Savo ruožtu Rytų ir Vidurio Europos valstybės karą jaučia labai aštriai ir jo alsavimas verčia imtis ne tik skubių sprendimų, pagalbos Ukrainai, bet ir nesibaigiančio aiškinimo Vakarams, kodėl nusileisti Rusijai yra blogai.
Skirtinga istorinė patirtis, geografinis tolumas ir Vakarų pragmatika verčia Europos Vakarus ir Rytus nesusikalbėti, o tai, pasak politikos apžvalgininkų, tikra dovana Putinui.
Ar Ukraina netaps Suomija?
Net ir baisiausias karas baigiasi. Kartais, kaip 1945 m., vienintelė baigtis yra kova iki mirties. Tačiau dažniausiai karai baigiasi sandoriu, kuris visiškai visų netenkina, bet bent jau baigia kraujo praliejimą.
Tačiau niekas savo noru nepasirašo taikos sutarties, kuri gali privesti prie jų pačių žlugimo. Todėl kruvinas karas Ukrainoje vis dar tęsiasi, o Vakarai vis dažniau prabyla apie Putino „veido išsaugojimą“ ir greitesnes, bet Ukrainai nepalankias derybas.
Karą, jo eigą ir galimas pasekmes Vakarų Europos šalių lyderiai ir arčiau Rusijos gyvenantys žmonės supranta skirtingai, gal todėl ir raginimai neleisti rusams pralaimėti erzina Rytų ir Vidurio Europos visuomenės, bet visiškai suprantami Vakarams.
1939 metais Josifas Stalinas įsiveržė į Suomiją, kuri kadaise buvo Rusijos imperijos dalis. Jis buvo įsitikinęs, kad jo kariai greitai įveiks kelią iki sostinės – lygiai taip pat, kaip Putinas galvojo apie Ukrainą 2022 m. Stalino generolai išsigandę dėl savo gyvybės, pažadėjo jam pergalę. Ir, žinoma, jos nebuvo.
Žiemos karas užsitęsė, sovietų kariuomenė buvo pažeminta, o Suomija liko nepriklausoma, nors ir nukraujavusi. Šalis prarado teritoriją, nes tokie autokratai kaip Stalinas ir Putinas turi išeiti iš karo, atrodydami taip, lyg būtų iškovoję pergalę. Tačiau Suomija išlaikė patį svarbiausią, dalyką – visišką savo, kaip laisvos tautos, nepriklausomybę.
Šiuo metu Ukraina, atlaikiusi tiek daug Rusijos atakų primena Suomiją, nors suomiškos baigties ir nenorėtų. Visgi politikos apžvalgininkai ir buvę diplomatai įsitikinę, kad karo eigos ir karo pabaigos „matymas“, realus Rusijos vertinimas dar nepasiekė Vakarų, todėl raginimų baigti karą suomišku modeliu gali būti daugiau.
Krymo rusai neatiduos
Buvęs Užsienio reikalų ministras Antanas Valionis sako, kad tai, kad dalis Vakarų Europos valstybių lyderių išties nori „išsaugoti veidą“ Putinui. Bet taip mano tikrai ne visi, tarkime JAV ir Didžioji Britanija, pasak A. Valionio, mano galimybę ilgalaikėje perspektyvoje „pastatyti Rusija į vietą“.
„Jei pasižiūrėtume bendrus scenarijus, tai, kiek karas gali tęstis su augančia Vakarų parama, tai su ta pagalba ukrainiečiai galėtų pasiekti savo sienas, atsiimti teritorijas. Bet atėjus iki Krymo sienų jau būtų problema, nes Rusijos akimis tai yra Rusijos integrali teritorija. Tada jau kiltų problema, apie kurią ne kartą kalbėjo Vakarai, o ir patys rusai. Jei kiltų grėsmė Rusijos egzistencijai, atominio ginklo naudojimas taptų legitimus. Jie tą sakė. Taigi, įėjimas į Krymą iš Ukrainos pusės yra teisėtas, bet Rusija į tai žvelgia, kaip į egzistencinį pavojų savo valstybei, o čia yra linija, kur gali būti griebtasi paliaubų. Tada tos didžiosios valstybės, sakykime, JAV ir britai, kitos valstybės, matyt, sutiks su tuo, kad į Krymą nereikia eiti, bet sankcijos Rusijai turi likti“, – svarstė A. Valionis.
Anot jo, Rusijos ekonomika tikrai kris dėl sankcijų, šalis bus numesta 10-12 metų atgal. Per kelis metus, pasak jo, Rusija taip gali būti sudorota visiškai. Nors šiuo metu tai menkai guodžia Ukrainą. Anot buvusio diplomato, karo artimumas geografine ir istorine prasme mus veikia labiau nei Vakarų europiečius, tai yra normalu.
„Mes matome per kokias kančias jie dabar eina, esame ten buvę, tai patyrę. Tai normalu, kad ir reaguojama taip, kaip reaguojame. Lenkija taip pat rodo daug supratimo, žinant Ukrainos-Lenkijos tarpukario sudėtingą istoriją, tai yra labai gražu. Lenkija jau pati baigia nusiginkluoti dėl to, kiek daug visko duoda Ukrainai“, – kalbėjo A. Valionis.
Jis pritarė, kad daugeliui Vakarų šalių ir žmonių ten karas Ukrainoje yra gana tolimas dalykas, o Rusija ir, tarkime, komunizmas, tikrai ne toks baisus, kaip mums.
Papirkinėjimas ir grasinimai klęsti
Jis tikina, kad šiuo metu Rusijos didžiausias noras ir pastangos, be karo, yra nukreiptos į NATO ir ES šalių vienybės ardymą, pleišto kalimą.
„Rusija jaučia, kad jai dabar yra lemiamas momentas. Todėl siekia papirkti, šantažuoti ir gauti sau naudos. Tarkime aiškina Afrikos valstybių lyderiams, kitiems, kurie pirko daug grūdų iš Ukrainos, kad jūs badausite, nes tie, kurie teikia ginklus Ukrainai jus verčia badauti. Interpretacija yra tokia. O ES rusai grasina pabėgėlių srautu, kaip 2015 metais. Aš taip pat manau, kad jie maksimaliai papirkinėja politikus, žiniasklaidą ir kitus žmones, turi nemenką įdirbį tame.
Tarkime buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis tik neseniai pasitraukė iš Gazprom valdybos, o jo kabinetas, kaip buvusio kanclerio, dar dirbo Vokietijos parlamento rūmuose, neaišku, kokius jie pavedimus vykdė. Mes net apie dabartinį kanclerį girdime visokių insinuacijų apie galimas Rusijos įtakas“, – kalbėjo buvęs užsienio reikalų ministras, pabrėžęs, kad net keliolika buvusių Europos šalių ministrų ir premjerų po karo pradžios pasitraukė iš įvairių stambių Rusijos kompanijų valdybų.
Tai, pasak A. Valiono, tėra viršūnėlė, kuri matosi. O nematomų perkamų įtakos agentų yra dar daugiau, ir tai, didelė problema.
„Rusija perka, šantažuoja, gąsdina arba vaiko ir demoralizuoja. O karinės jėgos imasi vėliausiai. Ukrainoje 2014 metais pasiteisino dalis rusiškos veiklos, o dabar nepasiteisino. Mes analizuojame ir žiūrime, kaip rusiška strategija veikia Ukrainoje, kaip Vakarų šalyse, taip pat, kas yra pas mus. Kur naudingi idiotai, o kur papirkti žmonės“, – sakė A. Valionis.
Ukrainos skausmas per toli
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto vadovė sako, kad tai, kaip mes ir Vakarai matome karą Ukrainoje, kaip reaguoja politikai priklauso nuo to, kaip matome pasaulį. O jį matome skirtingai.
„Egzistuoja ir skirtingas matymas, kaip turi baigtis karas Ukrainoje. Mes esame labiau vertybiški, o jie – pragmatiški. Nenoras sužlugdyti Rusijos visiškai yra susijęs su baime, kad Rusijoje kils nepasitenkinimas. O ir yra sena istorija, kad be Putino gali būti dar blogiau, kad situacija be Putino gali visiškai pakrikti, o tai kainuos dar daugiau nei dabar vykstantis karas. Sankcijos kainuoja ne tik Rusijai, bet ir Europai, kyla grūdų krizė, brangsta energetiniai ištekliai. To bijoma, tarkime, prancūzai tiki, kad jei Rusija pralaimės bus tokia pati situacija, kaip po Pirmojo pasaulinio karo su Vokietija“, – sakė M. Šešelgytė.
Anot jos, bijoma, kad po pralaimėjimo Rusija gali tapti dar radikalesnė, suklestės revanšizmas ir ji puls dviguba jėga. Bet Rytų ir Vidurio Europos politikai ir visuomenės galvoja kitaip, ji, pasak profesorės, siūlo žiūrėti nė į Pirmąjį, bet į Antrąjį pasaulinį karą.
„Mūsų ir Vakarų Europos valstybių istorinė patirtis ir grėsmių matymas yra visiškai skirtingas. Geografinė padėtis, dydis, požiūris į Rusiją ir kiti kintamieji. Tai labai svarbu. O ar turės Rusija revanšui? Tai atsakymas būtų, kad Rusijai daug pinigų nereikia, ji gali tapti Šiaurės Korėja, kur gyventojai miršta badu, bet investicijos į karines pajėgas didelės. Rusija gali save išlaikyti, tai didelė valstybė. Ji gali greitai atsigauti tiek, kad užpultų Baltijos valstybes, tai jau tikrai“, – svarstė profesorė.
Ji tikino, kad Vakarų Europos šalys tikrai nemano, kad karas gali pasibelsti į jų duris. Vienintelis kartas, kai jie sukluso buvo branduolinio ginklo panaudojimo grasinimas.
Karo kaina Vakarams per didelė
Politikos apžvalgininkas Marius Laurinavičius sako, kad požiūriai skiriasi, nes Vakarai tradiciškai tiki, kad dalykus gali išspręsti diplomatija, kai realiai reikia tiesiog viską spręsti karo lauke.
„Vakarai baiminasi dėl savo politinio supratimo, net ne intereso. Jie bijo visiško Rusijos pralaimėjimo, o tai gimdo kalbas apie veido išsaugojimą ir kitką. Tai kyla ir kitokio istorijos supratimo, kuris nėra pagrįstas. Čia apie tą patį Pirmojo pasaulinio karo pažeminimą. Visgi man atrodo, mes jau turime antrojo Hitlerio režimą, todėl ne su tuo reikia lyginti. Hitlerio režimą reikia sutriuškinti, tiesiog“, – sakė apžvalgininkas. Jis taip pat svarstė, kad egzistuoja ir nepasitikėjimas Ukraina, deja, bet taip yra. Taip pat egzistuoja ir politiniai skaičiavimai, kad karas ilgas ar trumpas yra per brangus, manoma, kad kaina yra per didelė.
„Bijoma dar labiau išprovokuoti, kad nebūtų dar didesnė kaina. Tas kainos klausimas – aktualus. Tai yra kompleksas priežasčių, kurias galima apibendrinti paprastai – požiūrius lemia istorija, supratimas ir pasaulėžiūra. O jos yra skirtingos“, – sakė M. Laurinavičius, patikinęs, kad karas tiesiogiai neliečia Vakarų Europos ir jie norėtų, kad taip ir liktų.
„Norima, kad net teoriškai jų negalėtų paliesti, nevertinant tos perspektyvos, kurią vertiname mes. O juk rusai, jei nebus sustabdyti, tai ateis ne tik į Lietuvą, bet ir kitur. Visgi Vakarai tos perspektyvos nevertina. Bandoma išvengti net teorinės tikimybės, konfrontacijos, kad tas karas neateitų į jų teritoriją“, – sakė politikos apžvalgininkas.
Vakaruose, pasak jo, net ir karo akivaizdoje iki galo nesupranta, su kokia grėsme susiduriame, iš čia atsiranda ir požiūrių skirtumai.
