Valdajaus klubą galima apibūdinti kaip gana sėkmingą Rusijos „minkštosios“ galios elementą, tačiau jis taip pat yra naudingas tuo, kad šių susitikimų analizė leidžia atskleisti ir pamatyti esminius ideologinius šiandieninės Rusijos vektorius (arba tiesiog konstatuoti, kad jie kol kas nesikeičia).
Šiais metais klubo susitikimo tema buvo apibrėžta kaip „Rusijos įvairovė šiuolaikiniam pasauliui“. Į susitikimą suvažiavo dauguma ekspertų, kurie ir anksčiau dalyvavo šio klubo veikloje, taip pat žinomi politikai ne tik iš Rusijos, bet ir iš Europos (tarp Valdajaus klubo dalyvių, pavyzdžiui, galima buvo sutikti buvusį Europos Komisijos pirmininką Romano Prodį bei buvusį Prancūzijos ministrą pirmininką Francois Filloną. Į jubiliejinį susitikimą buvo pakviesti net kai kurie vadinamosios nesisteminės opozicijos atstovai. Kitaip sakant, buvo bandoma sukurti absoliutaus atvirumo ir laisvumo vaizdą, tačiau tai nepakeitė bendros klubo susitikimų retorikos.
Analizuojant informaciją apie šį susitikimą matyti, kad jame buvo aktyviai propaguojama tradicinė „ypatingo Rusijos kelio“ idėja. Šiai idėjai populiarinti pasitelktos nuspėjamos priemonės. Pavyzdžiui, akcentuojama religijos (kaip „amžinų vertybių ir moralinių normų“ pagrindo) svarba, išskiriant Rusų stačiatikių bažnyčios vaidmenį. Simptomiškai šiuo klausimu pasisakė Maskvos patriarchato Išorinių Stačiatikių bažnyčios ryšių (o kalbant paprastai – ryšių su visuomene) skyriaus viršininkas Volokolamsko metropolitas Hilarionas – jis pareiškė, kad krikščioniškame pasaulyje „plečiasi liberalios idėjos“, tai sąlygoja „krikščioniško mokymo eroziją ir ardo moralinius orientyrus“ (newsru.com). Toks pasisakymas iš karto nubrėžė ribą tarp Rusijos, kurioje Bažnyčios vaidmuo yra labai stiprus ir pastebimas ne tik visuomeniniame, bet ir politiniame gyvenime, ir Vakarų, kurie dėl savo „liberalių vertybių“ neva praranda moralinius orientyrus.
Iš dalies ši retorika atsikartojo ir svarbiausiame Valdajaus klubo renginyje – šiemet ypač gausių jo dalyvių susitikime su Rusijos Federacijos prezidentu (ir, galima sakyti, pagrindiniu dabartinės Rusijos politinės sistemos ramsčiu) Vladimiru Putinu. Įžanginėje susitikimo kalboje Rusijos vadovas gana aiškiai išdėstė savo pasaulėžiūrą ir požiūrį į Rusijos vaidmenį pasaulyje. Susipažinus su V. Putino pasisakymu (stenogramma-site-rg) tenka konstatuoti, kad Rusijos prezidentas tradiciškai grakščiai žongliravo žodžiais, tačiau už tų žodžių buvo bandoma paslėpti gana nuobodžią demagogiją. Politikos apžvalgininkas Andrejus Kolesnikovas apibūdino V. Putino pasisakymą Valdajaus klube kaip „politinių kanapių rūką“. Tačiau už V. Putino kalbos žodžių miško galima įžiūrėti ir kelis labai aiškius pranešimus.
V. Putinas daug dėmesio skyrė nacionalinei Rusijos idėjai. Nors atvirai apie tai nebuvo kalbama, analizuojant pasisakymo tekstą plika akimi matyti, kad Rusijos prezidentas aktyviai eksploatuoja „ypatingo Rusijos kelio“ konceptą, kuris principingai priešpriešinamas Vakarų pasaulio paradigmai. Savo kalboje V. Putinas apibūdino Rusiją kaip „valstybę-civilizaciją“. Šios valstybės pagrindu, pasak V. Putino, turėtų būti „dvasingumas, kultūrinis ir nacionalinis identitetas“. Rusijos vadovas tradiciškai pažėrė kritikos pirmojo dešimtmečio po Sovietų Sąjungos žlugimo įvykiams ir tuometiniam politiniam elitui, t. y. „demokratams“ (čia verta priminti, kad tuo metu ir pats V. Putinas buvo vieno ryškiausių tuometinių demokratų – Sankt Peterburgo mero Anatolijaus Sobčiako – komandos narys). Po 1991 metų pagrindine Rusijos bėda, Putino nuomone, tapo „nacionalinės idėjos, paremtos nacionaline tapatybe, nebuvimas“. Rusijos prezidentas gana griežtai sukritikavo „valstybės atsitraukimą“ nuo minėtosios „nacionalinės idėjos“ formavimo darbo, taip pat akcentavo, kad „nesuveikė ir mechaninis svetimos patirties kopijavimas“ (čia aiškiai įžiūrimas akmuo į Vakarų pasaulio ir jo siūlomo liberalaus modelio daržą).
Kalbėdamas Valdajaus klubo susitikime, Rusijos prezidentas vartojo daug įprastų retorinių priemonių. Tiesiogiai nepasisakydamas prieš opoziciją, jis nedviprasmiškai paminėjo, kad Rusijos istorijoje „dažnai teko susidurti su reiškiniu, kai vietoje opozicijos valdžiai mes turėjome opoziciją Rusijai“ (taip V. Putinas faktiškai prilygino opozicinę veiklą išdavystei). Nemažai buvo kalbama ir apie tai, kad Rusija „turi didžiuotis“ savo istorija ir kad „nereikia peikti savęs daugiau, nei tai daro mūsų nedraugai (originale: недоброжелатели – V. D.)“.
Neapsieita ir be tiesioginės Vakarų kritikos. „Mes matome, kaip dauguma euroatlantinių valstybių žengė savo šaknų, taip pat ir krikščioniškųjų vertybių atsisakymo keliu“, – pažymėjo V. Putinas. Jis apkaltino Vakarų valstybes siekiu „agresyviai įpiršti tokį modelį visam pasauliui“. Vakarų civilizacija buvo keikiama ir dėl „siekio unifikuoti, sukurti vieno poliaus pasaulį“. Šiame retoriniame „degraduojančių“ Vakarų fone Rusija buvo pristatoma kaip ypatingas valstybinis darinys („valstybė-civilizacija“), paremtas tokiais veiksniais kaip „rusų tauta, rusų kalba, rusų kultūra, Rusų stačiatikių bažnyčia bei kitos tradicinės religijos“. Rusijos, kaip „valstybės-civilizacijos“, ypatumas, V. Putino manymu, paaiškina ir ypatingą Rusijos valstybingumo (ir valdžios) konstrukciją (iš esmės tai dar vienas signalas Vakarų pasauliui, kad jis nemėgintų vertinti Rusiją tradicinėmis laisvės – demokratijos ir nelaisvės – autoritarizmo kategorijomis).
V. Putino kalbos kulminacijoje įdomiai atrodė pasvarstymai apie Eurazijos ekonominę sąjungą – EES (iš esmės tai yra Rusijos sumanyta alternatyva Europos Sąjungai). V. Putinas pareiškė, kad absoliutus Rusijos prioritetas yra „artima integracija su kaimynais“. Rusijos prezidentas, kalbėdamas apie EES, negailėjo patetikos. Jis pareiškė, kad EES yra „tautų tapatybės išsaugojimo bei Eurazijos erdvės organizavimo projektas naujame amžiuje ir naujame pasaulyje“. Rusija mato EES kaip dar vieną globalios įtakos centrą, o visiems posovietinės erdvės dalyviams, kurie atsisakys tapti EES dalimi, pranašauja „Europos arba Azijos periferijos“ likimą. V. Putinas taip pat pažymėjo, kad EES yra daugiapolio pasaulio projekto dalis.
Čia plačiai pacituota V. Putino kalba iš tikrųjų palieka dvilypį jausmą. Viena vertus, Rusijos vadovas nepasakė nieko naujo, tačiau ši kalba ypatinga tuo, kad joje V. Putinas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodo geopolitinį Rusijos vektorių ir įtvirtina politinį (ir civilizacinį) Rusijos antagonizmą Vakarams, taip patvirtindamas, kad dabartinė Rusijos valdžia mąsto būtent tokiomis kategorijomis.
Šiųmečio Valdajaus klubo susitikimo akcentai – kritika „degraduojantiems“ Vakarams, ypatinga Rusų stačiatikių bažnyčios reikšmė bei jos įtakos ir galios susijungimas su politine mintimi (ir galia) – tiesiogiai kreipia mus prie Maskvos (Rusijos), kaip Trečiosios Romos, idėjos. Nors ši idėja gyvuoja jau ne pirmą šimtmetį (ji yra susijusi su Rusijos mesianizmo ir Maskvos, kaip „tikrųjų krikščioniškų vertybių, paveldėtų iš Bizantijos“, konceptais), atrodo, kad bent jau iš dalies kaip tik joje dabartinė Rusijos valdžia semiasi įkvėpimo. Rusija vėl yra pasiryžusi „gelbėti“ visą pasaulį, pradėdama nuo artimiausių kaimynų (EES idėja) ir atsilaikydama prieš „klastingą, ardančią, liberalią“ (vartojant visus šiuos žodžius kaip sinonimą) Vakarų įtaką. Kita vertus, lygiai taip pat galima numanyti, kad Rusija transformuoja sovietinį modelį (tik atsisakius komunistinės ideologijos), kuris V. Putinui yra geriausiai suprantamas ir pažįstamas. Bet kuriuo atveju tai byloja apie atvirą Rusijos priešpriešą vadinamajam Vakarų pasauliui (nors tai irgi nėra naujiena – Edvardas Lucasas jau 2008 metais rašė apie „naują šaltąjį karą“), o Valdajaus klubą šioje konfrontacijoje galima vertinti kaip vieną iš intelektinių ir ideologinių Rusijos forpostų.
