Vargu, ar galima laikyti atsitiktinumu tai, kad gresiant Rusijos įsiveržimui į Ukrainą, Baltarusijos vadovas Aliaksandras Lukašenka organizavo migracijos krizę ES pasienyje. Maža to, Rusija neapsiriboja vien grasinimais Ukrainai: planuojama ir tolimesnė destabilizacijos politika Gruzijoje, rašoma „Novoye Vremia“.
Kodėl Rusijai reikia ES ir NATO nesutarimų
2021-aisiais Rusija išgyveno valdžios represijas prieš opozicijos ir laisvos žiniasklaidos atstovus, o Dūmos rinkimuose prognozuojamai, bet abejotinai skaidrumo prasme, laimėjo valdančioji „Vieningoji Rusija“. Metų pabaigoje Kremlius ir vėl nusprendė išbandyti Vakarų lyderių kantrybę.
Mobilizavęs karines pajėgas palei Ukrainos sieną, naudodamasis Baltarusijos sukurta migracijos krize Europoje, ir sustiprinęs Rusijos įtaką Kaukaze, Kremlius pademonstravo savo priešišką poziciją. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar, V. Putino režimas ryžtingai nusiteikęs pasinaudoti oponentų silpnomis vietomis, tuo pat metu kurstydamas ir sukurdamas naujas krizes keliomis kryptimis.
Nepaisant to, kad daugelis apžvalgininkų yra linkę Rusiją vertinti kaip silpstančią galios valstybę, Kremlius įrodinėja, kad gali sukurti ilgalaikes problemas ne tik tokiose vietose kaip Gruzija ar Ukraina, bet ir Europos Sąjungos pasienio valstybėse.
Nepaisant to, kad Kremlius vis labiau remiasi hibridinėmis priemonėmis, kurios nukreiptos į santvarkos demokratinėse valstybėse skaldymą, Europos šalys pasidalijusios į dvi grupes: tas, kurios vis dar pasisako už „politinį problemos sprendimo būdą“, tokios, kaip Vokietija ar Austrija, ir kitos, tokios kaip Baltijos šalys, reikalaujančios griežtesnio atsako Rusijos grėsmėms. Šiuo atžvilgiu laikas yra geriausias V. Putino sąjungininkas.
Kremliaus scenarijus remiasi jau esamais pažeidžiamumais, siekiant strateginių pergalių ir norint mesti iššūkį Vakarų vienybei. Prieštaringai vertinamas pačių NATO šalių-sąjungininkių saugumo garantijų, tokių kaip Ukrainos įstojimo į aljansą plano sudarymas, suteikimas suteikia Maskvai laiko mobilizuoti savo pajėgas ir patikrinti dirvą tolimesnėms karinėms provokacijoms, rašoma „Foreign Policy“.
Tvirto Vakarų atsako trūkumas – tai Rusijos propagandinių jėgų, nukreiptų į ES šalių skaldymą ir JAV globalios įtakos sumažėjimo akcentavimo, chaotiškai iš Afganistano išvedus kariuomenę, pergalė.
Taikos politika ir Rusijos poveikio priemonės
Dabartinės situacija rodo, kad Vakarai neišmoko 2008-ųjų rugpjūčio karo Gruzijoje pamokos. Griežtos reakcijos į Rusijos puolimą, kuomet buvo okupuota 20 proc. Gruzijos teritorijos, nebuvimas, įkvėpė Kremlių agresijai prieš Ukrainą ir Krymo aneksijai praėjus 6 metams. Ši taikymo politika Maskvoje yra vertinama kaip visiško silpnumo demonstravimas ir skatina Kremlių jaustis nebaudžiamai vystant savo revizionistinę politiką.
Neseniai NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas perspėjo Maskvą, kad ji sumokės didžiulę kainą jėgos prieš Ukrainą panaudojimo atveju. JAV prezidento patarėjo nacionalinio saugumo klausimais Jake’o Sullivano teigimu, derybų su V. Putinu metu J. Bidenas leido suprasti, kad šiandien Vašingtonas yra pasirengęs padaryti tai, ko nepadarė 2014-aisiais Krymo aneksijos metu. Tačiau, kol žodžiai nėra paremti veiksmais, tai neturi didelės reikšmės ir Kremlius tą supranta. JAV ir kitos Vakarų šalys turi realias poveikio priemones sankcijų pavidalu: nuo dujotekio „Nord Stream 2“ ribojimų iki Rusijos atjungimo nuo SWIFT bankų mokėjimų sistemos.
„Aiškus signalas, kad karinis variantas yra svarstomas“
Tuo metu kai Vakarai nesiima nustatinėti griežtų raudonųjų linijų ir neverčia mokėti Kremlių didelės kainos už demonstruojamą agresiją, V. Putinas savo paskutiniame pareiškime aiškiai jas apibrėžė. Jis pareiškė, kad Rusija bus priversta veikti, jeigu NATO šalys dislokuos Ukrainoje raketas, nes tokia ginkluotė leistų pasiekti Maskvą per kelias minutes.
Dar vasarą jis išplatino savo esė „Apie istorinę rusų ir ukrainiečių vienybę“, kurioje gana aiškiai išdėstė savo ketinimus inkorporuoti Ukrainą: manipuliuodamas istoriniais faktais ir tvirtindamas, kad ukrainiečiai ir rusai – „viena tauta“, o „tikrą suverenitetą“ Ukraina, anot jo, tegali pasiekti tik sutardama su Rusija.
Šiame etape Kremliaus veiksmai turi realias pasekmes. JAV žvalgybos duomenys rodo, kad Rusija jau turi galimą įsiveržimo į Ukrainą planą. Ukrainiečių kariuomenės atstovų teigimu, apie 115 tūkst. rusų karių ir karinės technikos vienetų dislokuoti netoli sienos su Ukraina. Skirtingai nuo šių metų pavasario, kuomet Ukrainos pasienyje buvo dislokuotas panašus skaičius kariuomenės dalinių, Maskva net nesivargina to dangstyti karinėmis pratybomis.
Dabartinis Rusijos karinių pajėgų konsolidavimas nebūtinai reiškia, kad puolimas neišvengiamas jau artimiausiu metu. Ukrainos apžvalgininkas Ivanas Jakovina aiškina, kad puolimas bus surengtas ne šią žiemą, o „arčiau 2024-ųjų“. Jo teigimu, tuomet JAV, Rusijoje ir Ukrainoje vyks prezidento rinkimai ir būtent tuo metu, pasinaudojus galima suirute, siekiant dar ir pasididinti į rekordines žemumas nukritusius reitingus, ir bus surengtas „trumpalaikis, pergalingas karas“.
Nepaisant tokios nuomonės, Rusija aiškiai signalizuoja, kad ir šią žiemą vyksiantis puolimas yra visiškai reali perspektyva. Kremlius karštligiškai siekia savos interpretacijos Minsko susitarimų įgyvendinimo. Jeigu Kijevas sutiktų su tokiomis sąlygomis, šalis faktiškai taptų priklausoma nuo Maskvos valios, mat Kremliaus kišeninis „autonominis Donbaso regionas“ turėtų veto teisę svarbiausiems šaliai sprendimams.
Kita vertus, kaip pažymima „Foreign Policy“, sunku įsivaizduoti ir tai, kad Maskvai užtektų Minsko susitarimų, kai V. Putinas niekaip nesugebą pripažinti Ukrainos suverenumo ir nedemonstruoja jokio noro stabilizuoti situaciją regione.
Rusija pati apkaltino Ukrainą, kad ši dislokavo 125 tūkst. karių Donbase, tariamai ruošiantis tolimesniam „puolimui“ regione. Ukraina šiuos pareiškimus iškart paneigė, tačiau įdomiau čia yra tai, kaip identiškai 2008-ųjų scenarijui Gruzijoje komunikuoja Kremlius. Tuomet Maskva karinę agresiją taip pat teisino tuo, kad „reikia apsaugoti taikius gyventojus nuo numanomo Gruzijos puolimo“.
Neseniai V. Putinas suįžūlėjo tiek, kad pareikalavo iš NATO teisinių garantijų, kad aljansas nesiplės ir nedislokuos savo ginkluotės šalia Rusijos, aiškiai įvardindamas, kad Ukrainai ar Gruzijai „negalima“ stoti į NATO. Tokie ultimatumai nepalieka daug erdvės Vakarams – teks arba netekti savo sąjungininkių pasitikėjimo, arba imtis drąsių veiksmų ir eiti į konfrontaciją su Rusija.
Neatsitiktinė migracijos krizė pasienyje su ES
Vargu ar taip jau sutapo, kad Rusijos kariuomenės pajėgos pasienyje su Ukraina „atsirado“ kaip tik tuo metu, kai Baltarusijoje buvo sukurta dirbtinė migracijos krizė. Įtūžęs dėl Vakarų reakcijos į falsifikaciją rinkimų metu ir jo nepripažinimą Baltarusijos lyderis A. Lukašenka pagrasino dar ir nutraukti dujų tranzitą į Europą bei tęsia žaidimą migrantų, kuriuos siunčia į Lenkijos ar Lietuvos pasienį, gyvybėmis. Šie veiksmai didina nestabilumą pačios ES viduje.
Strategiją, kurią pasirinkto A. Lukašenka, iš esmės identiškai tai, kurią Kremlius naudojo 2016-aisiais, kuomet Rusija bandė naudotis migrantais siunčiant juos į Suomiją ir Norvegiją. Nors tuometinis migracijos mastas ir buvo nedidelis, tačiau A. Lukašenka iš to pasimokė ir pritaikė savo poreikiams.
Šiuo A. Lukašenkos manevru pasinaudojo ir Kremlius, – tiek dėmesio nuo Ukrainos nukreipimui, tiek ir ES silpninimui. Maža to, šis hibridinis ginklas leido išvengti NATO 5-ojo straipsnio aktyvavimo, tai yra aljanso šalių atsako į ginkluotą puolimą. Puolimas yra, krizė yra, tačiau atliekamas jis naudojantis beginkliais geresnio gyvenimo ieškančiais migrantais.
Išsiuntęs du viršgarsinius rusiškus bombonešius saugoti Baltarusijos oro erdvę V. Putinas dar sykį pademonstravo, kad Baltarusija yra visiškoje jo įtakos zonoje.
Vakarų įtakos Pietų Kaukaze mažinimas
Mažiau dėmesio Vakarų politinėje dienotvarkėje sulaukiantis Pietų Kaukazas niekuomet nebuvo pamirštas Rusijoje. Gruzija šiame regione yra faktiškai vienintelė Vakarų sąjungininkė, o Rusijos tikslas yra kuo labiau sumažinti čia savo oponentų įtaką. Gruzijoje tebesitęsianti vidaus politikos krizė leidžia V. Putinui plėsti savo galią šalyje.
Maža to, po antrojo karo Kalnų Karabache 2020-aisiais Maskva ženkliai padidino savo karinį dalyvavimą regione, ir dabar rusų kariai dislokuojami visose trijose Pietų Kaukazo valstybėse.
Pasinaudojusi situacija, Rusija išstojo su iniciatyva 3+3, kuri numato „ekonominį“ Gruzijos, Armėnijos, Azerbaidžano, Rusijos, Turkijos ir Irano bendradarbiavimą. Tokiu būdu, prisidengiant ekonominiais interesais, Rusija siekia dominuoti regione ir atitolinti Gruziją nuo Vakarų įtakos.
Rusijos proteguojama Pietų Osetija tokiu būdu taptų faktiškai legitimizuojama, taip mažinant Gruzijos įtaką ir paminant jos interesus. Maža to, ir pačioje Gruzijoje šiuo metu vykstantis buvusio prezidento Michailo Saakašvilio sugrįžimo teisinis procesas skaldo visuomenę ir leidžia Rusijai stiprinti įtampą visuomenėje.
Vakarai tiesiog prarado pernelyg daug laiko, bandydami prisitaikyti prie Rusijos interesų, o „Nord Stream 2“ tapo paskutiniu „taikios politikos“ pavyzdžiu, pažymima „Foreign Policy“. Negebėjimas išmokti Ukrainos ir Gruzijos pamokų lemia tiesioginės grėsmės ES sienoms iš Rusijos pusės atsiradimą.
Neseni įvykiai parodė, kad tai, kas vyksta Rusijos kaimynystėje, paveikia ne tik tuos regionus. Dabar Vakarai turi rinktis tarp Rusijos atgrasymo ir pralaimėjimo pripažinimo – ir šis sprendimas turės ilgalaikes pasekmes Rytų Europos demokratijai, ir net už jos ribų.
