Vadovės pareigos Viktorijai Grežėnienei Valkampių socialinių paslaugų namuose nėra naujiena, anksčiau moteris kurį laiką vadovavo Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namams.
Kūdikiams atidavė visą save
Pati V. Grežėnienė atvirauja, kad tai yra dvi be galo skirtingos patirtys, o darbas Valakampių socialinių paslaugų namuose leidžia moteriai išlikti emociškai ramesne.
„Kūdikių namuose augo nelaimingi vaikai. Visų pirma, tai buvo institucija. Vaikai nežinojo elementarių dalykų: kaip perkami maisto produktai, kepami blynai, kad maisto produktai laikomi šaldytuve ir daugelis kitų kasdieninių, mums visiems elementarių dalykų.
Žinoma, jie važiuodavo į parduotuvę su auklėtojomis nusipirkti ko nors skanaus, eidavo į virtuvę pažiūrėti kaip gaminamas maistas, bet tai nebuvo kasdienybė“, – sako V. Grežėnienė.
Ir tai tik keletas labai menkų detalių, kurias prisimena vadovė iš praeito etapo Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namuose. Jiems V. Grežėnienė atidavė visą savo laiką ir energiją, šiais namais gyveno visą parą, o ir matyti nelaimingus vaikus moteriai iš tiesų nebuvo lengva.
Apsupta nuoširdžių akių
O štai Valakampių socialinių paslaugų namų gyventojai, priešingai nei sutrikusio vystymosi kūdikiai, jau yra gimę su negalia. Didžioji dalis turi tėvelius ir artimuosius, kurie juos aplanko, pasiima namo savaitgaliais, per šventes ar per atostogas.
Jiems reikalinga tik pagalba kasdieniniame gyvenime. Ir nors atrodytų, kad ne ką mažiau jautrios yra negalią turinčių suaugusiųjų istorijos, V. Grežėnienė patikina, kad gailesčio tokiems žmonėms tikrai nereikia.
„Žmonės su negaliomis yra tokie pat kaip ir mes. Gailesčio jiems nereikia. Reikia pagarbos, pagalbos, supratimo, palaikymo ir visų kitų dalykų, kokių reikia kiekvienam iš mūsų“, – priduria ji.
Darbas tokiuose namuose Valakampiuose V. Grežėnienei iš tiesų suteikia daug teigiamų emocijų. Juk neretai kalbama, kad negalią turintys žmonės į pasaulį žvelgia kitaip nei visi, nuoširdžiau ir nesuvaidintomis šiltomis emocijomis. Moteris šią mintį tik patvirtina.
„Jie neslepia nei džiaugsmo, nei liūdesio, nei pykčio. Ir tai yra labai gerai“, – sako pašnekovė.
Besikeičiantis visuomenės požiūris
Smalsu, ką gi tokie gyventojai šiuose Valakampių namuose veikia kiekvieną dieną? V. Grežėnienė pasakoja, kad jų namuose tikrai nėra nuobodžios rutinos. Dalis gyventojų važiuoja į dienos centrus, o kiti lieka įstaigoje su užimtumo specialistėmis.
„Vyksta kaniterapijos, hipoterapijos, muzikos terapijos užsiėmimai, išvykos į daugelį gražių vietų. Taip pat mūsų namuose lankosi ir savanoriai. Mūsų namų gyventojai su dailininke Skaiste Semenike yra nupiešę daug fantastiškų paveikslų, kurie keliauja iš parodos į parodą“, – sako vadovė.
Šiomis dienomis visuomenėje vis labiau siekiama keisti požiūrį į negalią turinčius žmones. Pati V. Grežėnienė sutinka, kad Lietuvos žmonės tampa vis labiau tolerantiškesni kitam. Anot jos, visuomenė auga ir bręsta, daugiau informacijos pasirodo ir viešoje erdvėje.
Kartu su Valakampių namų gyventojais vadovė lankosi įvairiose kavinėse, kirpyklose ir matydama besikeičiantį požiūrį į kitokius žmones, džiaugiasi esančia pažanga.
Jautriausia išgyventa istorija
Per ilgus savo darbo metus V. Grežėnienė yra mačiusi daug jautrių ir itin skaudžių istorijų, tačiau viena iš jų itin įsirėžė moters širdyje.
Kartą, dar bedirbant kūdikių namuose, moteris sulaukė skambučio, telefone girdėjosi žodžiai – „Paliktas kūdikis, kuriam skubiai reikalinga širdelės transplantacija, kitaip jis neišgyvens“.
Šie žodžiai moteriai perskrodė širdį kiaurai, kūdikių namuose dirbusios moterys, medikai prie šio vaikelio budėjo paromis. Pamatytus vaizdus ligoninėje V. Grežėnienė regia iki šiol.
„Pilka vaiko odelė, aplink laidų krūva. Širdį spaudžia iki negalėjimo. Kiekviena minutė brangi, reikalingas donoras kelių savaičių kūdikiui, šansas vienas iš milijono. Galvoju, reikia skubiai pakrikštyti. Skambinu kunigui, prašau padėti.
Atsako, kad jis gali tik rytoj, jei skubu, aš pati galiu tai padaryti. Aš?! Ne, palauksiu iki rytojaus. Išeinu, stoviu už durų ir toliau pajudėti negaliu. O jei neišgyvens iki rytojaus? Grįžtu atgal. Pamokyta, kaip tai reikia daryti, krikštiju vaiką“, – jautrias akimirkas prisimena vadovė.
Grįžusi į savo automobilį, V. Grežėnienė ėmė verkti balsu. Širdelė kūdikiui atsirado po kelių savaičių, operacija buvo sėkminga ir vaikelis mylimas auga šeimoje. Tačiau ši istorija amžinai liko moters širdyje.
Aukso viduriukas tarp darbo ir emocijų
Vadovaudama Valakampių socialinių paslaugų namams, moteris daug dėmesio skiria ir čia gyvenantiems žmonėms. Pasak pašnekovės, yra labai svarbu visos įmanomomis galimybėmis stengtis ieškoti aukso viduriuko, mokėti laviruoti tarp savo darbų ir emocinio kontakto su žmonėmis.
Moters užimamos pareigos iš tiesų skamba kaip itin atsakingos ir pareikalaujančios didelės dalies asmens laiko. Ir nors V. Grežėnienė čia dirba jau 2,5 metų, ji emocijų mokosi neparsinešti į namus.
Anot pašnekovės, kadangi ji anksčiau nebuvo susidūrusi su negalią turinčiais žmonėmis, jai iki šiol svarbiausia yra išmokti pažinti tokius žmones. O moteriai tai neblogai sekasi padaryti, subūrus puikią Valakampių namų komandą.
Būti savimi ne tik namuose
Kai V. Grežėnienė pradėjo dirbti kūdikių namuose, ji iš karto pajautė, kad socialinis darbas teikia malonumą ir būtent jis yra jos pašaukimas. „Aš matau prasmę tame, ką darau“ sako V. Grežėnienė ir atvirauja, kad darbe ji atiduoda visą save, o grįžus atgal namo pas mylimą šeimą, anot jos, ji tampa tiesiog moterimi.
Pašnekovės paklausus, kas svarbiausia turėtų būti kiekvieno iš mūsų namuose, moteris atsako trumpai, tačiau be galo prasmingai: „Būti savimi. Ir ne tik namuose“.
