24 dieną, Europos valstybės priėmė dar daugiau sankcijų, kurios papildo ankstesnius ribojimus.
Kovo 15 dieną Europos valstybės pritarė ketvirtajam sankcijų paketui, pagal kurį nuo birželio 17 dienos į Europos Sąjungą uždraudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai importuoti geležį ir plieno produktus, jeigu jų kilmės šalis yra Rusija arba jeigu jie eksportuojami iš Rusijos. Taip pat šiuos produktus draudžiama pirkti, transportuoti, teikti techninę pagalbą, tarpininkavimo paslaugas, finansavimą, drausti.
Nesunku suvokti, kad šis draudimas labiau nutaikytas į Europos Sąjungos subjektus ir siekiama, kad Rusija prarastų apie 3,3 mlrd. eurų vertės eksportą į Europą. Bet ketvirtajame sankcijų pakete dar nėra nė žodžio apie Kaliningradą.
Balandžio 8 dieną Europos Sąjungos valstybės priėmė penktąjį sankcijų paketą, kuriame jau atsirado tiesus ir aiškus Kaliningrado paminėjimas. Esminis dalykas, kad kartu su penktuoju sankcijų paketu atsirado draudimas Rusijoje įsisteigusioms kelių transporto įmonėms transportuoti prekes keliais Europos Sąjungos teritorijoje, taip pat ir vykstant tranzitu. Šis draudimas nėra taikomas, jeigu Rusijos transporto įmonės gabeną paštą arba tranzitu gabena nesankcionuotas prekes tarp Rusijos bei Kaliningrado. Kai kalbama apie kelius, tai mintyse turima omeny vilkikai, bet Lietuva traktavo, kad tai apima ir prekių transportavimą geležinkeliu.
Penktajame pakete nugulė ir nuo liepos 10 dienos įsigaliojęs draudimas importuoti į Europos Sąjungą vėžiagyvius, ikrus, alkoholį, cementą, medieną, sidabrą, laivus, vilkikus ir kitas prekes.
Šiuo atveju draudimas irgi labiau nutaikytas į Europos Sąjungos subjektus, tai yra draudžiama šias prekes tiesiogiai ar netiesiogiai įsigyti, importuoti, perduoti, teikti techninę pagalbą, tarpininkavimo paslaugas, teikti finansavimą. Europos Komisija komunikavo, kad šio importo draudimo vertė siekia apie 5,5 mlrd. eurų.
Taigi iš esmės galima konstatuoti, kad penktajame sankcijų pakete tikrai paminėta, jog tranzitu tarp Kaliningrado ir Rusijos prekės gali būti gabenamos, jei jos nėra uždraustos pagal kitas reglamento nuostatas, bet nuo birželio 17 ir liepos 10 dienos įsigalioję draudimai yra daugiausia orientuoti į importą į Europos Sąjungą arba Rusijos eksporto užkardymą.
