Šią vasarą lankantis Dainavos stovykloje (Mančesteris) tarp kitų įdomių žmonių teko sutikti ir Mindaugą Mikolainį. Pirmosios bangos lietuvių emigrantų anūkas su grupe iš įvairių JAV kampelių suvažiavusių lietuvių kilmės žmonių savaitę mokėsi savo senelių gimtosios kalbos. Įdomu buvo sužinoti, kad Mindaugas - garsaus knygnešio, varpininko, laikraštininko Petro Mikolainio (1868-1934) anūkas.
O dar įdomiau išsišnekėjus patirti, kad jaunatviškas 65 metų vyras aistringai domisi ne tik savo protėvių kalba ir kultūra, bet ir šio žemyno tikrųjų gyventojų, vadinamųjų “Native Americans”, papročiais. Daugiau negu domisi - jis tiesiog pasinėręs į indėnų gyvenimą: jau keletą metų važinėja į jų susitikimus (vadinamuosius “dances”, arba “pow-wows”), dainuoja, šoka indėnų tradicinius šokius, netgi yra įsidukrinęs indėnų kilmės mergaitę. Tad visai nekeista, kodėl kai kurie indėnai šį baikeriškos išvaizdos tvirtą žilabarzdį lietuvį laiko savu.
Mindaugas gražia, raiškia lietuvių kalba pasakoja, kad į Dainavoje rengiamus kalbos kursus atvyksta jau bene šeštą kartą. Tad visai nekeista, kad jis - kone geriausiai visoje grupėje lietuviškai kalbantis mokinys. Sužinojusi apie pašnekovo kilmę net neklausiu, kodėl jis tobulina savo lietuvių kalbą - turbūt būtų keisčiau, jei knygnešio anūkas to nedarytų
Švietėjų vaikaitis
Abu Mindaugo seneliai - Ieva Mikolainienė-Bujauskaitė ir Petras Mikolainis - aprašyti Bostono “Lietuvių enciklopedijoje”. Močiutė į Ameriką atvyko su tėvais 1895 metais ir netrukus aktyviai įsitraukė į lietuvišką veiklą: steigė komitetus, draugijas, organizavo įvairias rinkliavas, vaidino lietuviškuose spektakliuose (pvz., “Amerika pirtyje”). Ištekėjusi už Mindaugo senelio, žinomo tų laikų švietėjo, tapo jo pagalbininke.
Na, o senelis Petras Mikolainis dar savo tėvo buvo anksti įtrauktas į draudžiamos spaudos platinimo darbus, bendradarbiavo su dr. V. Kudirka (platino jo leidžiamą “Varpą”, vėliau pats buvo jo leidėju), pristatinėjo lietuvišką spaudą dr. J. Basanavičiui, dr. J. Šliūpui ir kitiems to metų šviesuoliams, Tilžėje tapo draudžiamos spaudos urmininku. Dėl to buvo persekiojamas ir turėjo išvykti į JAV (1896), o po trejų metų gavęs JAV pilietybę vėl grįžo į Tilžę. Tik ir vėl neilgam - jau 1902 metais, policijos spaudžiamas, turėjo bėgti iš Tilžės - į Olandiją, Londoną, o galiausiai - atgal į Ameriką. Įdomu, kad čia dešimtį metų dirbo JAV imigracijos inspektoriumi ir vertėju garsiojoje Ellis Island, Niujorke, kur padėjo ne vienam lietuviui emigrantui.
9 kalbos - Dievo dovana
Paklausus, kiek dar kalbų, be lietuvių ir anglų, moka, mūsų pašnekovas išsisukinėja: “Žiūrint, ką laikysi kalbos mokėjimu”. Vėliau vis dėlto papasakoja, kad susišneka ne tik koledže pramokta prancūzų kalba, bet ir tų kraštų, kuriuose ilgiau ar trumpiau teko gyventi, kalbomis: vokiečių, italų, tailandiečių (tajų) ir net japonų. Negana to, dar moka rusų ir indėnų genties lakota kalbas! “Turiu tokią Dievo dovaną”, - paprastai paaiškina šiais laikais retą fenomenalų gabumą kalboms Mindaugas.
Na, o pasaulį jis išmaišęs tarnaudamas JAV karinėse oro pajėgose, į kurias įstojo baigęs magistro studijas universitete. Nors mama ir patėvis (tėvas mirė, kai Mindaugui buvo vos treji...) norėjo, kad jis eitų tėvo pėdomis ir taptų gydytoju, tačiau po pirminių biologijos studijų Mindaugas vis dėlto pasirinko kitą studijų kryptį - Niujorko Fordham universitete magistro laipsniu baigė gana neįprastą discipliną - sovietų regiono studijas (“soviet area studies”). Be kita ko, čia išmoko ir rusų kalbą, studijavo sovietų literatūrą, ekonomiką ir kt. Įdomu, kad tuo metu kartu su Mindaugu sovietų regioną studijavo ir daugiau lietuvių, o šio fakulteto vadovas buvo kunigas Walteris Jaskevičius.
Dalyvavo ir Vietnamo kare
Karinės tarnybos pasirinkimą pašnekovas aiškina kaip dviejų svarbių dalykų savo gyvenime suderinimą: “Visų pirma aš norėjau parodyti ištikimybę ir atsidavimą savo tėvynei Amerikai, antra, tai buvo savotiška kova su Lietuvos okupantu”, - sako jis. Iš viso Mindaugo tarnyba JAV kariuomenėje tęsėsi 14 metų. Per tuos metus vyriškiui teko dirbti ir dėstytoju - jis mokė rusų kalbos JAV karinių oro pajėgų akademijos (Air Force Academy) kursantus.
Turintis kapitono laipsnį ir šiandien dirbantis civilinėje tarnyboje (“civil servant”) pašnekovas su pasididžiavimu rodo savo rankomis karoliukais išsiuvinėtą kepuraitę nuo saulės su užrašu “Vietnam War Veteran”. Taip, jis kariavo Vietname - per du kartus ten praleido 12 mėnesių. Tačiau ta tema nėra kalbus - mieliau pasakoja ne apie savo tarnybą, o apie, turbūt nesuklysime taip pavadinę, gyvenimo aistrą - Amerikos indėnų papročius ir kultūrą.
Indėnais sudomino skautų vadas
Pasirodo, indėnų kultūra Mindaugas susidomėjo dar besimokydamas vidurinėje mokykloje. Tuomet skautų būrelio, kurį jis lankė, vadovas buvo indėnų kilmės - jis ir pateikė berniukui pirmąsias pamokas apie tikruosius Amerikos gyventojus.
Jau vėliau, augindamas savo keturis sūnus, vyras kartu su atžalomis vėl “pasinėrė” į indėnų kultūrą ir jau ne tik pasyviai stebėjo, bet ir pats tapo jos dalyviu: pradėjo dainuoti ir šokti indėniškus šokius. Pagaliau 1985 metais kartu su dviem sūnumis ir draugais leidosi į vieną iš svarbiausių savo gyvenimo kelionių - į Pietų Dakotą. Būtent šioje valstijoje yra didžiausias Jungtinėse Valstijose indėnų rezervatas “Pine Ridge Reservation” (šiuo metu tai apie 38 tūkst. lakota indėnų namai ir viena iš dviejų pačių neturtingiausių Jungtinių Amerikos valstijų). Tuomet per 5 savaites Mindaugas su savo bendrakeleiviais aplankė indėnus ne tik čia, bet ir Montanos, Oklahomos, Naujosios Meksikos valstijose.
Rodos, patirti įspūdžiai stipriai pakeitė mūsų pašnekovo gyvenimą. Kartu su draugais jis netrukus įkūrė indėniškos tradicinės muzikos grupę “Eagle Rock Singers”, iširusią vos prieš porą metų. Be nuolatinių, jau antrą dešimtmetį besitęsiančių išvykų į vadinamuosius “pow-wows”, arba “dances” (tradiciniai, praėjusio amžiaus pradžioje susiformavę indėnų bei jų kultūrai prijaučiančių žmonių susibūrimai, kuriuose šokama, dainuojama), ir, ko gero, būrio naujai įgytų bendraminčių bičiulių Mindaugui likimas skyrė tai, ko nebuvo lemta susilaukti jiedviem su žmona - dukrą.
Adoptuotas... tėvas
Keturių sūnų - Petro, Eriko, Marko ir Pauliaus - tėvas, paklaustas apie anūkus, su kuriais dabar vyksta į indėnų susitikimus, sako jų turįs jau net 14. Tačiau vėliau įsikalbėjus paaiškėja, kad jo sūnūs augina 12 vaikučių - tad kieno gi likę du? Pasirodo, Mindaugas turi indėnų kilmės įdukrą Michelle, kurios dvi atžalas ir vadina savo anūkais. Iš tiesų tai labai įdomi ir reta istorija, kai ne tėvas įsivaikina merginą, o atvirkščiai - pagal indėniškas tradicijas mergina adoptavo Mindaugą (pasirodo, Tarptautinių žodžių žodyno sudarytojams reikėtų išplėsti šio žodžio reikšmes: adoptsoti [lot. adoptare] reiškia ne tik įvaikinti (įsūnyti, įdukrinti), bet ir... įtėvinti!).
Šiandien pašnekovas 31 metų Michelle vadina tiesiog savo dukra, jos šeimą lanko taip pat dažnai, kaip ir savo tikrųjų vaikų. Įstabu, kad prieš 18 metų istorija savotiškai pasikartojo: Mindaugas buvo mergaitės skautų vadovas - taigi jie susipažino tokiomis pat aplinkybėmis, kaip ir jis pats su savo pirmuoju “vedliu” į indėnų pasaulį.
Michelle niekuomet nepažinojo savo tikrojo tėvo, tačiau žinojo, kad jis buvo Kanados indėnas. Sudominta savo lietuvių kilmės skautų vadovo, pradėjo domėtis savo šaknimis, prisijungė prie jo kelionėse ir pradėjo dainuoti jo įkurtoje indėniškos muzikos grupėje. Taip praėjo 15 metų, o sutikusi savo išrinktąjį ir besiruošdama pagal indėnų papročius surengtoms vestuvėms, Michelle Mindaugo paprašė būti jos tėvu.
Be jį adoptavusios dukros, Mindaugas dar pasakoja turįs panašiai “įgytą” dukterėčią - taip pat indėniško (cherokee genties) kraujo turinti 20-metė Britney vadina mūsų pašnekovą dėde. Pagal indėniškas tradicijas į tai žiūrima labai rimtai - tokiais “titulais” nesišvaistoma ir nejuokaujama. Beje, su savo būsima dukterėčia Mindaugas susipažino darbe - Britney turi seržantės laipsnį ir šiuo metu tarnauja Korėjoje.
Kas tie “pow-wows”?
Mindaugas iki šios dienos tebedirba (darbas jam tiesiog patinkąs - tai kodėl turėtų jį mesti?), be to, gieda vietos bažnyčios chore ir, kaip žinia, laisvalaikiu tobulina savo lietuvių kalbą. Tačiau pakalbėjus su juo vis dėlto atrodo, kad svarbiausia jo gyvenimo ašis vis dėlto yra “pow-wows”, į kuriuos vyksta beveik kiekvieną mėnesį.
Indėnų šokio ir dainos istorija labai sena. Šiame liaudies turte - daug religinių elementų, judesiuose ir garsuose “užšifruota” daug istorinių įvykių. Tad visai nekeista, kad stebėdamas senovės indėnų tradicinius šokius gali išskirti medžioklės, karo elementų.
Vyrai ir moterys dažniausiai šoka atskirai. Tačiau jei pamatysi juos šokant kartu - žinok, kad tai vadinamieji “social dances”, atsiradę daug vėliau, jau europiečių kultūros įtakoje.
Na, o “pow-wows” istorija siekia apie pusantro šimto metų. Ši tradicija gimė dar prieš indėnus iškeliant į rezervatus. Anot Mindaugo, JAV valdžia su tikraisiais šio žemyno šeimininkais elgėsi panašiai kaip sovietų valdžia su lietuviais - jie norėjo uždrausti ir sunaikinti jų kalbą, tradicijas, kultūrą, tad iš indėnų buvę atimti net muzikos instrumentai. Tačiau, pasak jo, indėnai buvę gudrūs - jie pareiškė norą padėti atvykėliams švęsti JAV valstybines šventes. Gavę leidimą, gavo ir instrumentus. Taip pamažu susiformavo “pow-wows” tradicija.
Tokie suėjimai-šokiai vyksta ir salėse, ir po atviru dangumi, juose dalyvauja nuo kelių dešimčių, iki kelių tūkstančių šokėjų ir žiūrovų. Įdomu, kad kai kuriuose jų žiūrovai taip pat kviečiami šokti.
www.alietuvis.lt
