Praktiniai pavyzdžiai rodo, kad spartų ekonomikos augimą gali pasiekti ir demokratijos, ir autokratijos būdu valdomos valstybės, kaip, pavyzdžiui, Kinija ir Pietų Korėja. Pastaroji pasiekė aukštą pragyvenimo lygį būdama demokratija ir 2008-2014 metais buvo tarp stipriausių demokratijų pasaulyje. Tuo tarpu Kinija, nepaisant autokratinio režimo, ne tik sugebėjo pasiekti įspūdingus augimo rodiklius, bet pernai net pateko tarp 25 inovatyviausių valstybių pasaulyje.
Demokratijos valdymo forma galėtų būti palankesnė ekonominei plėtrai dėl geresnių sąlygų institucijoms ir teisinei aplinkai formuotis. Tai sudarytų galimybes didesnei visuomenės daliai didinti savo pajamas, apsaugoti nuosavybės teises ir taip gyventojams sukurti motyvaciją ir galimybes išnaudoti savo potencialą šioje valstybėje. Kita vertus, ne visos demokratinės valstybės sugeba sukurti efektyvią švietimo ir sveikatos apsaugos sistemą bei palankią aplinką investicijoms. Tuo tarpu didėjanti pajamų nelygybė gali lemti socialinius neramumus net ir demokratinėse valstybėse.
Tiesa, vien santvarkos pasikeitimas neužtikrina ekonomikos augimo. Pavyzdžiai rodo, kad pasikeitus santvarkai sparčiai augusioms ekonomikoms autokratinio režimo laikotarpiu yra sunku išlaikyti tuos pačius augimo tempus. Iš 13 valstybių, kurių ekonomikos plėtra iki šalies valdymo formos pasikeitimo buvo sparti, tik 4 (Čilei, Pietų Korėjai, Lesotui ir Taivanui) pavyko išlaikyti ne mažesnį nei 3 procentų augimą per kitus aštuonerius metus po perėjimo prie demokratinio valdymo. Trys valstybės (Bulgarija, Ekvadoras ir Liberija) per tą laikotarpį netgi patyrė ekonomikos nuosmukį. Ekvadoras ir Liberija iki šiol išliko hibridinio valdymo valstybėmis. Tuo tarpu tokios valstybės, kaip Ispanija, Graikija, Portugalija ir kitos turėjo susitaikyti su lėtesniu augimu.
Kaip taisyklė, autokratiniams režimams yra lengviau nei demokratiniams priimti nepopuliarius sprendimus. Populizmo banga demokratiniame pasaulyje gerai iliustruoja šią demokratijos ydą. Būtinų sprendimų priėmimas gali strigti ir nesugebant surasti sutarimo tarp skirtingų politinių jėgų. JAV yra tekę stabdyti viešojo sektoriaus veiklą nesugebant sutarti dėl biudžeto. Kita vertus, autokratas turi būti suinteresuotas plačiu ekonomikos augimu, sudarančiu sąlygas inovacijų plėtrai. Deja, taip būna ne visada. Ekonomiškai stipresni ir labiau išsilavinę visuomenės nariai gali pradėti aktyviau siekti ir politinės laisvės, o tai neretai prieštarauja autokratinio režimo interesams.
Kitas tyrimas, apimantis kone šimtą valstybių, kurios nuo 1960 iki 2010 metų trumpesniam ar ilgesniam laikui buvo tapusios demokratijomis, rodo, kad ilguoju laikotarpiu demokratijos valdymo forma BVP vienam gyventojui gali padidinti penktadaliu.
Rytų Europos regione demokratija daugiausiai silpnėjo autoritarinio valdymo bruožų turinčiose valstybėse, tokiose, kaip Rusija, Tadžikistanas ir Azerbaidžanas. Tačiau gana žymus pablogėjimas buvo matyti ir į Lietuvą ekonominio išsivystymo lygiu artimesnėse bei demokratiškesnėse valstybėse, pavyzdžiui, Vengrijoje ir Lenkijoje.
Per 10 pastarųjų metų Lietuvos vertinimas beveik nesikeitė ir Rytų Europos kontekste mūsų valstybė atrodo neblogai. Daugeliu atveju nevaržome asmens laisvių bei galimybės laisvai pareikšti savo valią ar formuotis ir valdyti skirtingoms partijoms. Vien pagal šiuos aspektus demokratija Lietuvoje yra tokia pat stipri, kaip pirmaujančiose Vakarų Europos valstybėse. Tačiau kaip ir visą Rytų Europos regioną, Lietuvą žemyn tempia piliečių įsitraukimas į politinį gyvenimą, politinė kultūra ir vyriausybės veikimas, kurio vertinimą sudaro korupcijos lygis, pasitikėjimas politikais, skaidrumas ir vyriausybės programos vykdymo vertinimas.
Autokratiniai režimai kartais gali leisti ekonomikai vystytis sparčiai, tačiau ir demokratija ne visada užtikrina ekonomikos proveržį. Aktyvus įsitraukimas į politinį gyvenimą ir geresnis institucijų veikimas gali būti tai, ko trūksta Lietuvai. Mūsų šalies Vyriausybės ir Seimo gebėjimas įsiklausyti į technokratų patarimus gali padėti neįsivelti į populizmo pinkles ir sukurti tokias viešojo sektoriaus institucijas, kurios Lietuvą padarytų ne vidutiniškai, bet labai sėkmingos demokratijos pavyzdžiu.
Dabartiniame pasaulio politinių įvykių kontekste Lietuvai tai ypač svarbu – dėl būtinybės padidinti imigraciją ir sumažinti emigraciją ir užtikrinti, kad rinkėjų aktyvumą augintų ne nusivylimas ir pyktis, o pilietiškas įsitraukimas.
