Patyčios, smurtas, vagystės, žalingų įpročių atsiradimas – šios socialinės blogybės yra didelis galvos skausmas mokyklų vadovybei bei mokinių tėvams. Pastarieji nerimauja dėl nežinios, ką visą dieną veikia jų vaikai ir tikisi, kad mokykloje jie saugūs, jais bus pasirūpinta. Tuo tarpu mokyklų administracija turi rūpestį, kaip šio tėvų pasitikėjimo nenuvilti. Vis dėlto pasitaiko, kad vaikai namo grįžta nukabinę nosis dėl užgauliojimų, apiplėšti, sumušti. Kai kuriems tėvams sielvarto suteikia ir iš pamokų grįžusi rūkalų arba alkoholio kvapu atsiduodanti jų atžala.
Smurtas tarp moksleivių – paplitusi problema
Informatikos ir ryšių departamento prie LR Vidaus reikalų ministerijos duomenimis vien pernai buvo užregistruotas 2431 įtariamas nepilnametis asmuo. Iš jų 1528 mokosi bendrojo lavinimo mokyklose. 2012 m. užregistruota 3153 asmenų iki 18 metų, kurie nukentėjo nuo nusikaltėlių. Kiek iš jų nukentėjo mokyklose, išskirti sudėtinga, tačiau mokyklose įvykstantys nusikaltimai ne visuomet būna tokie kraštutiniai, kad reikėtų kviesti policiją. Kita problema – nefizinis smurtas mokykloje. Patyčias patiriančių vaikų procentas Lietuvoje prieš trejus metus buvo vienas didžiausių tarp visų tyrime dalyvavusių šalių. Išanalizavus Pasaulio sveikatos organizacijos 38 šalyse ar regionuose atliktos naujausios Tarptautinės mokyklinio amžiaus vaikų gyvensenos ir sveikatos studijos rezultatus paaiškėjo, kad dažniausiai patyčias mūsų šalyje patiria vienuolikos metų vaikai: 27 proc. mergaičių ir 32 proc. berniukų. Lietuvos vaikai ne mažiau linkę tyčiotis iš kitų – iš trijų amžiaus grupių dažniausiai patyčių griebiasi 15-mečiai paaugliai.
Mokyklos privalo užtikrinti saugumą
„Galiojantys teisės aktai konkrečiai reglamentuoja mokyklos ir jos vadovo prievolę rūpintis vaikų saugumu mokykloje, – sakė Švietimo ir mokslo ministerijos Neformalaus ugdymo ir švietimo pagalbos skyriaus vyriausioji specialistė Ligita Vaicekauskaitė. – Tiek švietimo įstaigos vadovas, tiek pati mokykla privalo užtikrinti sveiką, saugią, užkertančią kelią bet kokioms smurto, prievartos apraiškoms ir žalingiems įpročiams aplinką.” Teisės aktais yra nustatytas įpareigojimas mokyklos vadovui organizuoti pašalinių asmenų patekimo į mokyklos teritoriją apskaitą ir tai kontroliuoti, organizuoti mokyklos teritorijos ir jos prieigų stebėjimą, informuoti teritorinę policijos įstaigą apie žinomus ar įtariamus smurto, prievartos, viešosios tvarkos ir kitų pažeidimų atvejus. Mokykloms siūloma rinktis vykdyti smurto ir patyčių prevencijos programas. Ministerijos atstovė nurodė, kad šiuo metu ikimokyklinio ugdymo mokyklose įgyvendinama ankstyvosios smurto prevencijos programa „Zipio draugai“. Pradinių klasių mokinių socialiniams įgūdžiams ugdyti įgyvendinama smurto prevencijos programa „Second Step“. Bendrojo ugdymo mokyklos turi galimybę įgyvendinti smurto prevencijos programą „Olweus“. L. Vaicekauskaitė pridūrė, kad mokykla, būdama savarankiška organizacija, suderinusi su mokyklos savivaldos institucijomis, pati turėtų priimti sprendimus ir dėl vaizdo stebėjimo organizavimo mokykloje ir laikytis teisės aktuose reglamentuojamų nuostatų dėl asmens duomenų tvarkymo ir viešinimo.
Mokytojo patirtis: drausmė įvedama abipuse pagarba
Vienoje Vilniaus progimnazijoje mokytoju dirbantis Dainius Jurgutis pasidalijo savo patirtimi, kas labiausiai praverčia bendraujant su mokiniais ir kaip juo suvaldyti nuo smurto. Mokykloje, kurioje jis dirba, yra įrengtos vaizdo stebėjimo kameros. Jų yra prie įėjimo į mokyklą, koridoriuose ir valgykloje. Mokytojas tvirtino, kad pats kamerų nė nepastebi. Jis negalėjo palyginti situacijos, kaip pasikeitė mokinių elgesys iki tol, kol buvo įrengtos kameros ir po to, nes mokykloje pradėjo dirbti, kai kameros jau buvo. Tačiau D. Jurgutis tiki, kad jos padeda mokykloje užtikrinti saugumą. „Jeigu jos padeda prižiūrėti tvarką, tegul būna”, – teigė mokytojas. Jaunam mokytojui suvaldyti mokinius padeda pagarbus elgesys su jais ir bendravimo ribų nurodymas. D. Jurgutis pasakojo, kad jam teko nuo konfliktų sulaikyti mokinius ir tam padėjo paprastas pašnekesys. „Mėginu atvirai, paprastai paaiškinti, ką moksleivis daro negerai ir kodėl negalima peržengti ribų. Dažniausiai, jeigu mano mokiniai ir susipyksta, po 5 minučių vėl apsikabina ir būna draugais, – pasakojo D. Jurgutis. – Drausmė įvedama abipuse pagarba – aš suprantu juos, jie supranta mane“.
Vaizdo stebėjimas – prevencinė priemonė
Kaip skelbia kampanijos „Be patyčių“ organizatoriai, yra pastebima tendencija, kad tyčiojamasi daugiausiai tada, kai sumažėja suaugusiųjų priežiūra, pavyzdžiui, klasėje ar koridoriuje pertraukų metu. Suaugusiųjų, kurie stebi vaikų bendravimą ir gali sureaguoti į patyčių situaciją, buvimas mažina šio elgesio tikimybę. Panašus efektas stebimas ir gatvėse prie perėjų budint policininkams. Kad tokio stebėtojo funkciją atlieka ir vaizdo stebėjimo kameros mano ir specializuotos IT įrangos ekspertas, bendrovės „Box&Value“ vadovas Egidijus Klimašauskas. „Šiais laikais visuomenės reikalavimai saugumui mokyklose yra labai dideli. Tėvai reikalauja mokyklos atsakomybės. Jie tikisi, kad vaikas mokykloje ne tik įgis žinių, bet bus ir saugus, nepastumtas, neužgautas, neapvogtas. Viešųjų mokyklos vietų stebėjimas yra prevencinė priemonė. Kai kur užsienyje kameros diegiamos ir klasėse, bet aš manau, kad tai nėra būtina, nes ten turi dirbti kvalifikuoti mokytojai. Kur kas svarbiau, kad kameros būtų prie įėjimo į mokyklas, nuošalesnėse teritorijos vietose ir koridoriuose”, – įsitikinęs vaizdo stebėjimo įrangą importuojančios bendrovės vadovas. Jis analizavo kitų šalių patirtis įrengiant vaizdo stebėjimo sistemas mokyklose ir atkreipė dėmesį į šios temos jautrumą. „Box&Value“ vadovas teigė, kad diegiant kameras būtina atsižvelgti į mokinių privatumą. Jis tiki, kad kameros sudrausmina, tačiau jų reikia tuo atveju, kai kitų drausminimo priemonių nepakanka. Edukologijos mokslų daktarė Austėja Landsbergienė, vadovaujanti privatiems vaikų darželiams, nebijo vaikų supažindinti su technologijomis ir pasisako apie tai viešojoje erdvėje. Nagrinėdama vaizdo stebėjimo kamerų klasėse problemą ji taip pat pabrėžė teisę į privatumą. „Mano manymu, teisę į privatumą žmogus turi namie, o štai klasėje vaikas ir pedagogas visų pirma turi būti saugūs. Neabejoju, kad žinojimas, jog tave filmuoja, tikrai sumažintų patyčių ir netikamo elgesio apimtis ugdymo įstaigose. Tyrimai JAV rodo, kad gimnazijose vaizdo kameros sumažino netikamą elgesį. Todėl pedagogai galėjo daugiau dėmesio skirti ugdymui, o tai pagerino ir rezultatus, nes vaikai geriau sutelkdavo dėmesį ir vienas kito nepertraukdavo“, – pasakojo edukologė. Tačiau ji atkreipė dėmesį ir į kitą medalio pusę. „Visada stebinčio Didžiojo brolio sindromas gali sąlygoti ir išmoktą bejėgiškumą: ir vaiko, ir suaugusiojo – pedagogo. Tiesiog sudaromas įspūdis, kad, nesvarbu, kur eitum, visada esi prižiūrimas. Tai skatina savarankiškumo ir gebėjimo spręsti problemas plačiąja prasme mažėjimą, – aiškino A. Landsbergienė. – Be to, tyrimai rodo, kad, pavyzdžiui, stebėjimo kameros ikimokyklinio ugdymo įstaigose ir ypač realiu laiku kartais net padidina grėsmę vaikų saugumui ir ne visada skatina pedagogus elgtis kūrybingai – bijodami elgesio interpretacijų, jie pradeda elgtis išskirtinai pagal taisykles, o tai sąlygoja ugdymo proceso kokybės suprastėjimą. Vadinasi, kaip visada, yra dvi medalio pusės ir reikia rimtai apgalvoti visus „už“ ir „prieš“ prieš priimant galutinį sprendimą.“
Padeda išaiškinti nusikaltimus
A. Landsbergienė taip pat pabrėžė tai, kad vaizdo stebėjimo kameros padeda išaiškinti sudėtingas situacijas. „Atsitikus klasėje įvykiui, nesvarbu, ar netinkamai elgėsi mokinys, ar mokytojas, visada yra daiktinis įrodymas – įrašas. Pavyzdžiui, vienoje tarptautinėje mokykloje moksleivis pasakė tėvams, kad pedagogas jam trenkė. Peržiūrėję įrašą tėvai pamatė ne tik kad pedagogas vaikui netrenkė, bet tai, kad vaikas nepagarbiai elgėsi su pedagogu“, – pasakojo mokslininkė. „Mokykloms priimant sprendimą, kokiose vietose įrengti kameras, būtina pasverti, kiek jos bus naudingos ir kiek nenaudingos, – sakė E. Klimašauskas. – Pagal mokyklų, kuriose yra vaizdo stebėjimo kameros, pavyzdžius, galima tvirtinti, kad vaikai, kurie jaučiasi mokykloje nesaugūs, stengiasi būti vaizdo kamerų stebėjimo zonoje. Tad jiems kameros padeda. Tiems, kurie neturi blogų ketinimų, jos irgi netrukdo. Trukdo nebent tiems, kas tų blogų ketinimų turi.“ Šiuolaikinės IP vaizdo stebėjimo sistemos suteikia galimybę transliuoti tinklu tiesioginį vaizdą, kuris gali būti pasiekiamas iš bet kur, kur yra internetas. Jos gali išsaugoti vaizdus, kuriuos užfiksuoja, kaip įvykius. „Saugos tarnybos patvirtintų, kad geriausia, kai kamerų fiksuojami vaizdai stebimi gyvai, tačiau ne visuomet tam yra galimybė. Tokiu atveju yra naudinga vaizdų įrašymo funkcija. Pavyzdžiui, naktį 20 metrų nuo mokyklos slampinėjantis žmogus nėra joks objektas. Tuo tarpu, kai jis prieina iki 10 metrų, tampa objektu ir tas vaizdas jau įrašomas. Visus įvykius galima aprašyti ir prireikus pagal vadinamuosius kritinius atvejus, juos surasti per minutę. Toks privalumas padeda išaiškinti nusikaltimus, tačiau geriau, kad tai nenutiktų ir kamera praverstų tik kaip prevencinė priemonė“, – aiškino E. Klimašauskas.
Įrengiamos ir savivaldybių, ir mokyklų lėšomis
Vaizdo stebėjimo kamerų dabar yra prie daugelio mokyklų įėjimų. Pavyzdžiui, Kauno miesto savivaldybės Švietimo ir kultūros įstaigų ūkio ir finansų skyriaus vyriausiasis specialistas Darijus Adomavičius informavo, kad laikinojoje sostinėje vaizdo stebėjimo kameros yra visose mokyklose (nėra tik vienoje, kuri netrukus baigia savo veiklą). 64 Kauno mokyklose vaizdo stebėjimo kameros įrengtos biudžetos lėšomis, dar trijose – iš kitų finansavimo šaltinių. Palangos miesto savivaldybė penkioms miesto mokykloms irgi skyrė lėšų kameroms įrengti. „Administracijos direktoriaus įsakymu lėšos kameroms buvo skirtos 2012 m. Iš viso 15 000 litų“, – informavo Palangos miesto savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėja Laima Valužienė. Klaipėdoje iš 100 ugdymo įstaigų, 96-iose yra stebėjimo kameros. Pasak Klaipėdos savivaldybės Viešųjų ryšių skyriaus vedėjos Rimos Beinoravičienės, šios įstaigos kameras turėjo įsirengti pačios. „Savivaldybė moka už švietimo įstaigų apsaugą, mokestis už išorines vaizdo stebėjimo kameras yra šio mėnesinio mokesčio sudėtinė dalis. Kai kurios mokyklos vykdo stebėjimą patalpų viduje, tačiau jį įsirengusios pačios savo iniciatyva ir savo lėšomis“, – aiškino R. Beinoravičienė. Mokykloms vaizdo stebėjimo kamerų nefinansavo ir Vilniaus miesto savivaldybė. „Kameros yra įrengtos apytiksliai trečdalyje miesto mokyklų. Iš viso mieste yra apie 125 mokyklos. Savivaldybė nėra finansavusi stebėjimo kamerų įrengimo. Mokyklos stebėjimo kameras įsirengė tėvų, 2 proc. arba lėšomis, gautomis už patalpų nuomą”, - informavo Vilniaus miesto savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjas Džeraldas Dagys.
