Taip dažnai kalbama apie Valdą Bičkutę (30), kurią šiandien galime išvysti ir teatre, ir kine, ir televizijos seriale „Pavogta laimė“. O ji ir gyva tokia – žavi, patraukli ir labai paprasta. Nė kiek nesimaivo, nevėluoja į interviu ir atsako į visus klausimus. Net į nelabai patogius.
Irena Ivenkovė
Valda, vis bėgate, sukatės darbuose – kinas, teatras, televizijos serialai Lietuvoje ir Rusijoje... Ar pastebite, kad lauke jau pavasaris?
Taip, net randu laiko vakare išeiti pasivaikščioti! Štai vakar maždaug pusę dvyliktos nakties pagaliau susiruošiau pavaikštinėti šalia namų.
Apėjau aplink Taurakalnį ir tolyn Čiurlionio gatve – taip gražu, tylu, gera. Man labai patinka stebėti grožį, bet kokioje formoje. Pavyzdžiui, aną vakarą stebėjau kaip kaštonų pumpurus užlieja gelsva gatvės žibintų šviesa – nerealiai gražu, tiesiog fantastiška.
Gyvenime man gaila laiko negatyviems jausmams, todėl stengiuosi juos transformuoti į teigiamus – visur ieškau grožio. Tiesiog stengiuosi į jį žiūrėti. Aplinkui tiek daug gražių dalykų! Jau nekalbant apie tai, kad net dangus virš mūsų yra labai gražus.
Gal atšilus orui darote ką nors itin pavasariško? Pavyzdžiui, pasisėjate prieskonių ant palangės.
Na, kol kas šeimininkavimo instinkto visiškai nejaučiu. Neprabunda jis manyje ir tiek. Nepažįstu net savųjų namų ūkio, nežinau kur kas sudėta.
Kai reikia ką nors surasti, šaukiuosi kitų pagalbos: „O kur pas mus ryžiai?“, „Kur guli sietelis?“ ir pan. Tiesa, būtų smagu, jei ant palangės augtų kokie nors žolynėliai. Gražu, kai kiti juos augina, bet pati kol kas neprisiruošiu. Štai baziliką reikėtų pasisodinti, nes jo kvapas – nuostabus, todėl dedu visur, kur tik įmanoma.
Pereikime prie jūsų vaidmenų. Jums dažnai tenka įkūnyti lemtingas, kerštingas moteris, kaip seriale „Pavogta laimė“. Galbūt ir pati tokia esate?
Klausiate, ar jaučiu savyje lemtingą jėgą? Taip, žinoma. Net vaidindama kažkodėl labai sėkmingai susidoroju su blogiukių vaidmenimis. Daug tokių gaunu – tai kokia vyrą skalpeliu papjaunanti žudikė, tai šiaip stipri, lemtinga moteris... Gal mano charakterio stiprumas paveikus, gal kiek ir išvaizda.
Man blogiukes vaidinti lengva. Matyt, manyje tiesiog yra to demoniško prado. Bet gerai, kad jis realizuojasi scenoje, nes gyvenime nuo jo tampu laisva. Labai anksti, gal dar septyniolikos, supratau, kad kerštas ir pyktis – beprasmiška. Žmogus save smaugia tokiomis neigiamomis emocijomis, pats nuo jų kenčia. O iš tiesų niekam nieko nepadarysi – ir nereikia. Visi turime savo vietą po saule ir ji net nepriklauso nuo mūsų. Esi ten, kur turi būti – ir viskas. Kartais gyvenime be pastangų taip susiklosto aplinkybės, kad nei bėgt, nei rėkt.
Galbūt jums pavyksta lengvai įkūnyti daug įvairių personažų, nebūtinai blogiukų?
Apskritai aktoriai kūrybos procese labai priklausomi nuo režisierių. Yra tokių, kurie nori ir mėgsta žygiuoti kančių keliais ir jiems to reikia.
Na, tuomet pasiduodi jų žaidimo taisyklėms. Kiti, atvirkščiai, eina lengvuoju keliu ir teatrą supranta kaip žaidimą. Ne blogąja prasme kaip pramogą, o kaip gyvenimo džiaugsmo teigimą. Tačiau repeticijų etapas niekada nebūna labai lengvas. Man, pavyzdžiui, vaidinti „Mistro“, „Madagaskaro“ spektakliuose buvo labai lengva, o štai Augusto Strindbergo „Freken Julija“ – iki šiol iššūkis. Kaskart atrandu ką nors naujo. Atrodo, lyg ir viską supratau, o štai vėl kažkas netikėto... Tokie tie nuolatiniai virsmai, kai tenka dirbti su „giliomis medžiagomis“, kuriose daug informacijos ir gyvenimo.
Jums, regis, patinka žmogiškosios gelmės. Kažkada net svarstėte galimybę stoti į psichologiją.
Buvo tokia mintis šmėstelėjusi, kurį laiką net nemažai tuo domėjausi.
Tačiau dabar gyvenimiškoji psichologija – mano darbo dalis. Kol kas, kol dar nepavargau gyventi, esu godi ir gyvenimo įspūdžių, ir vaidmenų. Nors po serialo „Pavogta laimė“ tikrai reikės pauzės – tiesiog nelengva fiziškai.
Labiausiai mane žudo, kai rytais tenka anksti keltis. Šiandien, pavyzdžiui, teko ropštis iš lovos šeštą ryto, dabar šnekamės – jau septynios vakaro. Jau trylika valandų ant kojų. O šiaip man miego reikia labai daug. Mano organizmui normaliai išsimiegoti reikia 10–12 valandų. Todėl dėl rytinių atsikėlimų per visą filmavimo laiką baigiu išeiti iš proto. Man tai – peilis. Kūnas nebežino, kaip gyventi, sutrinka virškinimas, nervų sistema, viskas eina iš rikiuotės... Gal atrodau žvali, bet turbūt dėl grimo. Nusivalyčiau, atrodyčiau kitaip. Na, gal dar genai geri – fiziškai esu stipri, tfu, tfu, tfu. Gal todėl per filmavimą ir nuo tilto ryžausi šokti, nors daugiau turbūt to nebekartočiau.
Kaip atsipalaiduojate nuo tokios įtampos? Ar vis dar užsiimate reiki (rytietiškas gydymo dvasine jėga būdas)?
Taip, ir dabar karts nuo karto užsiimu. Ko gero, tai – visam gyvenimui.
Niekas manęs į reiki nenuvedė, sužinojau pati ir ėmiau smalsauti, domėtis.
Man reiki metodai padeda. Pavyzdžiui, vieną naktį labai pradėjo skaudėti skrandį. Blaškausi kokią valandą iš skausmo, jau galvojau, kad reikia keltis ir eiti gerti vaistų... Tada, kaip moko reiki, uždėjau rankas ant skaudamos vietos ir net nepastebėjau, kaip užmigau. Tokiais atvejais prisimenu reiki, o kai turiu laiko – dažniau. Tai toks meditacijos būdas, tarsi malda. Nieko stebuklingo ar ypatingo.
O kada ėmėte pasitikėti savo, kaip aktorės, jėgomis?
Apskritai aktorius visada tarsi nuogas – su kiekvienu nauju vaidmeniu vėl nežinai ką daryti. Visada yra ir baimės, ir nežinios, ir pasimetimo... Bet atskirą savo, kaip aktorės, savarankiškumo jausmą pajutau tada, kai pradėjau veiklą už gimtojo teatro ribų. Kai prasidėjo filmavimai, kai aplinkui nebebuvo tų, su kuriais formavausi – nei kurso draugų, nei mokytojo. Tada pajutau, kad štai – esu aktorė. Nes juk visi ateiname ne aktoriai, nieko nežinome, todėl savo teatre ilgai jaučiamės amžini studentai. Net atrodo, kad negali sau leisti pasivadinti aktoriumi. Kur jau čia iki aktoriaus, regis, dar tik dirbti ir dirbti, kol iš tiesų sužinosi šios profesijos paslaptį. Ir tai – gerai. O paskui nutinka panašiai lyg atsiskirtum nuo tėvų. Tai irgi geras jausmas.
Esate graži moteris. Kai kurios aktorės, pavyzdžiui, neseniai mirusi Liudmila Gurčenko, laikosi iki paskutiniųjų, kitos – natūraliai susensta.
Kuris kelias žvelgiant į ateitį jums atrodo priimtinesnis? Juk filmavimuose tenka pajusti šį jausmą – dirbtinai pasenti.
Apie tai galvojau tuomet, kai L. Gurčenko dar buvo gyva, ir jai jau mirus.
Maskvoje teko ne kartą su ja bendrauti. Vis dėlto šios aktorės gyvenimo būdas man priimtinesnis. Ne dėl karštligiško jaunystės vaikymosi, bet todėl, kad ji niekada neleido sau būti auka. Net pačiose sunkiausiose situacijose. Jokio gailesčio sau – nei iš savęs, nei iš kitų.
Ji man yra ir gražių žodžių pasakiusi, ir aktorinių pamokų davusi.
Atsimenu, kažkada pasiteiravo, kaip man sekasi. Sakiau, kad sulaukiau šiokių tokių darbo pasiūlymų, bet abejoju, nes tai – serialai, gal nesvarbu... O ji atsakė, kad aktorius turi daryti viską, absoliučiai viską! Tik galvą aukštyn ir pirmyn, jokių skirstymų, rinkimosi. Tai tokia profesija – reikia daryti viską, ir viską – gerai. Aš dar užsiminiau, kad štai – lietuviškas akcentas, o L. Gurčenko atsakė:
„Nesvarbu, nereikia kreipti dėmesio.“ To iš jos buvo galima išmokti: jokių „oi, oi, oi“, visada tik puikiai, svarbu žinoti, ko nori, tau viskas gerai, todėl ženk į priekį. Man patinka toji dvasios jėga, ji verta didžiulio žavesio. Ir jei klausiat, kaip rinkčiausi susenti – ar tyliai ar šitaip – tai geriau – šitaip.
Rusijoje vaidinti turbūt išvis smagu. Ypač su tokiomis žvaigždėmis kaip Dmitrijus Nagijevas ar Sergejus Svetlakovas, lietuviams geriausiai žinomas iš humoristinio serialo „Naša Raša“. Ar pirmasis iš tiesų labai įžūlus, o antrasis – toks linksmas?
Rusijoje dirbti smagu, bet aš labai myliu Lietuvą. O dėl šių dviejų aktorių, tai – įvaizdžiai, kuriuos net ne jie patys kuria. Taip norėtųsi įvardyti. Jie tokie pat normalūs žmonės – paprasti, jautrūs, protingi ir pažeidžiami. Tiesa, jie turi daugiau galimybių būti žvaigždėmis ir gali leisti sau rinktis – kažko nedaryti, atsisakyti.
O jūs stengiatės išnaudoti visus šansus? Ar teko atsisakyti kokių nors pasiūlymų?
Dabar net pati susimąsčiau, taip greitai viską pamirštu. Niekada nesivarginu nieko atsiminti. Kartais net baisu pasidaro, nes taip lengvai paleidžiu viską į praeities upę ir su savimi nieko nesinešioju. Bandau būti čia ir dabar. Gal kitaip būtų per sunku?
Ak tiesa, Maskvoje neįvyko toks didžiulis 250 serijų serialas. Ir labai džiaugiuosi, kad taip nutiko. Bet negaliu pasakyti, kad atsisakiau – kažkaip iš abiejų pusių ėmė ir nesusiklostė, nors kontraktą jau buvome pasirašę. Išslydo situacija iš rankų ir tiek. Ir gerai. Bet apskritai man, kaip aktorei, dar labai negana, dar noriu dešimt kartų išsinerti iš odos.
Papasakokite truputį apie šeimą. Juk pagrindinės mūsų charakterio savybės formuojasi būtent ten.
Turiu sesę, mamą, tėtį ir močiutę, ačiū Dievui. Visi gyvena pavydėtinai sėsliai – kiek tik žinome giminių, visi iš Telšių arba aplinkui šią vietovę. Ir mano tėveliai abu visą gyvenimą tame pačiame darbe dirba, ten ir susipažino. Arba štai namai, kuriuose gyvenome – vienas statytas senelio rankomis, kitas – tėčio. Iš tiesų nuostabu jausti tas šaknis, jos suteikia tvirtybės. Antai per Velykas dviem dienoms pavyko ištrūkti iš darbų karuselės ir parvykti pas tėvus. Ten jaučiausi kaip rojuje. Tokia šviesos ir meilės karalystė, tiesiog nuostabu.
Tėvai turbūt jumis didžiuojasi?
Mano aktorystę tėvai priima kaip duotybę, bet šiaip kadaise didelio entuziazmo dėl šios profesijos nerodė. Buvo teisūs dėl to, kad aktoriaus kasdienybės ir finansinių reikalų negalima nuspėti, prognozuoti. Dabar tėvai galbūt manimi ir pasidžiaugia, ir pasididžiuoja. Ir šiaip, kai per Velykas skambino giminaičiai, jų pagrindiniai klausimai buvo: „Ar susituoks Rūta ir Germanas seriale ar ne?“, „Kaip ten bus toliau?“ O kodėl Rūta su Germanu turi susituokti, nelabai suprantama – ten juk meilės istorija visai kita (šypsosi).
Matyt, visiems tiesiog rūpi laiminga pabaiga. O jūsų neklausia, kada ištekėsite?
Manęs nebeklausia. Aš jau išsikovojau laisvę, kai manęs niekas šito nebesiteirauja. Dažnai juokaudama atsakydavau: „Aš juk aktorė, todėl negaliu įprastai gyventi, man – neįdomu.“ Bet tai daugiau juokai. Manau, kad viskas dar prieš akis.
Visada jausdavausi vyresnė ir net juokaudavau, kad man jau seniai penki šimtai metų. Kartais apimdavo toks jausmas, kad esu sena kaip žemė.
Jausdavausi neadekvati savo amžiui – ypač tada, kai buvau kokių septyniolikos, dvidešimties. Tuomet buvau labai rimta, jokio lengvabūdiškumo. Dabar jaučiuosi atvirkščiai – lyg su metais jaunėčiau, lengvėčiau, viskas tarsi lengviau, paprasčiau, linksmiau. Kaip tame filme su Bradu Pittu, kai jis iš senuko virto mažyliu.
Jaučiu, kad iš manęs dar gali „išlįsti“ kitokių žmonių. Man ir kolegė Eglė Gabrėnaitė yra sakiusi: „Tu būsi vėlyvoji uoga. Ta, kurios visas grožis atsiskleis apie keturiasdešimties. Kai ateis moterų iš didžiosios „M“ vaidmenys.“ Taip Eglė manė. Iki tol taip mielai ir nugyvenčiau – su vaidmenimis, nuolat ieškodama, dirbdama. Nors gal jau metas paieškoti ramybės ir asmeniniame gyvenime. Gal ir vaikelio norėčiau... Noriu išgyventi motinystės džiaugsmą.
